— Na, ir ką gi veikia tas garbanius nuo to laiko, kai jųdviejų su Saimonu keliai paskutinį kartą išsiskyrė?
Rėjus tik giliai įkvėpė ir išklojo viską iki menkiausių smulkmenų. Jis žinojo apie juos viską. Visi svarbesnieji Arto Garfunkelio karjeros įvykiai nuguldavo Rėjaus galvoje savaime, be ypatingų pastangų. Tad jis papasakojo Pedžiui apie porą naujų solinių albumų, du didelius hitus — jaudinantį „Ali I Know“ ir neįtikimą „I Only Have Eyes For You“ — bei labai įdomius vaidmenis. „22-ojoje išlygoje“ ir, „Lytiniuose santykiuose“.
— Be to, jis turi absoliučią klausą, — tęsė Rėjus, vis labiau įsitraukdamas į pokalbį, — ir matematiko diplomą.
Dar kalbama, kad ketina rašyti muziką animaciniam filmui apie triušius, kaip ten jis vadinsis?
Pedis Kleiras susimąstė.
— „Kiškis Kvanka“? — pabandė atspėti.
Rėjus papurtė galvą.
— „Voteršipo kalva“.
Geltoni Pedžio Kleiro dantys net žybtelėjo iš pasitenkinimo.
— Lieku tau skolingas, vaiki, — padėkojo jis tikrai nuoširdžiai.
Nors Pedis ir turėjo atverstą bloknotą, kurio viršuje buvo greitosiomis pakeverzota „Artas Garfunkelis“, Rėjus negalėjo nepastebėti, kad nė viena pasakojimo detalė nepasirodė Pedžiui tokia svarbi, kad ją vertėtų užsirašyti. Greičiausiai Pedis turėjo fotografinę atmintį.
Tuo tarpu, lydimas keleto vadybininkų ir nuolatinių prielipų iš įrašų kompanijos, pasirodė ir pats Artas Garfunkelis. Tai buvo aukštas, gunktelėjęs vyriškis, panašus veikiau į mokslinčių, nei į muzikantą. Pedis Kleiras kilstelėjo rašiklį nugraužtu plastikiniu galu, blizgančiu nuo seilių.
— Artai, — tarė jis, — ar tiesa, kad jūs su Polu nekenčiate vienas kito?
Arto Garfunkelio veidą iškreipė kančia. Slunkiai iš įrašų kompanijos susiraukė ir susinervino.
— Ką gi, tada prašau man pasakyti, ar egzistuoja bent menka galimybė kada nors vėl išvysti jus kartu? — toliau smaginosi Pedis. — O gal tamsta jau pajutai simpatiją , — tardamas šį žodį, Pedis Kleiras iššiepė savo geltonas iltis, tarsi kalbėtų apie analinį seksą su benamiu gyvuliu, — kuriam nors kitam bendražvaigždžiui? Nejaugi tikrai ketini iš naujo statyti „Kiškį Kvanką“?
Tai buvo kitoks stilius.
Bet Pedžiui Kleirui patiko šis nelauktai šalimais išdygęs vaikinukas, ir kai nepavykusi spaudos konferencija buvo pirma laiko nutraukta, senasis rašeiva pakvietė Rėjų „į vieną tokią vietelę — išmesti po burnelę“.
„Imperijos namai“ buvo kaip uždaras klubas, ir Rėjui tas nuskambėjo labai prabangiai. Bet iš tikrųjų tai buvo rūsys su baru šiukšlių konteineriais užgrūstame kieme iš Bruerio gatvės, rytinėje Soho dalyje. Už nušiurusių užuolaidų, kurios visą laiką buvo užtrauktos, viešpatavo tamsa ir vyto vazoninės gėlės, o plastikinėse peleninėse smilko nuorūkų kalnai. Būriai girtų senių, daugiau neturinčių kur eiti, kiurksojo viduje nuo pat ryto.
Pedis papasakojo Rėjui, kad tokių „klubų“ rajone buvę šimtai. Jie apeidavę licencijavimo įstatymus, įsileisdami vidun tik klubų narius. Rėjus pasidomėjo, kas būdavę tie nariai. Pedis paaiškino, kad tai būdavo paliekama spręsti despotui prie durų. Juodu išbuvo ten šešias valandas.
Kai pažintis buvo deramai aplaistyta ir vakarinės Soho linksmybės dar tik prasidėjo, Pedis — iki šiol blaivas, bet išprakaitavęs labiau nei bet kada — grįžo į redakciją rašyti savo skilties, o Rėjus dejuodamas nusvirduliavo Bruerio gatve, pakeliui savo vėmalais aptaškydamas visą Senąją Komptono gatvę, nuo vieno galo iki kito. Nuo Vardoro gatvės iki Čeringo Kryžiaus.
— Tu vis dar čia? — paklausė Henrio antrininkas. — Ar jau tapai nariu?
Rėjus papurtė galvą.
— Ne, dar netapau, — atsakė jis mandagiai.
Durininkas ne juokais užsirūstino.
— Nagi, mink iš čia, nususęs hipi! Dink greičiau, kol dar negavai į nosį.
Rėjus atsitraukė nuo purvinų laiptų ir įsispoksojo į lengvą lietutį, purškiantį lauke. Įdomu, kiek dabar valandų? Kada lėktuvai pradeda kilti iš Hitrou? Tuomet išgirdo kažką šaukiant jį vardu.
Apačioje stovėjo Pedis Kleiras ir kvatodamas mojo Rėjui prisidėti. Profesionalus boksininkas erelio veidu prie durų tebešnairavo į Rėjų, bet Pedis ženklu parodė jam, kad viskas gerai. Rėjus nedrąsiai šyptelėjo ir nulipo žemyn. Pedis Kleiras globėjiškai apkabino jį per pečius, kol tvarkdarys mojavo storu smiliumi tiesiai Rėjui prieš nosį.
— Jokių tablečių, jokios žolės, — iškošė jis. — Jei pamatysiu, perrėšiu gerklę.
— Ko jis taip raunasi? — pasiteiravo Rėjus Pedžio, kai juodu paniro į tamsų klubo rūką.
— Albertas? Na, kaip čia tau pasakius, „Imperijos namai“ nėra tikras klubas. Įsivaizduok, kad tai lyg uždaras kokteilių vakarėlis. Ar pono dvaras. Kaip tik, ši užeiga — tikriausia dvaro smuklė. Niekas — nė vienas iš nuolatinių lankytojų — nevadina šitos skylės „Imperijos namais“. Visi vadina ją Alberto smukle. O Albertas paprastai neįsileidžia vidun taviškių. — Prieblandoje žybtelėjo geltoni Pedžio dantys. — Na, supranti, gėlių vaikų.
Rėjus įkvėpė pilnus plaučius cigarečių dūmų. Tada čiuptelėjo už riešo. Tai nebuvo ta vieta, kurioje jam reikėtų būti.
— Aš ieškau Lenono, — pasakė Rėjus krestelėdamas plaukus. Bent jau plaukai bus šiek tiek pradžiūvę. — Girdėjai tokį? Džoną Lenoną iš „The Beatles“?
Nors Pedis Kleiras ir rašė apie muziką, Rėjus neįsivaizdavo, kiek išsamios buvo jo žinios apie šiuolaikinę muziką. Kartais atrodydavo, kad Pedžio domėjimasis popmuzika sustojo ties Biliu Fiuriu ir Džetu Hariu. O kartais netgi atrodydavo, kad Pedžiui muzika apskritai niekada nerūpėjo.
— Jis mieste, vos vienai nakčiai.
Pedis rimtai linktelėjo. Tada kilstelėjo stiklą prie lūpų, bet jis buvo tuščias. Pedis atrodė nustebęs.
— Rytoj išskrenda į Tokiją, kartu su Joko, — pridūrė Rėjus. — „Laikraščio“ redaktorius nori, kad paimčiau iš jo interviu. Tai tikrai svarbu.
Pedis įdėmiai nužvelgė Rėjų ir paplekšnojo jam per nugarą.
— Nesirūpink, sūnau, priimsiu tave pas save, kai būsi pribrendęs rimtam darbui su tikrais vyrais.
Rėjų užplūdo nevilties banga.
— Tu tikras draugas, Pedi.
Jis liūdnai nusišypsojo ir permetė akimis patalpą. Pedis nusivedė jį prie stalo, ant kurio stovėjo peleninė su užrašu „Pemod“, jau nebepajėgianti sutalpinti visų nuorūkų. Senis pamojo barmenui, ir netrukus priešais juos buvo pastatyti du stiklai su skaidriu skysčiu. Rėjus gurkštelėjo gėrimo, kurio skonis buvo bene pats šlykščiausias iš visų iki šiol ragautų.
— Skonis kaip to brudo, kurį mama man sugirdydavo nuo dantų skausmo, — pasakė Rėjus. — Kaip gvazdikėlių aliejaus.
— Geras, ne? — nušvito Pedis. — Džinas su toniku. Geras brudas, nepaimsi.
Nenorėdamas pasirodyti nedėkingas, Rėjus, nors ir raukydamasis, nurijo dar vieną gurkšnį.
— O dėl Džono, — ištarė Pedis, — girdėjau, kad jį neseniai matė „Speakesy“.
Rėjus suakmenėjo.
— Laikau ten porą kurmių. — Pedis patenkintas prunkštelėjo į taurę. — Niekada negali žinoti, ką toji nukvakusi porelė iškrės kitą akimirką, Dieve padėk jiems. Visą dieną pragulės lovoje dėl taikos ir ramybės. Grąžins savo penktojo laipsnio ordiną, nes „Cold Turkey“ leidžiasi hitparado laipteliais. Arba, pavyzdžiui, ims kramsnoti šokoladinį pyragaitį iš maišelio protesto prieš karą vardan — ką tai galėtų reikšti, leisk paklausti?
Rėjus vis dar apstulbęs spoksojo į Pedį. Pedis buvo senosios mokyklos produktas. Kartais atrodydavo, kad jis ničnieko nežino. O kartais imdavai tikėti, kad jis žino absoliučiai viską, ką tik galima žinoti. Staiga prisiminęs, kad su savimi nešiojasi Terio diktofoną, Rėjus pašoko ant kojų.
Читать дальше