Тони Парсонс - Mūsų istorijos

Ir ji pasakė jam.

Teris jautėsi nelyginant keliautojas savo paties gyvenime.

Džino gamykla nė kiek nepasikeitė. Toks pat metalinis gaudesys, tarsi iš didžiulio laivo triumų sklindantis iš tos pabaisos plaučių. Ir toks pat vidurius sukantis raugo ir kadagio uogų tvaikas.

Teris svarstė, ką reikės daryti su visais jos daiktais. Anksčiau išsiskirti būdavo lengva. Merginos, kurias jis pažinojo, gyvendavo su tėvais. Kai viskas baigdavosi, nebelikdavo nieko atliekamo. Tiesiog kiekvienas pasukdavo savo keliu ir po keleto mėnesių pastebėdavai jas su kitu ir su sužadėtuvių žiedu ant piršto. Pamatei parke, pagavai žvilgsnį automobilyje, ir viskas. Tačiau gyvenant kartu viskas tapo sudėtingiau. Susikaupė visa krūva šlamšto , kurį reikėjo pasidalyti.

Jos krepšiai, pilni fotoaparatų, fotojuostų, didelių kartoninių dėžių su užrašu „ILFORD“. Jos plokštelės su Niko Dreiko, Timo Baklio ir Pati Smit įrašais. Vidžio, Žako Anri Lartigo ir Dorotės Lang fotografijų knygos. Plačios suknelės, siauros kelnės, auliniai batai. Apdaužytų stalo indų komplektas iš „Habitat“. Visi tie daiktai vieną dieną atkeliavo į Terio guolį jos tėvo sportiniame automobilyje, užimdami jame kiekvieną laisvą bagažinės, galinės ir netgi keleivio sėdynės centimetrą. Teris nusišluostė akis ir užvertė galvą į gamyklos kaminus. Jis tikėjosi, kad tie daiktai dings tokiu pat būdu, kaip ir atsirado. Jis nebenorėjo jų matyti. Ir nenorėjo būti netoliese, kol jie visi keliaus namo.

Jis prisiminė tą vakarą, kai ji įsikraustė. Vakaras prasidėjo lygiai taip pat, kaip ir visi kiti 1977-ųjų išvakarėse — nuo išvykos į klubą pasiklausyti gyvos muzikos. Praslinko pora savaičių po tos išvykos pas Bilį Bliceną. Pora savaičių po to beldimo į duris. Jis nesėkmingai stengėsi ją užmiršti. Londone jie abu vėl grįžo į savo gyvenimus. Ji grįžo pas vedusį meilužį, o jis ir toliau tenkinosi vienos nakties malonumais su atsitiktinėmis merginomis bei leisdavo laiką su draugais. Teris visą laiką turėdavo ką veikti. Niekada neužsibūdavo namuose. Nebūdavo reikalo.

— Pasiimk savo kaftaną, — pasakė jis vieną kartą Rėjui. — Eisime pasižiūrėti vienos naujos grupės. Tau patiks.

Dangoraižio prieigose buvo viena nusmurgusi krautuvėlė, pardavinėjanti graudžius suvenyrus negausiems turistams, atkulniavusiems per tiltą į kitą upės krantą pasigrožėti Sautarko katedros vaizdais. Teris ir Rėjus pastebėjo ten Leoną, kuris jau auklėjo azijietį prekiautoją, pirštu rodydamas į saulės išblukintus marškinėlius vitrinoje.

— Neturite teisės pardavinėti šito šlamšto — tai rasizmas, — aiškino Leonas. — Nejaugi to nesuprantate?

Užgaulioji prekė buvo sumanyta kaip muzikos atlikėjo reklaminiai marškinėliai su išvardytomis ant nugaros koncertų datomis. „Adolfo Hitlerio tumė po Europą: 1939–1945“, — skelbė užrašas ant jų, ir po patenkinto savimi Hitlerio paveikslu rikiavosi sąrašas šalių, kuriose jis spėjo apsilankyti. „Lenkija, Prancūzija, Olandija, Italija, Vengrija, Čekoslovakija, Rumunija, Rusija...“

— Čia tik mada, — paprieštaravo pardavėjas. — Atitiko laiko dvasią.

— Ką čia skiedi?! Kokią dar laiko dvasią?!

— Tu — prastas verslas, — atšovė savininkas. — Tu — nelaimė. Lauk iš mano parduotuvė.

— Eikš čionai, nelaime, — nusijuokė Teris, čiupdamas jį už rankos. — Noriu parodyti tau vieną naują grupę. Tikrai nesigailėsi.

Jie sėdo į metro ir netrukus buvo „Hammersmith Odeon“, kur Terio vardas kabojo garbingų svečių sąraše. Pasikalbėjęs su įrašų kompanijos „Mercury“ atstovu, Teris išprašė dar dvi vietas savo draugams. Ir tikrai, vakaras buvo puikus. Grojo Tomo Pečio „Heartbreakers“ — viena tų retų grupių, dėl kurių visų trijų nuomonės sutapo. Jie buvo greiti ir pašėlę Teriui, žvangūs ir ilgaplaukiai Rėjui, ir pakankamai panašūs į Dylaną, kad įtiktų net ir Leonui. Trys draugai kumščiavo Orą, iš visų plaučių traukdami „American Giri“, „Breakdown“, „Hometown Blues“, „Anything That’s Rock and Roll“, ir nors Teris visą laiką tvirtindavo, kad tikrieji „Heartbreakers“ — tai Džonio Tanderso grupė, ši šutvė turėjo kažką nepaprastai gražaus. Jų muzika kažkuo priminė vaikystę, kai jie visi ausis ištempę klausydavo piratinių radijo stočių, bet kartu ir skambėjo visiškai naujai. Juodame taksi automobilyje trijulė ginčijosi iki pat Terio gūžtos.

— Jie patiktų nebent mano senelei, — vis kartojo Leonas, o kiti du tik šaipėsi iš jo, nes šitas pašlemėkas traukė „American Giri“ priedainį garsiausiai iš visų.

— Tu juk nekenti hipių, — erzino Rėjus Terį, jiems vos velkant kojas apipelijusiu koridoriumi į Terio guolį. — Nekenti visų hipių iki vieno!

— Klysti, vyruti! Aš myliu hipius! — nenusileido Teris. — Be to, Tomas Petis nėra hipis.

— Primink nors vieną hipį, kurį tu myli, nes aš kažkaip neprisimenu, — neatlyžo Rėjus, įjungdamas elektrinį židinį Terio kambaryje. Jie prasėdės čia visą naktį. Kalbėsis apie muziką, klausysis jos. Gers degtinę, kol ji pasibaigs, rūkys cigaretes, kol jų nebeliks. Galbūt nusnūs kokią valandėlę prieš auštant, o ryte visi kartu važiuos į darbą autobusu.

— Džonas Sebastianas, — pasakė Teris. — Aš dievinu Džoną Sebastianą.

— „The Lovin’ Spoonful“, — svajingai nutęsė Rėjus. — Vienu metu net buvo kažkuo panašus į Džoną Lenoną.

— Geriausias visų laikų kompozitorius, — pareiškė Teris. — „Didn’t Want to Have to Do It“, „Summer In the City“, „Nashville Cats“, „Younger Giri“. — Jis atkimšo „Smirnoff“ butelį ir išpilstė degtinę į tris neplautus arbatos puodelius. — Neįtikėtinas talentas. „Do You Believe in Magic?“, Rain on the Roof“ — aš dievinu šitą hipį! Jis netgi geresnis už Dylaną!

— Nė velnio jis ne geresnis, — atkirto Leonas, nusispirdamas aulinius ir krisdamas ant Terio čiužinio.

— „Warm Baby“, „Never Goin Back“, — nesustodamas vardijo Teris. — Vienas tų amerikiečių, kurie įsimylėjo bitlus iš pirmo žvilgsnio ir niekada nesiliovė jų mylėję. Bliuzas, kantri — visa tai gerai sumaišyta ir giliai paslėpta. Be to, jis permiegojo su trylika moterų Vudstoke.

Leonas atsisėdo. Net ir jis buvo nustebintas.

— Kas toks? Džonas Sebastianas? Trylika bobų per tris dienas?

Teris linktelėjo.

— Jis išdulkino trylika moterų Vudstoke ir dar surado laiko soliniam pasirodymui. — Teris puolė naršyti savo albumų kolekciją. — Ir kai su „Lovin Spoonful“ buvo baigta, Džonas Sebastianas vis tiek kūrė puikias dainas — na ir kas, kad kitiems. Jis parašė puikią dainą „Everly Brothers“ — „Stories We Could Tell“. Apie gyvenimą kelyje. Apie tai, kaip kas rytą prabundi motelio lovoje ir pasakoji apie dalykus, kuriuos tau buvo lemta išvysti. „Everly Brothers“ ir patys įrašė neblogą versiją, bet Džono Sebastiano gabalas buvo tiesiog neįtikėtinas...

Teris iškapstė nutrintą albumą, pavadintą „Tarzana Kid“. Vinilas buvo subraižytas, ir kai Teris nuleido ant jo adatą, Rėjus akimirksniu suprato, kaip ši plokštelė yra mėgstama. Jie visi turėjo tokių plokštelių. Visi trys nuščiuvę klausėsi to puikaus neįvertinto kūrinėlio, kuriame gitaros graudžiai vaitojo tarsi ilgėdamosi Džono Sebastiano balso. Rėjus pamanė, kad tai, ko gero, bus gražiausia daina apie draugystę iš visų jo girdėtų.

Talking to myself again

and wondering if this travelling is good...

Is there something else a-doing we’d be doing, if due could?