Тони Парсонс - Mūsų istorijos

We’re the lads never leave off trying

Early in the morning!

(Kur tiesa , o kur čia melas — Pasakyki kad toks geras.

Viena aišku: duosim garo Šiandien ankstų rytą !)

Viskas įvyko akimirksniu. Švystelėjo blykstės, suklego balsai, plūstelėjo įsiaudrinę kūnai. Tvarkdariai trūktelėjo į priekį ir buvo nustumti — kone nublokšti — atgal. „DŽONAI! DŽONAI! ČIONAI, DŽONAI!“

„AR GALIMA NUOTRAUKAI, DŽONAI?“

Rėjaus akys išsipūtė ir jo širdis ėmė daužytis. Štai jis — šmėkščiojantis paklaikusioje minioje, gerokai suglumęs Džonas Lenonas. Džonas! Smarkiai sulysęs, trumpesniais, nei Rėjus tikėjosi, plaukais. Ko gero, pirmą kartą gyvenime Lenonas buvo tikrai liesas. Minia siūbtelėjo į priekį, ir Rėjus, gavęs alkūne į veidą, pats ėmė stumdytis kaip pašėlęs. Jis neketino tokios galimybės pražiopsoti.

Pro fotoaparatų blykstes ir mosuojančias rankas jis matė jį — jis tikrai matė jį — su apvaliais akinukais, džinsiniu švarku ir džinsinėmis kelnėmis („Visai kaip aš!“ — nudžiugo Rėjus), o šalia jo — neaukštą moterėlę su juodų plaukų kupeta ant galvos. O, tai tikrai buvo Džonas Lenonas! Rėjus Kylis spoksojo sulaikęs kvėpavimą ir, būdamas beveik priekyje, jis gana aiškiai galėjo viską įžiūrėti. Nepertraukiamame blyksčių šviesos sraute Lenono akinių stiklai virto neperregimo aukso kamuoliais.

„KĄ MANOTE APIE ELVIO MIRTĮ? GAL GALITE PAKOMENTUOTI?“

Elvis — mirė?

Netgi pro blyksčių šviesos sieną ir per pakeltus fotografų pečius Rėjus įžvelgė kažką už tų stiklų, jis tikrai tą įžvelgė. Bet tai tetruko vos akimirką ir po to pranyko, nes stiklai vėl tapo neperregimi nuo blyksčių švitinimo, ir Džonas su Joko nusiyrė per minią rolsroiso link. Bet Rėjus tikrai įžvelgė tose akyse tai, ko su niekuo negalėjai supainioti. Tai buvo... sielvartas.

„Iki Elvio , — kadaise yra pasakęs Lenonas, būdamas dar visai jaunas, — nebuvo nieko.“

Dabar Džono didvyrio nebeliko, ir jis iki šiol nieko nežinojo apie Elvį, Rėjus buvo tikras, kad nežinojo iki dabar. Rėjaus Kylio didvyrio taip pat nebeliko, nes rolsroisas netrukus nuriedėjo, lydimas poros beprotiškiausių fotografų, kurie pleškino į langus nė nesitaikydami, tarsi fotografuodami kokį pagarsėjusį kalinį ar teisiamąjį, o likusieji jau suko klubo link — vieni kvatodami, kiti bėdodami, — tačiau nuotaika buvo smagi, grobis sumedžiotas, ir netgi mergina su apsaugininkais šypsojosi, tarsi visiems čia susirinkusiems likimas būtų padovanojęs porą stebuklingų sekundžių, kurias jie prisimins amžinai. Tik vienam Rėjui vaidenosi, kad jis susimovė.

Jis stovėjo ant raudono kilimo visas virpėdamas, tik niekam tai nerūpėjo. Jis jį surado ir vėl pametė. Jis buvo beprotis manydamas, kad pavyks prisiartinti prie jo arčiau negu šiems patyrusiems naujienų reporteriams. Viskas žlugo.

— Rėjau? Čia tu, ar ne?

Iš „Speakeasy“ išėjo moteris. Liekna, graži, ilgais juodais plaukais. Prigludusiais rausvos spalvos džinsais, odine striuke ir aukštakulniais. Naujoviška, bet elegantiška. Gal kokiais dešimčia metų vyresnė už Rėjų. Beveik trisdešimties. Ji jam šypsojosi.

— Neprisimeni manęs, ką?

Jis linktelėjo.

— Prisimenu, prisimenu.

Ir jis tikrai prisiminė. Tai buvo vienos garsiausių pasaulio grupių vadybininko žmona. Ji buvo miela. „Rolling Stones“ fanė, atsiminė Rėjus. Viena tų moterų, kurios manė, kad svarbiausias iš jų buvo Brajanas Džonsas.

Jos vyro grupė iš mažo niekam nežinomo ansamblio tapo pasaulinio garso grupe. Pradėję groti griežtą ritmenbliuzą restoranuose, jie netrukus persikraustė į „Nešvilio“, „100 klubo“ ir „Aidinčių sienų“ sceną, bet pora sensacingų hitų iš karto atnešė jiems pasaulinę šlovę.

Rėjus rašė apie stulbinamos sėkmės sulaukusį grupės turnė po Ameriką. Jie koncertuodavo sausakimšose krepšinio arenose, kur studentai klykavo „Whooh! Rock and roll!“ ir, rimtai keldami cigarečių žiebtuvėlius virš galvų, parodijuodavo Vudstoko dvasią.

Moteris atrodė turtinga, ir Rėjus tai žinojo, nes naujoji muzika atsirado per vėlai, kad spėtų nugramzdinti jos vyro grupę. Tumė uždarymo vakarėlyje žemaūgis, aikštingas grupės vadybininkas papasakojo Rėjui, kaip jis suplanavo išjudinti savo grupės karjerą, važinėdamas po Jungtinių Valstijų universitetinius miestelius. Anglija jam buvo mirusi. Džonis Rotenas galįs susikišti tą savo Angliją į...

Rėjus sutiko jo žmoną tame pačiame vakarėlyje, vykusiame ant viešbučio stogo, nuo kurio vėrėsi nuostabus vaizdas į Centrinį parką. Toje orgijoje, toje kokaino, „tekilos saulėtekių“ ir patenkintų savimi pašlemėkų jūroje, ji pasirodė jam draugiška ir nuobodžiaujanti. Jie kalbėjosi apie muziką, bet ne apie jos vyro grupę. Jie kalbėjosi apie „Rolling Stones“. Stovėdama priešais „Speakeasy“, ji atrodė suglumusi ir sunerimusi, tarsi būtų ką tik kažką pavogusi.

— Misis Braun, — pasisveikino Rėjus. — Kaip laikotės?

Ji linktelėjo, praleidusi klausimą pro ausis.

— Matei Lenoną?

Ji buvo graži, bet šalta, ir Rėjus pamanė, kad galbūt visi turtingi žmonės ilgainiui tokiais tampa. Galėjai manyti, kad pinigai tave suminkštins, bet akivaizdu, kad buvo kaip tik priešingai. Jos vyras taip pat turėjo to atšiaurumo.

— Taip, aš jį mačiau, — atsakė Rėjus. Jis liūdnai pažvelgė į gatvę, kur ką tik stovėjo automobilis. — Turėjau vilties paimti iš jo interviu. — Jis pažvelgė į ją, ir ji pasirodė nuoširdžiai nustebusi. — Bet... — pridūrė jis, nuvarydamas šalin tą mintį.

— Nesuprantu, dėl ko visas tas triukšmas, — tarė ji. — Kiek jau metų jis nesirodo? Be to, „Rolling Stones“ visą laiką buvo geresni už juos.

— Galbūt, — sumurmėjo Rėjus, nenorėdamas veltis į beprasmį ginčą, ir staiga suvokė, kas užgožė jos grožį.

Ji buvo pernelyg įtūžusi.

— Tai tiesiog skonio reikalas. — Jis nervingai nusijuokė. — Na, bet man jau metas. Tikiuosi, dar pasimatysime, misis Braun.

Bet ji uždėjo kairę ranką ant jo džinsinio švarko. Ji nešiojo storą auksinį vestuvinį žiedą ir didžiausią deimantą, kokį Rėjui buvo tekę matyti.

— Išgerk su manimi, — pasakė ji šypsodamasi, bet su keista gaidele balse. Tarsi gėdintųsi, tai sakydama. O ji nebuvo kukli moteris.

Rėjus svyravo. Argi jis šią akimirką neturėtų vytis rolsroiso? Budėti Hitrou VIP zonoje? Tuštinti savo stalą?

— Nagi, tik po vieną, — ragino ji. — Ar žinai, kokia šiandien diena?

Jis truputį pagalvojo.

— Elvio mirties diena? — atsakė pagaliau. — Ar tai tiesa? Nejaugi Elvis iš tikrųjų mirė?

Ji paniuro, tarsi jis būtų padavėjas, neteisingai nugirdęs užsakymą.

— Be to, kad mirė Elvis... — ištarė ji. Tada ji nusišypsojo. Jos šypsena buvo iš tikrųjų nuostabi, kai ji to norėdavo. — Šiandien yra mano gimtadienis.

Rėjus pasveikino ją su gimtadieniu, bet ji jau žingsniavo vidun, ir Rėjus susivokė tipenąs iš paskos. Mergina prie durų ir pora kostiumuotų apsaugininkų pagarbiai pasitraukė į šalį. Rėjus pastebėjo, kad visi traukiasi, kai misis Braun eina. Jis smalsiai apsižvalgė. Jis niekada nebuvo lankęsis čia anksčiau.

— Kuo toliau, tuo nykesnė darosi ši skylė, — pasakė ji.

Bet Rėjus buvo nustebintas. „Speakeasy“ buvo daug ištaigingesnis nei tie klubai, į kuriuos paprastai vaikščiojo jis. Pirmiausia, šis klubas buvo daug erdvesnis. Be to, raudonu aksomu išmuštomis kėdėmis, įmantriu apšvietimu ir padavėjais, kurie mandagiai teiraujasi, ko norėtumėte išgerti. Ir didele tuščia scena bei neišvengiama antiklimakso nuojauta — dabar, kai Lenonas jau buvo išvykęs. Čia buvo pilna tuščių staliukų. Prie vieno juodu ir prisėdo. Priėjo padavėja — Lindos Lavleis stiliaus. Keista, kad jų niekada nematydavai tose užeigose, kuriose lankydavosi Rėjus.