Тони Парсонс - Mūsų istorijos

Ji pažvelgė aukštyn ir, pamačiusi Terį, papurtė galvą, nusisuko ir sukryžiavo rankas ant plokščios krūtinės. Netrukus Piteris jau žirgliojo prie Terio, jo veide švietė plati šypsena, sumišusi su nuoširdžiu nustebimu.

— Negaliu patikėti — ką tu čia veiki? Turėtum būti kur nors — nežinau — kelyje kartu su Springstinu ar „Thin Lizzy“, ar dar galas žino kuo.

Nedrąsiai šypsodamasis priėjo Kišoras. Galop, nors ir nenoromis, prisistatė ir Salė — vis dar sukryžiuotomis ant krūtinės rankomis. Iš jos žvilgsnio Teris suprato, kad, sykį ją palikęs, jis jau niekad nesulauks galimybės padaryti tai dar kartą.

— Jis pešiojasi antakius, — pasakė ji šaltai. — Tikras gražuolis.

Kaip jis galėjo paleisti tokią merginą? Ir kaip jis galėjo būti toks stiprus ir kartu toks kvailas?

— Labas, Sale, — tarė jis.

— Mergina pasiprašė poilsio dienos? — paklausė ji su vos juntamu Koulūno akcentu.

Teris patraukė pečiais, dėdamasis viskam abejingas. Bet bėda buvo ta, kad jis per daug savęs gailėjosi. Buvo it koks Rokis Balboa, nesuprastas viso pasaulio.

— Kokia dar mergina? — burbtelėjo jis.

— Ko gero, ji tave metė, — nutarė Salė.

— Neturiu aš jokios merginos, — pasakė Teris.

Piteris gyvuliškai nusižvengė.

— O kaip tos mūzos?! Kertu lažybų, kad mūsų draugelis visas iščiulptas!

Salė nusišypsojo. Jos dantys buvo akinamai balti, akys — kaip karštas šokoladas.

— Taip ir bus. Ji jį metė, — pareiškė ji lyg žinodama.

— Kiek visko turėjai pamatyti! — pasakė Piteris. Jis atsisėdo ant stalo ir suplojo rankomis. — Koncertai Amerikoje! Uždari vakarai Europos studijose, kur pilna žolės! Užkulisių rietenos! Kelionės autobusu, kur tekila liejasi laisvai ir kolumbietiškas kaifas keliauja iš rankų į rankas. Ir daugybė mūzų!

— Nebūk šlykštus, — tarė Salė. Kiek Teris prisiminė, ji visados būdavo šiek tiek davatkiška. Bent jau viešumoje.

— Viešpatie, — pasibaisėjo Kišoras nuraudęs, ir Teris prisiminė, kaip jis visą laiką susigėsdavo, vos tik kalba pasisukdavo apie moteris. Bet Piteris turėjo užtektinai gašlumo jiems visiems. Iš smagumo jis net pasipurtė ir patrynė rankomis.

— Noriu išgirsti viską, — tarė jis.

— Visko buvo, — pasakė Teris. — Esi kada nors matęs myžančią moterį?

Piteris suglumęs šyptelėjo.

Tai nutiko pirmosiomis savaitėmis „Laikraštyje“, kai jis keliavo kartu su „Lynyrd Skynyrd“. Kevinas Vaitas išsiuntė jį už bausmę, kad vartojo spidą kontoroje, — tiksliau už tai, kad leidosi sučiumpamas tai darant. Tai buvo jo pirmasis prasižengimas naujajame darbe. Bet Teriui patiko jų muzika — baro bugis, atliekamas grandioziniu mastu, — patiko muzikantai — žiauriai gerianti vaikinų ir merginų komuna iš Pietų. Jis vis dar negalėjo patikėti, kad ir pats gyvena tokį gyvenimą, kur kiekviena diena atneša gausybę naujų nuotykių.

Tai nutiko viešbutyje, viename tų sausakimšų, lėbavimui skirtų kambarių, kuriuose dažnai tenka leisti laiką keliaujant. Teris šnekučiavosi su kažkuriuo iš grupės narių tualeto tarpduryje, nes daugiau nebuvo kur stovėti.

Tada viena iš pritariančių vokalisčių, neaukšta, dailios išvaizdos — prasibrovė pro juos, pasikėlė sijoną, nusitraukė kelnaites ir lyg niekur nieko nusičiurškė jų akyse. Teriui net žiauna atvėpo, nors jis ir nudavė matęs daugybę moterų darant tai anksčiau. Greičiausiai tai net nebuvo jos kambario tualetas.

Piteris atrodė sumišęs.

— Bet... o žvaigždės? Spėju, kad tu visus juos buvai sutikęs. Miką Džagerį. Ričardsą. Roteną. Springstiną. „The Clash“. Debi Hari. Debi Hari, po velnių!

Teris davė suprasti, jog jis iš tikrųjų buvo sutikęs visus tuos žmones.

— Žvaigždės? Jie tau kaip ir pažįstami iš dainų, — pasakė jis. Piteris spoksojo į jį tuščiu žvilgsniu. — Kai esi praleidęs tiek laiko galvodamas apie juos, klausydamasis jų dainų, ir staiga susitinki, Džageris atrodo lyg ir kažkur matytas. O štai myžančios moters aš dar niekada nebuvau matęs.

Piteris linksmai kumštelėjo Terį, tarsi šis būtų didis šmaikštautojas.

— Kas nors atneškite šitam vyrukui arbatos, — tarė Piteris. Jis kilstelėjo skardinę su limonadu. — Arba dar turime likusio džino su toniku, jeigu pageidauji ko nors stipriau.

Teris nusišypsojo. To gero čia niekados netrūkdavo. Jie visados prisiliuobdavo prieš darbą. Atbukindavo savo pojūčius prieš ilgą dvylikos valandų pamainą. „Laikraštyje“ to niekas nesuprastų. Ten niekas niekada nesuprastų, kad šis darbas kitoks. Šis darbas buvo dirbamas ne tam, kad teiktų pasitenkinimo ar vertingos patirties, ar panašaus vidurinei klasei pramanyto šlamšto. Čia žmonės dirbo tam, kad galėtų susimokėti už savo egzistavimą, ir tai buvo vienintelė priežastis, dėl kurios jie tai darė. Ir kartais nuobodulys būdavo toks didžiulis, jog žmonės būdavo priversti dalį savo esybės tiesiog numarinti, kad ištvertų iki pamainos pabaigos.

Sunku būdavo iškęsti nemigus visą naktinę pamainą iki pat aštuntos valandos ryto, ypač kai žinodavai, kad tavo bendraamžiai bastosi po miestą ar šiltai miega savo lovose. Ir tai būdavo dar sunkiau su pilnu pilvu džino.

Buvo ir dar vienas dalykas, gerokai apsunkindavęs jų naktines kančias, — tai migdantys džinglai, kuriuos radijas be paliovos leisdavo ilgomis priešaušrio valandomis. Vienas džinglas buvo tiesiog negailestingas, nuo jo Terio akių vokai patys užsimerkdavo, galva nusvirdavo ir nuotaika pabjurdavo. Tą įsimintiną kūrinėlį atliekantys dainininkai, ko gero, buvo tik ką susistūmę po kubilą valiumo.

„Cap-it-ol... padeda jums pratempti naktį “, — taip skambėjo džinglas, kuris juos visus užmigdydavo. — Cap-it-ol... padeda jums pratempti naktį.“

Bet šiąnakt radijas buvo kitoks. Šiąnakt grojo vien Elvį. Per tranzistorinį imtuvą pasigirdo „King Creole“. Piteris pagarsino radiją.

— Girdėjai apie Elvį? — paklausė Piteris.

Teris papurtė galvą.

— Mirė Memfyje, — pasakė Piteris. — Pranešė, kad nuo širdies smūgio. Vos keturiasdešimt dvejų metų. Tragiškas dalykas, seni. Juk tai jis viską pradėjo.

Teris neteko žado. Štai kodėl tedai jo net nematė. Elvis Teriui visą laiką buvo viena tų asmenybių, kurios stovėjo už viso jo gyvenimo, ir atrodė, kad išliks ten visada.

Kai Teris augo, Elvis jau buvo laikomas šiokia tokia atgyvena, nelyginant koks rokenrolo Širlė Beisi — vien pompastiški šou projektai ir išpūstos baladės. Bet dabar, Elvio mirties naktį klausydamasis „King Creole“ per „Capitol Radio“, Teris juto toje paprastoje muzikoje tikrų tikriausią magiją. Terį užplūdo netikėta liūdesio banga. Akyse ėmė tvenktis ašaros, tačiau jis mikliai jas nusišluostė. O gal tai tebuvo tik spidas.

— Kaip laikosi „Land of Mordor“? — paklausė Teris. — Kur nors dar grojate?

„Land of Mordor“ buvo Piterio grupės pavadinimas. Teris kartą girdėjo juos gamyklos kalėdiniame vakarėlyje. Savo dvidešimties minučių gitariniais solo ir dainomis apie elfus „Land of Mordor“ beveik numarino visą vakarėlį. Nebent tik apsinuodijimas maistu galėjo atnešti dar didesnį nusivylimą.

Piteris paniuro.

— Progresyvus rokas niekam nebeįdomus, — atsakė jis. — Paklausyk, ką šneka apie Kleptoną. Visiems reikia naujo šlamšto. — Jis smerkiamai žvilgtelėjo į pašiauštus Terio plaukus. — Pats žinai, poros minučių trukmės dainelių apie riaušes ir pensijas. — Jis pagyvėjo. — Bet jeigu galėtum parašyti mums recenziją...