Тони Парсонс - Mūsų istorijos

Teris įdūko.

— Bet tai padarėme ne mes! Ne aš! Šūdas! Negaliu pakęsti, kai žmonės negali užmiršti kažkokio numirėlio!

Jis pašoko ant kojų. Jam buvo mirtinai įgrisę klausytis panašių kliedesių. Jam buvo mirtinai įgrisę klausytis, kad viskas yra šūdas, ir kad per visą dešimtmetį nieko naujo neįvyko. Prieš dešimt metų jis dar nebuvo jaunuolis — jis buvo vaikas. Ir po dešimties metų jis jau nebebus jaunuolis — jis bus sukriošęs senis. Tai yra jo laikas, čia ir dabar. Šiąnakt. Tačiau visą laiką koks nors Šūdžius turi viską sugadinti.

— Man bloga nuo lankstymosi visiems tiems seniams, kuriems jau per trisdešimt! Nejaugi manai, kad Džonis Rotenas išgyvens iki keturiasdešimties? Nejaugi tu manai, kad Rotenas kada nors pavirs Desmondu O’Konoru? Man nusispjaut, ką yra padarę kiti — mes to nepadarėme!

Piteris šniūkštelėjo.

— Klausyk, atvėsk. Verčiau įkalam džino, — pasakė jis.

Terio ilgai įkalbinėti nereikėjo.

— Gerai, tiek to. Verčiau įkalam.

Kontoroje visą laiką galėdavai rasti butelį džino, paslėptą kur nors stalčiuje. Tai buvo vienintelis dalykas, kurį galėjai pavogti gamykloje. Teris ir Piteris tol slankiojo apytamsiais kabinetais, apgraibomis tikrindami stalčių turinį, kol pagaliau kažką surado. Butelis buvo pusiau nugertas. Koks nors vargšas klerkas bus gerokai įkalęs vietoj lengvų priešpiečių. Piteris nusuko kamštį ir kaip reikiant patraukė iš butelio.

— Turi dar „Tizer“? — paklausė Teris.

Piteris papurtė galvą, dar kartą trūktelėjo džino ir susiraukė iš pasibjaurėjimo.

— Nekenčiu šito mėšlo, — tarė jis.

— Tikra teisybė, — pasakė Teris, imdamas iš jo butelį. — Nieko nėra bjauriau negu džinas.

Leonas stovėjo prie užrakintų „Raudonosios telyčios“ durų ir tyliai keiksnojo savo likimą. Jis mažiausiai kelias valandas pavėlavo į „Leni and the Riefenstahls“.

— Ko gero, uždaryta, — sušuko Rubė iš taksi automobilio.

Leonas žvilgtelėjo pro dulkėtą „Raudonosios telyčios“ langą, nors ir pats puikiai suvokė, kad tai beprasmiška. Jis pražiopsojo pasirodymą. Dėl merginos. Dėl to, kad sumanė pašokti.

Jis žinojo, kad tai rimta. Niekam „Laikraštyje“ nerūpėjo, kuo tu užsiimi. Kevinui Vaitui buvo nusispjaut, ar tu badaisi su Kitu Ričardsu, svaiginiesi su Piteriu Tošu ar švampi sulfatus su Sidu Višesu. Niekam tas nerūpėjo, jeigu tik sugebėdavai tinkamai atlikti savo darbą.

Kad ir kokie kvaišalai varinėtų tavo kraują, kad ir kokia roko žvaigždė betysotų pamėlynavusi tavo urve, Vaitas ir kompanija tenorėjo vieno — kad įteiktum straipsnį laiku. Nepaisant chaoso ir chemijos pertekliaus, „Laikraštyje“ visais laikais svarbiausias dalykas būdavo darbo etika. Tvarkinga kopija — nustatytos apimties ir nustatytu laiku. Vieninteliai dalykai, į kuriuos „Laikraštyje“ būdavo žiūrima rimtai, buvo muzika ir terminai.

— Tai tu lipi lauk ar ne? — burbtelėjo taksi vairuotojas.

Bet geras dalykas yra tas, kad aš ir taip žinau, ką manau apie Leni ir jos grupę. Tiesą sakant, man nebūtina žiūrėti į tą kvailą karvę, žirgliojančią po sceną su savo botfortais, kad suprasčiau, kaip jos nemėgstu. Tad kas man neleidžia recenzuoti pasirodymo, kurio nemačiau? Jame bus lygiai tiek pat tiesos. Dar prieš pradėdamas rašyti, aš jau žinau, ką ketinu parašyti.

Ir Leonas grįžo į taksi pas tą pasakišką veidą, nesitverdamas iš džiaugsmo ir jausdamas, jog pagaliau tampa tikru žurnalistu.

Didžiausia bėda buvo Dago Vudo penis.

Teris savo akimis matė jį — tą milžinišką, polipais aplipusį organą, kuris nebūtų padaręs gėdos nė vienam pornofilmui. To gigantiško drūtgalio vaizdas nedavė Teriui ramybės, tad lengvą apsvaigimą netrukus pakeitė nerimas ir baimė.

Teris pažvelgė į tą nežmonišką monstrą neilgai trukus po pirmosios jo pažinties su Dagu. Žmogus legenda sėdėjo prie ilgo stalo kažkokiame Vakarų Berlyno restorane. Sėdėjo ir terliojo lininę staltiesę juodu flomasteriu.

Vos tik supažindintas su Teriu, Dagas metė jam iššūkį — palenktyniauti Berlyno gatvėmis. Teris spoksojo į jį, nesusigaudydamas, ar šis rimtai, ar čia tik pokštas. Supratęs, kad Dagas nė neketina juokauti, Teris sutiko. Kito pasirinkimo jis neturėjo. Taigi porelė paliko restoraną ir vidury nakties patraukė palenktyniauti tuščiomis Berlyno gatvėmis. Jie dūmė kiek išgalėdami, bet pusiaukelėje iki „Hiltono“ Dagas pasakė Teriui, kad viskas gerai — jiems nebūtina daugiau bėgti, ir taip Teris suprato, kad jis, ko gero, bus išlaikęs egzaminą.

Tada Dagas pasiteiravo Terio apie naujas grupes, apie Londone tvyrančią atmosferą, ko jis gali tikėtis iš publikos, ir ko publika tikisi iš jo. Tik vėliau, kai Teris tapo truputį vyresnis, jis suvokė, kad Dagas Vudas buvo ne juokais išsigandęs. Jis bijojo, kad nepajėgs pateisinti gerbėjų vilčių, bijojo, kad gali nuvilti tuos sulaukėjusius aršuolius, nekantriai laukiančius savo stabo Londone, Glazge ir Liverpulyje.

— Vis dėlto tai yra nuostabu, — tarė Piteris, įsmeigęs akis į džino butelį. Šis buvo beveik tuščias. — Trankytis taip, kaip tu, su roko žvaigždėmis...

Teris ir Piteris sėdėjo ant stalo ir žiūrėjo į dirbančius Salę su Kišoru. Radijas vis grojo Elvį; skambėjo viena dainų apie tai, kaip būti kietu vyruku.

O gal tai iš tikrųjų tiesa, pamanė Teris. Galbūt iš tikrųjų jau daugel metų nieko naujo po saule, ir kiekviena karta savaip darkydamasi ir staipydamasi mato save pro rožinius akinius, bet tikrovėje viskas jau būna išbandyta dar gerokai prieš juos.

— Albumai, koncertai — viskas už dyka, — varė savo Piteris. — Tu gyveni kaip pasakoje, Teri.

Teris rūgščiai nusijuokė.

— Geriau jau tūnoti čia, seni.

Piteris išsprogino akis.

— Ką čia kliedi? — Jis atsistojo ir svirduliuodamas prikišo savo veidą taip arti Terio, kad šis galėjo užuosti metalinį džino dvoką. — Ar tik nekuoktelėjai, brolyti?

— Tiesą sakant, — pradėjo Teris, nors ir žinojo, kad Piteriui tai nepatiks, — tiesą sakant, viskas nėra taip, kaip bandoma vaizduoti. — Jis paėmė butelį, nurijo dar marmalo ir pajuto pykinimą. Jam net pasirodė, kad tuoj ims ir susivems. — Roko žvaigždės tik apsimeta tavo draugais. — Jis pagalvojo apie Bilį Bliceną, pasivadinusį jį į šalį Niukaslyje. Jis prisiminė ir dar keletą garbingų vyrukų: Džo Stramerį, Džonį Tandersą, Filą Lainotą. — Na, gal vienas kitas ir yra tavo draugas, jeigu tau pasisekė. Bet dauguma, jie paprasčiausiai... tavimi naudojasi. Visi nori būti „Laikraštyje“. Štai ir visa pasaka. Kiek mes parduodame? Ketvirtį milijono kiekvieną savaitę? Žinoma, kad jie lenda mums į subinę! Bet visa tai tik didelis muilo burbulas, grynas akių dūmimas. Tu manai, jie laimingi? Muzikantai? Grupių nariai? Nė velnio! Visi iki vieno pridėję į kelnes. Jaunieji baiminasi, kad jiems niekada taip ir nepavyks prasimušti, o seniams tik ir vaidenasi, kad viskas netrukus pasibaigs.

Pagrindinis grupės „Land of Mordor“ gitaristas ir dainų autorius tylėjo. Jis atrodė sugniuždytas.

— Vadinasi, visi jie tėra... atmatos, — pagaliau prabilo Piteris, griebė džino butelį ir susivertė visa, kas liko. Pamatęs, kad butelis tuščias, jis kurį laiką spoksojo į jį ir tada atsivedėjęs sviedė jį į stiklinę pertvarą, skiriančią kabinetą nuo aparatinės. Stiklai pažiro, Salė su Kišoru iš išgąsčio atšoko atgal, o Elvis lyg niekur nieko piktdžiugiškai dainavo toliau.

Stvėręs termosą, Piteris ėmė daužyti viską, kas papuolė po ranka. Jis tol tvatijo likusias sveikas stiklo plokštes, kol jos visos išbyrėjo. Negalėdamas patikėti savo akimis, Teris kvatojosi kaip beprotis, Salė šaukė Piteriui, kad šis liautųsi, o Kišoras, rodėsi, tuoj ims ir pravirks.