Тони Парсонс - Mūsų istorijos

Teris nieko neatsakė, tik įkvėpė pilnus plaučius šalto nakties oro — laimingas pabėgęs iš tos užeigos, kuo toliau nuo keptos mėsos kvapo.

Tėvas tuo tarpu kilstelėjo vežimėlį už rankenų ir nusitempė jį paskui save. Juodu sugrįžo atgal į turgų. Čia tėvas vėl atrėmė vežimėlį.

— Tavo mamai patiko toji mergaitė. Migla. Judu rimtai, ar ne?

Teris nusuko akis į šalį.

— Nepasakyčiau, kad ji mane labai traukia.

Jis negalėjo pasakoti savo tėtušiui apie Dagą Vudą. Nejaugi imsi pasakoti tėvui tokius dalykus?

Tėvas tik palingavo galvą ir nutvilkė jį žvilgsniu. Per visą gyvenimą jis nė karto nebuvo pakėlęs rankos prieš Terį. Bet jis sugebėdavo pasižiūrėti į savo sūnų taip, kad skaudėdavo labiau už bet kokį kirtį.

— Vieną gražią dieną mes sužinosime, kas tave traukia, Teri, — pasakė jis. Teris žinojo, kad jo gyvenimo būdas tėvui tiesiog neįsivaizduojamas. Bet senis nebuvo kvailas — jis suprato, kad ir kuo jo sūnus šiuo metu užsiimtų, jis nedarys to amžinai. Neprašomas Terio tėvas išsitraukė iš kelnių kišenės nuzulintą piniginę ir pradėjo skaičiuoti banknotus.

— Dvidešimt penkių svarų užteks? — Tai jis ištarė be menkiausio priekaišto. — Čia daugiausia, ką galiu sukrapštyti iki penktadienio.

— Tėti, nepyk, aš grąžinsiu tau juos.

Terio tėvas įbruko banknotus sūnui į saują ir nustūmė vežimėlį prie plovimo kabinų. „VEŽĖČIAS PLAUNAME ČIA“, — skelbė užrašas ant sienos.

— Tai niekis, aš atiduočiau tau ir paskutinius marškinius nuo savo kūno, — pasakė Terio tėvas. Paėmęs laistymo žarną, jis perliejo vežimą vandeniu. Kraujas tekėjo upeliais. — Bet kad tu nė valgyti negali.

— Tau padėti, tėti? Tau padėti?

Bet senis tik panarino galvą prie savo ratų, kuriuos Smitfilde visi vadindavo vežėčiomis, ir net nepažvelgė į sūnų.

Prie Marmurinės arkos misis Braun pasuko skaisčiai geltoną lotus elan į kairę ir nuzvimbė Park Leinu „Dorchester“ link, po to — prie „Hiltono“. Rėjus žvalgėsi į didelius viešbučius, akimis ieškodamas fotografų minios. Bet visur vienintelis gyvybės ženklas tebuvo vienišas durininkas su cilindru.

— Gal pamėginkime „Ritz“? — pasiūlė ji. Ji gerai vairavo, ir automobilis tiesiog skraidė po miestą. Tačiau kai ji nuspaudė akceleratorių iki galo, Rėjų apėmė jausmas, tarsi jis būtų atradęs naują kvaišalų rūšį.

— O kur yra „Ritz“? — paklausė jis.

Ji pažvelgė į jį tokiomis akimis, lyg jis juokautų. Tada pasakė:

— „Ritz“ yra Pikadilyje, tik išsukus iš Park Leino, jis gali būti ten. Arba „Savojoje“ prie upės. Arba „Claridges“ — ten galbūt dar labiau tikėtina. Jie visi yra šalia vienas kito.

— Aš žinau „Claridges“, — tarė Rėjus. — Esu ten buvęs.

Ji prunkštelėjo.

— Tikrai? Ir ką ten veikei? Gėrei arbatą su sviestainiais?

— Ne, — atsakė Rėjus. — Ėmiau interviu iš Bobo Dylano.

Ji kilstelėjo nepriekaištingai išpešiotus antakius. Tai padarė jai įspūdį, jis tai matė. Žmonės visada nustebdavo sužinoję, kokias įžymybes jam teko sutikti, nors Rėjus ir nesumojo kodėl. Lyg pabendravęs su genijumi pats būtum toks tapęs. Be to, jis taip ir nesugebėjo ištraukti nė vieno rišlaus sakinio iš Dylano — Rėjus be galo nervinosi, o ir pats Dylanas nebuvo itin kalbus. Tasai senas surūgėlis aiškiai norėjo būti kažkur kitur.

Vaitas vis tiek įkišo jį į pirmą puslapį, nes Pitas Rūgštusis pagavo gerą koncerto kadrą ir dar dėl to, kad Dylanas vis dar garantavo išpirktą tiražą. Bet straipsnis išėjo visiškas niekalas. Žmonėms atrodė, kad įkvėpę to paties oro kaip ir žvaigždės, jie staiga ims ir pasikeis. Bet iš tiesų viskas buvo ne taip, ir Rėjus tai žinojo. Džonas Lenonas neketino jo gelbėti. Džonas Lenonas nieko neketino gelbėti.

— Ką gi, — pasakė ji. — Jeigu tau jau pavyko prakalbinti Dylaną, su Džonu Lenonu tikrai neturėsi jokių sunkumų.

— Tai buvo kas kita, — atsakė Rėjus. — Ten viskas buvo suorganizuota. Ne taip lengva, kai reikia daryti viską vienam.

— Na jau, — paprieštaravo ji. — Tu nesi vienas.

Jie abu nusišypsojo. Tai buvo teisybė. Ji labai jam pagelbėjo. Kėblinėdamas nuo vieno penkių žvaigždučių viešbučio prie kito pėsčiomis, Rėjus nespėtų aplankyti nė pusės jų, o Džonas Lenonas jau riedėtų į Hitrou. Vis dėlto, kol jinai meistriškai nardė automobiliu tuščiomis Vest Endo gatvėmis, Rėjus jautė vidun besismelkiantį nerimą. Tai niekada neįvyks. Ką jis mėgina apgauti? Jis niekada nebuvo tikras žurnalistas, jis tėra viso labo paprastas vaikigalis, kuriam patinka muzika.

— Šiaip ar taip, — tarė misis Braun, kai jie pravažiavo pro seniai ištuštėjusį paskutiniojo viešbučio vestibiulį, — bitlai visąlaik tebuvo chuliganai, besidedantys džentelmenais. Tai rolingai buvo tikrieji džentelmenai, jie tik vaidino chuliganus.

Jos veide šmėstelėjo šelmiška šypsenėlė, ir ji pašnairavo į Rėjų.

— O tu žinai, kad tarp manęs ir Brajano šis tas buvo? Bet tada aš buvau visai dar vaikas. Mano vyras niekada tau apie tai nepasakojo?

— Apie Brajaną Džonsą? — apstulbo Rėjus.

Kas nežinojo Gražuolio Brajano, skambinančio sitaru. Gražuolio Brajano, nebegyvo plūduriuojančio baseine prie savo namų. Jis buvo tapęs istorija. Dabar atėjo Rėjaus eilė nusistebėti. Tai buvo beveik tas pat, kas išgirsti, jog ji miegojo su pačiu Napoleonu.

— Sutikau jį klube, kuriame jie pradėjo groti. „Stoties viešbutyje“. — Ji ilgesingai šyptelėjo, matyt, kažką prisiminusi. Elanas skriejo atgal Park Leinu. Regis, ji tikrai mėgo šitą gatvę. Joje ji galėjo kaip reikiant įsibėgėti. — „Stoties viešbutis“ Ričmonde. Sekmadienio naktys. Kaip tai buvo seniai! Kiek man tada buvo metų? Keturiolika? Jis turėjo begales merginų, žinoma. Mano vyras tikrai niekada to neminėjo? Tai varė jį iš proto ne vienerius metus.

Rėjus papurtė galvą.

— Tavo vyras niekada nekalbėjo su manim apie tokius dalykus. Vienintelis dalykas, apie ką mudu kalbėdavomės, būdavo jo grupė. Jis niekada neužsimindavo apie tave.

Ji rūgščiai nusijuokė.

— Žinoma, kad ne. Kai meilužio pavydas išsivadėja, moteris nujaučia, kad jos dienos suskaičiuotos. Ir štai vieną gražią dieną gauni dovanų iš sekso reikmenų parduotuvės.

Ji kalbėjo žiaurius dalykus, bet jis nežinojo, kaip ją paguosti. Jis suvokė tik tiek, kad misis Braun neklausia jo nuomonės. Taigi Rėjus nieko ir nesakė. Galiausiai ji atsiduso, tarytum jai viso to jau būtų gana vienai nakčiai.

— Jeigu nori, galiu išmesti tave prie namų. Kur tu gyveni? Vienas ar su kuo nors?

Rėjus pasimuistė.

— Aš gal dar truputėlį pasivaikščiosiu.

Ji susiraukė.

— Juk ne skvote, ar ne?

Rėjus sumišęs atsakė:

— Aš gyvenu su tėvais. Tikriau, gyvenau, kol neišėjau iš namų.

— Kada tas įvyko?

— Prieš kokias porą valandų.

Ji nusijuokė, ir Rėjus suprato, kaip ji jam patinka. Po ta ledine kauke slėpėsi miela moteris. Viskas Rėjui susipynė: jos gerumas, kuomet ji pasišovė padėti ieškoti Lenono naktiniame mieste, šis veidas, kuris nušvisdavo juokiantis, šis anksčiau nepatirtas jausmas važinėtis po naktinį Londoną sportiniu automobiliu. Jam nesinorėjo vaikštinėti gatvėmis vienui vienam.

— Tuomet mums nebelieka nieko kita, kaip važiuoti pas mane, — pasakė ji.

Apleistas namas stūksojo mėnesienoje tarsi apleistas rūmas. Kadaise čia būta prabangos, bet tas buvo prieš daugel metų, o dabar šio didžiulio balto namo fasadas juodavo nuo plyšių ir įtrūkimų. Viršutiniame namo aukšte šmėsčiojo degančių žvakių, atviros ugnies atšvaitai. Verkė vaikas.