Тони Парсонс - Mūsų istorijos

Čia pat Terio akivaizdoje Bilis nusisegė įmantrų kaubojaus diržą, laikantį jo suniokoto itališko kostiumo kelnes. Kuomet visas perpykęs Bilis paleido diržą į darbą, prekeivis tik susigūžė tualeto kabinoje, slėpdamasis už savo merginos.

Griebęs Bilį į glėbį, Teris vos spėjo sutramdyti beįsisiautėjantį draugą. Žmonės traukėsi jiems iš kelio, o Teris tempė savo draugą iš tualeto. Tai buvo neįtikėtinai lengva. Bilis beveik nieko nesvėrė, ir Teris jautė viduje kylantį nenusakomą sielvartą.

Jis pamanė: kas mums visiems bus?

Jis nusivedė Bilį į mažytį persirengimo kambarį. Terį kiekvieną kartą sunervindavo šito kambarėlio dydis. Tarp klubo sienų pradėjo savo kelią ne viena legenda, bet čia tebuvo pora spintelių ir suolas. Plikos sienos nuo grindų iki lubų buvo apklijuotos nesuskaičiuojamų grupių plakatais, kuriuos dar dengė grafiti sluoksnis. Teris pasodino Bilį.

P45s nariai ramstė sienas, gėrė alų ir ruošėsi pasirodymui. Jie priėmė savo lyderį su didžiausiu abejingumu.

— Taip bus gerai? — paklausė Teris.

Jis niekada nebuvo matęs Bilio taip toli nuėjusio. Burna plačiai pražiota, didelių rudų akių vokai išburkę, kostiumas dėmėtas ir nušiuręs.

— Man tik reikia trupučio linksminamųjų, — išspaudė Bilis Blicenas.

Pro duris galvą kyštelėjo aukštas, ežiuku kirptas vyras.

— Laikas į sceną, — tarė jis.

Staiga Bilis, rodosi, prisiminė akimirkos svarbą, ir jo akys plačiai atsimerkė.

— Šiąnakt svarbus pasirodymas, brolyti. Tas senis čia. Tas sumautas skautas iš įrašų kompanijos.

Teris kyštelėjo ranką į kišenę, sužvejojo vieną maišelį ir įbruko Biliui į delną. Jis neabejojo, kad Bilis nenorės dalytis tuo geru su grupės nariais. Užmetęs akį į maišelio turinį, jis visas nušvito.

Teris bet ką būtų galėjęs padaryti dėl šios šypsenos. Nes Bilis Blicenas kadaise grojo grupėje, kurią Teris dievino. Nes Bilis turėjo daugiau įgimto žavesio negu kas nors kitas.

— Mano išgelbėtojas, — pasakė Bilis ir paplekšnojo Teriui per veidą.

Terį apėmė keistas jausmas. Pasididžiavimas, sumišęs su gailesčiu.

— Tik nepadaugink, gerai? Jo šūdas tikrai neskystas.

Bilio veidas dar kartą persikreipė.

— Žiurkė. Ta sušikta žiurkė. Kaip jis drįsta kaulyti iš manęs pinigų?

P45s susirinko gitaras ir pajudėjo iš persirengimo kambario.

— Gero konco, — palinkėjo Teris, pastatydamas Bilį ant kojų. Šis persimetė gitaros diržą per galvą ir išsyk tarsi persimainė.

— Visi mano koncai geri, — pasakė Bilis. — Gal ne?

Teris linktelėjo ir nusijuokė. Jį užplūdo šiluma, ir čia nebuvo kaltas nei spidas, nei trys bemiegės naktys.

Jis buvo teisus. Visi jo koncertai buvo puikūs. Pamatyti Bilį Bliceną visada buvo verta.

Niekada negalėjai žinoti, kada bus paskutinis kartas.

„Vakarų pasaulio“ gilumoje Teris užsiropštė ant kėdės ir pasiruošė žiūrėti antrąją koncerto dalį.

Jis išsitraukė likusį gramą, atrišo maišelį ir panardino vidun raktelį. Jam visada patikdavo klausytis Bilio Bliceno, įjaudrintam amfetamino. Scenoje šėlstantis rokenrolo Dinas Martinas, venomis pulsuojanti žmogaus rankų darbo euforija — kaip tik tokia, Terio manymu, ir turėjo būti tikroji laimės akimirka.

Bet matydamas vis erdviau besijaučiančius Dagenamo Šunis ir jausdamas vis stiprėjantį bemiegių naktų spaudimą, Teris nejautė nieko kito, kaip tik nuovargį ir melancholiją.

Šiąnakt viskas buvo kitaip. Šiąnakt viskas griuvo. Tai prasidėjo dar nuo Miglos ir pamažu smelkėsi į visus jo gyvenimo kampelius. Visa, ką jis mylėjo, nesulaikomai slydo iš rankų.

Bilis ir jo grupė vienas paskui kitą sulipo ant scenos, įsijungė instrumentus ir nužvelgė įsisiūbavusią bepročių jūrą priešais. Bilio kelnės smuko. Jis taip ir pamiršo įsiverti savo kaubojišką diržą.

Tada Bilis pradėjo vieną po kito skaičiuoti juos — vienas! du! trys! keturi! — kai gauja užplėšė jo firminį gabalą „Shoot Up, Everybody“. Jau pradžia nežadėjo nieko gero, ir Teris kažkodėl prisiminė vyresniųjų „Laikraščio“ kolegų pasakojimus apie Džimio Hendrikso koncertą Vaito saloje, kaip jie negalėjo atsikratyti apėmusio jausmo, kad jų mylimiausias herojus miršta tiesiog akyse.

Bilis užmiršo „Shoot Up, Everybody“ žodžius. Tarpus jis užpildė įžeidinėjimais, keiksmais ir užgauliojimais Šunų adresu, kurie smaginosi, purkšdami ant jo alų. Tada jis suvaidino, kaip susistumia švirkštą, bet gestas šį sykį išėjo greičiau graudus negu uždegantis.

Negailestingoje scenos šviesoje Bilio Bliceno veidas nebeatrodė dabitiškai gražus. Net ir klubo karštyje Teris pajuto, kaip jo nugara nubėga šiurpulys. Bilis atrodė taip, lyg jo vieta — morge.

Ir Teris prisiminė, ką jo tėvas pasakojo apie tikrąjį Diną Martiną. Kaip visa tai tebūdavo tik akių dūmimas. Scenoje Dinas tik vaidindavo pritempusį, nes žinojo, kad priemiesčių poniutės su savo pavyzdingais vyrais kraustosi dėl to iš proto, lygiai kaip ir jų anūkai svaigo nuo Bilio Bliceno, vaidinančio rokenrolo savižudį. Bet Dinas Martinas visada valdydavo padėtį, o štai su Biliu Blicenu išėjo ne visai taip.

Tai iš tikrųjų vyko, ir Teris jautėsi kaip vampyras į tai žiūrėdamas.

Jis matė, kaip Bilis strykčiodamas po sceną užkliuvo už kabelio ir vos neišsitiesė paslikas. Teris nebeiškentęs nusisuko. Tai jau kvepėjo žlugimu. Bet P45s, tie suvytę stebukladariai, tikri savo amato meistrai, tebelaikė gijas savo rankose, kantriai brūžindami nugvelbtus iš Edžio Kokrano rifus, ir publika kraustėsi iš proto.

Erdvė, prieš tai atsivėrusi aplink Dagenamo Šunis, sparčiai tirpo. Teris vėl pažvelgė į sceną. Negali žinoti, gal ir to bus gana Varikui Hantui ir jo rokenrolo buhalterių komandai.

Niekada negalėjai to žinoti, mąstė Teris, net jeigu grupė iš tiesų būdavo gera. Nežinojai, ar jie nebus užmiršti jau kitą savaitę ir jiems teks susirasti normalų darbą, ar vis dėlto vieną dieną matysi juos išdidžiai žingsniuojančius per Soho ir rimtai svarstančius, kad neblogai būtų susitvarkyti dantis, — „Top of the Pops“ studijos senbuvius, žiūrinčius į įrašų kompanijos išmokėtą avansą kaip į kišenpinigius, kurių niekados nereikės grąžinti.

Tad, net ir matydamas scenoje vos ant kojų bepastovintį Bliceną, pamiršusį žodžius dainos, kurią buvo atlikęs mažiausiai tūkstantį kartų, Teris dar tikėjo, kad jo draugas gali atsilaikyti šią naktį, susiimti ir įrašyti albumą, tapsiantį trigubai platininiu. O klausydamas, kaip meistriškai Bilis atlieka pašėlusiai smagų „Summertime Blues“ perdirbinį, Teris pamanė, kad Biliui galbūt tikrai dar ne viskas prarasta.

Jis liūdnai žiūrėjo į publiką, besikraustančią iš proto priešais sceną ir vaišinančią jo draugą spjūviais ir alumi. Ir kada gi jų uždaras klubas spėjo pavirsti viešai prieinama landyne visoms padugnėms, kurios nemokėjo ir nenorėjo deramai elgtis? Dienos, kai įeidavai į bet kurį klubą ir, sumokėjęs septyniasdešimt penkis pensus, išgirsdavai grojant nepriklausomą grupę, kuri galbūt jau rytoj taps naujaisiais klešais, džemais ar bazkokais, negrįžtamai prabėgo. Bilis Blicenas — pagaliau Teris tai suprato — buvo pasiekęs aukščiausią karjeros tašką su „Lošt Boys“. Teturėdamas vos devyniolika metų.

Minioje Teris pastebėjo Greisę Fiuri. Ji yrėsi nuo scenos per visą tą iškrypėlių gaują ir atrodė ne juokais įpykusi. Pamačiusi Terį, ji nuoširdžiai pralinksmėjo. Draugiškas veidas, toptelėjo Teriui. Jis puikiai žinojo, koks nuostabus jausmas matyti draugišką veidą.