Тони Парсонс - Mūsų istorijos

Staiga ji piktai dėbtelėjo į kažkurį Šunį, nusprendusį sukišti savo nešvankų liežuvį jai į ausį. Teris sustingo — tai buvo Jauniklis. Greisė paniekinamai kilstelėjo vidurinį pirštą jam priešais nosį. Šunys net sukaukė iš pasitenkinimo. Bet Terio žvilgsnis vėl nukrypo į sceną, kur Bilis ką tik nutraukė muziką ir ėmėsi auklėtojo vaidmens.

— Ar baigsit skrepliuotis, jūs, močkrušiai! — plūdo jis Šunis. Niekas nemokėjo suplakti Niujorko ir Londono keiksmų taip, kaip tai darė Bilis Blicenas.

— Kur panelė? — pasigirdo balsas iš apačios. Jis pažvelgė žemyn ir pamatė Greisę Fiuri. Nesunku buvo suprasti, kodėl vyrai kraustydavosi dėl jos iš proto. Net ir šiame beprotnamyje ji atrodė kaip tikra sekso deivė škotišku mini sijonėliu.

— Nebėra daugiau panelės, — atsakė Teris.

Su Greise jam nereikėjo vaidinti kieto. Gal dėl to, kad manė, jog vis tiek neturi jokių šansų, jog ji yra ne jo nosiai. Ji buvo garsi.

Ji ištiesė jam rankas, ir jis padėjo jai užsilipti ant kėdės. Tebesilaikydami už rankų, juodu stovėjo vienas priešais kitą. Kaip tie jaunuoliai iš „Laimingų dienų“, pamanė jis.

— Pabėgo su Dagu, ar ne? — pasakė Greisė, ir jis pažvelgė jai per petį į sceną. Jo veidas degė iš gėdos.

Greisė palingavo galva.

— Tikra Migla... Ta karvė man juokinga. Pora batų ir vienuolės suknelė. Mis Dorovingoji. Ir še tau kad nori, — išrėžė ji ir nusisuko, kad galėtų pamatyti, kaip Bilis mėto alaus skardines atgal į publiką. Ji svirtelėjo į priekį, tačiau Teris suspėjo laiku sugriebti ją už liemens.

Jo rankos taip ir liko ten, lyg keleivio ant užpakalinės motociklo sėdynės, ir jis tik pajuto, kaip visas kietėja. Jos liemuo buvo plonesnis už smilgą, ir Terio rankos beveik apglėbė jį visą. Jos sijonas buvo trumpiausias iš visų kada nors matytų. Ir jis žavėjosi ja — tai buvo tikrai kieta mergina iš Niujorko, drįstanti vaikštinėti Dagenamo Šunų panosėje su tokiais apdarais.

— Kaip tu manai? — paklausė ji.

Teris nežinojo, nė ką sakyti. Jis jautė, kaip Greisė ranka perbraukia per jo tarpukojį.

— Turiu galvoje Bilį, — nusikvatojo ji. — Kaip manai, ar jam pavyks?

Ji patraukė ranką. Teris lengviau atsikvėpė.

— Vyrukas vis dar tebežiūri, — pasakė jis, linktelėdamas Variko Hanto karčių pusėn. — Bilis jau pripampęs, tačiau ką gali žinoti? Gal ir to pakaks.

Ji atsigręžė. Pirštais palytėjo jo veidą. Jam patiko, kaip ji jį lietė. Vos vienas prisilietimas, ir jis jau rambėja kaip kaulas.

— Gavai? — paklausė ji, ir jis linktelėjo. Jos akys prisimerkė. Greisė buvo mergina, kuri sutirpdavo vien nuo minties apie narkotikus.

— Tada dingstam iš čia, — pasakė ji.

Matyt, nusprendęs, kad pamatė užtektinai, Varikas Hantas iš lėto apsigręžė, ir Teriui tapo galutinai aišku, kad Biliui Blicenui laimingos pabaigos nebus.

— Čia per daug pašalinių, — tarė Greisė, draugiškai grybštelėdama Teriui per užpakalį. — Alų laistančių pašlemėkų užtektinai prisižiūrėjau ir Niudžersyje.

Grupė staiga liovėsi groti. Bilis piktai rodė pirštu į kažką minioje, reikalaudamas liautis svaidžius daiktus į sceną. Scenoje tiesiog lijo bokalais, skardinėmis ir kėdėmis.

Tuomet Bilis paėmė alaus bokalą nuo stiprintuvo ir iš visų likusių jėgų švystelėjo jį į publiką. Bokalas praskrido virš minios ir atsitrenkė tiesiai į Variko Hanto galvą. Šis susmuko kraujo klane ant stiklo šukių krūvos. Skardinės ir buteliai pasipylė kaip iš gausybės rago. Bilis Blicenas su grupe spruko nuo scenos.

— Tu teisi, eime iš čia, — sutiko Teris. — Prakeikta skylė.

Jie žadėjo sugriauti barjerus tarp publikos ir atlikėjų. Jie žadėjo būti kitokie, nei kitos kartos.

Pradžioje taip ir buvo. „Vakarų pasaulyje“ viešpatavo savotiška anarchinė demokratijos forma. Bet maištas ilgainiui tapo dingstimi elgtis kaip kretinui. Jis juk mylėjo šį klubą. Tačiau viskas, ką jis iki šiol mylėjo, buvo prapuolę. Dabar jis tenorėjo kuo greičiau dingti iš čia ir kartu su savimi išsivesti šią nepaprastą mergiotę.

Jis nušoko nuo kėdės. Ji liuoktelėjo Teriui į glėbį ir ryškiai raudonai nutepliota burna įsisiurbė jam į lūpas. Visi Terio geismai sukilo, bet ji tik viliūgiškai atsitraukė sakydama:

— Šalčiau, tigre.

Ji žinojo esanti seksuali. Teris pagalvojo apie Miglą kažkieno kambaryje, apie Salę, kurią pats pražiopsojo.

Tačiau dabar jis ėjo namo su karščiausia to meto mergina, kurios geidė absoliučiai visi. Netrukus ši moteris atsidurs jo lovoje, ir pasaulis vėl bus puikus.

Bet pirmiausia jam reikėjo pasimatyti su draugu.

Bilis drybsojo persirengimo kambaryje, giliai panardinęs nosį į maišelį su spidu. Kai pagaliau pakėlė galvą, jis priminė sniego senį. P45s, visi pikti ir aplamdyti, riejosi su vadybininku dėl pinigų.

Biliui tai nerūpėjo. Jis godžiai laižė baltus miltelius nuo lūpų ir smakro.

— Mano draugužis, — nusišypsojo jis Teriui, ir jo akys stojo stulpu. Jis pradėjo paeiliui plėšti nuo savęs kostiumą, marškinius, kaklaraištį. Staiga drabužiai ėmė dusinti jį. — Mano draugužis iš Londono.

— Viešpatie, — tepasakė Greisė nusisukdama.

Ir Teris suprato, jog tai niekada nesibaigs. Bilis Blicenas nešiojo su savimi baisų Niujorko prakeiksmą. Jis buvo paženklintas. Ir jeigu darei tai iš tikrųjų, jeigu darei tai iš širdies gilumos, sutartis su Variku Hantu ir įrašų studijoje tupintis Filas Spektoras buvo ne tau. Jeigu darei tai iš tikrųjų — sužlugdydavai save ir susinaikindavai. Teris sukūkčiojo. Juk visos Bilio Bliceno dainos, kurias jie „Vakarų pasaulyje“ taip mylėjo, buvo ne kas kita, kaip savižudžio natos.

— Reikia suorganizuoti dar vieną pasirodymą... galbūt tavo recenzija... susikiškit tą Variką Hantą... o tada mes pasilinksminsime.

Tai išgirdęs, grupės būgnininkas, tas pats, kuris anksčiau dusino Brajaniaką tą vakarą, — šiurkščiai užsipuolė savo lyderį. Po storu grimo sluoksniu ir ankštais drabužiais jis atrodė tikrai labai senas.

— Linksmybės baigėsi, tu, supuvęs kopūstgalvi, — nusikeikė jis apdujusiam Biliui į veidą.

Teris žengė porą žingsnių per persirengimo kambarį ir nustūmė būgnininką prie sienos.

— Duok jam ramybę, gyvuly, — iškošė Teris ir prisėdo šalia draugo ant suolo. Jis uždėjo ranką ant liesų Bilio pečių. Baltų dulkių debesis tvyrojo tarp jų.

— Man reikia eiti, Bili, — pasakė Teris, negalėdamas pakelti to žvilgsnio. Ir mąstydamas apie tą naktį po daugelio metų, išgirdęs žinią apie Bilio Bliceno mirtį, Teris skaudama širdimi pripažino, kad iš visų tos nakties išdavysčių — palikti Bilį Bliceną likimo valiai „Vakarų pasaulio“ persirengimo kambaryje — ši buvo baisiausioji.

— Eime, Teri, — pavadino Greisė, ir juodu, apsiviję vienas kitą rankomis, pasuko išėjimo link.

Terio ausis patraukė neįprastas garsas, ir gerą sekundę jis negalėjo suprasti, kas tai. Pagaliau jis sumojo — klube nebeliko muzikos. Scenoje niekas negrojo, o regis taip taip tylėjo. Muzika nutrūko.

Greisės nė kiek nenustebino mašina, kurią Teris buvo pasistatęs netoliese.

Tie amerikiečiai, pamanė jis.

Fordas capri jiems — niekas.

Rėjus išsirito iš lovos ir nukėblino ieškoti vonios kambario. Viskas čia atrodė nauja.

Ant kavos staliuko, ne mažesnio už stalo teniso stalą, stovėjo kiaušinio formos lempa. Niekur nematyta. Sidabrinės peleninės, didumo sulig dubenimis. Irgi nauja. Auksinės plokštelės stiklo rėmeliuose. Tokias Rėjus buvo matęs tik įrašų kompanijose, kieno nors namuose — niekada. Žemi platūs baldai, dar neišpakuoti iš polietileninių užvalkalų, primenančių gigantiškus prezervatyvus. Ir kas tai? Knygų lentyna su medinėmis kopėčiomis ir knygomis įtartinai vienodais viršeliais, naujutėlaitėmis, tarsi metrais pirktomis nugarėlėmis. Velniai rautų, pamanė Rėjus.