Тони Парсонс - Mūsų istorijos

Dienos metu įeidavai į kieno nors kabinetą ir rasdavai ten kokią nors Džoaną Džet — nekaltai mirksinčią, prašančią ugnies. Arba porą reporterių, susipliekusių dėl kokio nors prieš daugelį metų išleisto albumo (pirmąją dieną darbe Teris matė, kaip du garbaus amžiaus kolegos kibo vienas kitam į atlapus dėl seržanto Peperio vienišų širdžių klubo). Ar nepriklausomą žurnalistę kartu su vyresniuoju kolega intymiai aptarinėjančius naująją „Steely Dan“ plokštelę. Tai būdavo dieną. Tačiau naktį biuras būdavo tuščias. Na, beveik tuščias.

Teris žvilgtelėjo pro perklausų kambario durų stiklą. Skipas Džonsas tebebuvo ten, apsuptas to keisto užmirštų cigarečių miško. Teris pabarbeno į stiklą. Skipas pakėlė galvą, droviai šyptelėjo, linktelėjo.

— Teris Varboisas, jėga, — ištarė pavargusiu balsu po ilgos nakties rašymo.

Teris nedrąsiai įžengė į perklausų kambarį. Skipas Džonsas jam daug reiškė. Nes, nes — Skipas buvo tiesiog geriausias.

— Dar neini namo, Skipai?

Skipas papurtė galvą ir įsmeigė akis į vieną tašką virš Terio peties. Teriui toptelėjo, kad Skipas šią naktį galbūt neturi kur eiti.

— Dar ne, — atsakė Skipas. — Šiandien bus karšta.

Teris linktelėjo.

— Dėl Elvio, ar ne? Vaitas turbūt norės ko nors naujam numeriui. — Jis buvo sukrėstas pamatęs, koks išblyškęs ir nusilpęs yra Skipas. Kita vertus, ir paties Terio skruostai nebuvo pernelyg įraudę. — Parašysi ką nors apie Elvį, Skipai?

Skipas gūžtelėjo pečiais.

— Ko gero, teks. Brūkštelsiu ką nors apie pirmąsias dienas „Sun“. Apie Semą Filipsą ir vaikinuką raudonais marškiniais, kuris norėjo įrašyti dainą mamai. „Good Rocking Tonight“ ir svajones tapti sunkvežimio vairuotoju. Ką nors tokio. — Skipas šyptelėjo tam pačiam taškui virš Terio peties. — Bet neketinu jo kanonizuoti. Nemanau, kad tai būtų teisinga. Mes juk nė žodžio neparašėme apie Elvį nuo to laiko, kai jį paėmė į armiją. O dabar, ko gero, patys padarysime iš jo mumifikuotą Lenino kopiją ar kažką panašaus. Supranti, ką noriu pasakyti?

Teris linktelėjo ir ištiesė Skipui „Marlboro“ pakelį. Jis neturėjo nė menkiausio supratimo, ką Skipas norėjo pasakyti. Roko žvaigždei mirus, visi mylėdavo ją labiau negu bet kada. Taip buvo su Brajanu Džonsu. Ir Džimiu Hendriksu. Džimu Morisonu. Taip būdavo visada. Bet tada jis prisiminė Bilį Bliceną — vienišą ir visų apleistą „Vakarų pasaulyje“ — ir pats viską suprato. Amžinąją rokenrolo kankinių šlovę temdė tamsūs debesys.

— Ačiū, vyruti, — padėkojo Skipas, vargais negalais sugraibęs cigaretę. Skipas prisidegė ją, giliai įtraukė, kruopščiai pastatė ją ant filtro ir tučtuojau pamiršo.

— Rokas virsta muziejine kultūra, — pasakė Skipas. — Panašiai kaip džiazas ar tapyba. Supranti? Kanonai sukurti, ir mums belieka tik atsilošti kėdėje ir gėrėtis. Po Mailzo Deiviso — arba Elvio ar Dylano — ką galima daugiau pasakyti?

Teris kilstelėjo plokštelės voką, gulintį priešais Skipą. — O ką pasakysi apie šią kompaniją? „Television“?

— Tai tik detalė, — atsiduso Skipas. — Nuostabi, jaudinanti detalė, bet viso labo tik detalė. Kas bus pirmajame puslapyje kitą savaitę?

Teris pasikrapštė galvą.

— Elvis? Greičiausiai Elvis.

— Elvis jaunystėje. Elvis 1956-aisiais. Vaitas tikrai neįdės velionio Elvio fotografijos pirmame puslapyje. Ir jokių puošnių parašiutininko kostiumų. Jokio Las Vego blizgesio. Tik ne tas pilvūzas. Tai bus liesas vaikinukas, kuriam viskas prieš akis. Atrodys, žinoma, šauniai, bet tai vis tiek bus tik dar viena vinis į tą patį karstą.

Teris pamąstė.

— Kokį karstą?

— Karstą su mūsų muzika viduje, — paaiškino Skipas. — Rokenrolo karstą. — Stovinti ant stalo cigaretė smilko. Skipas pakėlė ją prie lūpų ir giliai įtraukė, kita ranka perbraukdamas susivėlusius plaukus. — Nesilaikyk įsikibęs rokenrolo, brolau, — tarė Skipas Teriui. — Žmonės jau pradeda žiūrėti į jį kaip į valstybinę tarnybą, kaip į darbą visam gyvenimui. Tačiau rokenrolas buvo kuriamas ne tam, kad taptų darbu visam gyvenimui. — Skipas šyptelėjo, žvilgtelėjo į Terį ir nusuko akis į šalį. — Bet aš maniau, kad šiąnakt tu linksminiesi su Dagu.

— Et, — atsakė Teris, pats nusišaipydamas iš savo skausmo. — Nieko doro iš to neišėjo.

Skipas supratingai linktelėjo.

— Kartais Dagas tiesiog atitrūksta. Griebia viską, kas tik pakliūva po ranka. Pastaruoju metu jo elgesys apskritai tampa neprognozuojamas.

— Ne visai tai, — pasakė Teris. — Graibymas čia niekuo dėtas. — Jis stabtelėjo, patyrinėjo „Marquee Moon“ viršelį, kurį tebelaikė rankose. — Nors Migla — ji kaip ir pabėgo su juo.

Skipas kiek pagalvojo.

— Oho, — tarė jis. — Oho, brolau. Dagas ir Migla. Jėga.

— Maniau, kad jis mano draugas, — su nuoskauda pasakė Teris. Jis norėjo nusijuokti, tačiau juokas įstrigo gerklėje. — Berlyne...

— Joks jis tau ne draugas, vaikine, — pertarė jį Skipas beveik piktai. — Dagas nėra tavo draugas. Na ir kas, kad jūs gerai sutarėte Berlyne. Dagas yra roko žvaigždė , atmink tai. Gali pažinoti jį dvidešimt metų, ir jis vis tiek nebus tavo draugas. Jis niekada netaps tau tikru draugu — tokiu, kaip Rėjus ar Leonas. Ar netgi Bilis. Užtektų tau parašyti vos vieną neigiamą atsiliepimą, ir būtum išmestas kaip musė iš barščių ir niekada neįleistas atgal. Gali būti draugiškas su šiais žmonėmis, ypač su savo bendraamžiais, su kuriais pradėjai maždaug vienu metu, nes kai viskas pasikeičia ir jūsų pomėgiai nuo muzikos pasislenka į kitus dalykus — didelius automobilius ir jaunutes manekenes, — giliai širdyje jūs tebesinešiojate to meto prisiminimus — jaudinančius pokalbius apie muziką ir geidžiamiausias to meto merginas. Truputį sunkiau su tokiais tipais kaip Dagas, kuris jau ilgokai linksmina mus visus, bet net ir su juo gali būti draugiškas. Bet anksčiau ar vėliau, brolau, turi nuspręsti, ar esi rašytojas, ar tik dar vienas entuziastas, temokantis spausdinti mašinėle.

Skipo žodžiai nuskambėjo karčiai, ir ta proga Teris prisiminė jo bylą „Laikraščio“ darbuotojų kartotekoje. Ten buvo laikomos darbuotojų nuotraukos — daugiausia tos, kurios spausdinamos šalia straipsnių. Skipo Džonso aplankas buvo storiausias iš visų. Teris dažnai naktimis sėdėdavo palinkęs virš tų nuotraukų, nes kaip tik Skipas ir buvo toji priežastis, dėl kurios Teris buvo čia. Skipas gyveno tokį gyvenimą, apie kurį Teris svajojo dar būdamas tik dėl muzikos pamišęs vaikis, dirbantis džino gamykloje, išsmunkantis kiekvieną trečiadienį su aštuoniolika pensų kišenėje, kad galėtų nusipirkti „Laikraštį“ diena anksčiau.

Skipo nuotraukos. Skipas su Kitu Ričardsu saulės iškepintoje viloje pietų Prancūzijoje. Skipas su Igiu Popu nusiaubtame viešbučio kambaryje Detroite. Skipas su Dagu Vudu tamsiame „Roundhouse“ persirengimo kambaryje. Ir štai Skipas — visų žvaigždžių draugas, puikiausias savo kartos — ne, visų kartų muzikos žurnalistas — stumia laiką ankštame perklausų kambarėlyje, net neturėdamas kur padėti pavargusios galvos, o visi jo garsūs draugai jau seniai išmirę. Čia Skipas sukikeno sau po nosimi, tarsi visa tai, galų gale, tebūtų tik pokštas.

— Jėga. Senasis Dagas nė kiek nesikeičia. Bandė išdulkinti tavo mergą, ar ne?

— Spėju, kad iki šiol jis jau bus tai padaręs, — burbtelėjo Teris, su siaubu pagalvodamas apie tą milžinišką žvėrį, išleistą laisvėn iš Dago odinių kelnių ir nukreiptą į Miglą. — Daugiau nei kartą.