Тони Парсонс - Mūsų istorijos

Jis buvo nusiminęs ir ieškojo kliaučių prie jos prikibti, nekęsdamas jos dėl to, kad bijo atsižadėti to gyvenimo su dideliu namu, prašmatniu automobiliu ir vyru, kuris širdies vietoje turėjo piniginę. Jis buvo toks nusiminęs, kad negalvodamas būtų ištaręs jai viso gero, jeigu jie būtų apsižodžiavę. Bet ji nesuteikė jam tokios galimybės.

— Nebūk toks piktas ant jo, — pasakė ji švelniai. — Kaip manai, kas moka už viską? Iš kur visi šie drabužiai, automobilis, lova, kurioje miegojai? Be to, jam patinki. Jis pats man taip sakė.

Rėjus susimąstė apie jos vyro grupę. Sausakimšos Amerikos krepšinio arenos, šėlstančios per jų koncertus. Rėjaus skoniui jie buvo visai nieko. Nors ir nieko ypatingo. Tiesiog gera klubinė grupė, kietas rokas stadionams. Ir nieko daugiau. Tada Rėjus pagalvojo apie jų vadybininką, jos vyrą, kuris visą laiką buvo jam malonus, tačiau kuris, galų gale, tebuvo tik dar vienas įrašų industrijos varžtelis, tinkamu laiku atsidūręs tinkamoje vietoje. Ne, jis niekada neves, nusprendė Rėjus. Ir niekada neatims iš savęs laisvės būti savimi.

— Tu manai, kad esi niekas, — pasakė Rėjus jai. — Bet aš manau, kad tu esi nuostabi.

Ji įdėmiai pažvelgė į jį ir pakštelėjo į lūpas.

— Tada pirmyn, — sukomandavo ji ir stryktelėjo iš automobilio.

Griebusi Rėjų už rankos, ji nusitempė jį prie valčių. Žolė buvo slidi ir tebeblizgėjo nuo apokaliptinės liūties, pratrūkusios Elvio mirties naktį.

Buvo dar per anksti išsinuomoti valtį, tad juodu nusprendė trumpam ją pasiskolinti. Krizendamas ir bijodamas įkristi į vandenį, Rėjus nukrypavo į valties smailagalį (ji primygtinai reikalavo, kad jis vadintų jį pirmagaliu), o ji sėdo prie irklų.

Juodu atsistūmė nuo kranto ir nuslydo stikliniu ežero paviršiumi, ir ji pradėjo irkluoti — lėtais, tingiais judesiais. Ji puikiai irklavo. Nepalyginti geriau negu jis. Jie yrėsi tylėdami ir šypsodamiesi kits kitam. Įkandin plaukė juodųjų gulbių pulkelis. Tačiau įsitikinusios, kad pusryčių nesulauks, jos atsiliko ir nušnypštė atgal prie kranto.

Saulė pradėjo akinti. Nuo Beisvaterio kelio ir Park Leino Rėjus girdėjo vis garsėjantį automobilių gaudesį, kuris pranašavo naują dieną. Bet Haid Parkas dar miegojo ir mirgėjo miriadais žalumos atspalvių.

Ežero viduryje ji įkėlė irklus ir paleido valtį plūduriuoti. Rėjus įmerkė delnus į vandenį, o valtis tingiai apsuko pusratį — pirmiausia pasisukdama į pietus princo Alberto paminklo link, po to nusitaikydama į Piterio Peno skulptūrą vakariniame krante.

Rėjus matė, kaip ji trūktelėjo auksinį žiedą nuo kairiosios rankos didžiojo piršto. Žiedas pasidavė ne iš karto — tik po ilgesnių pastangų ji įveikė sąnario pasipriešinimą.

Ji susimąsčiusi apžiūrėjo jį, tarsi negalėdama patikėti, kaip jis apskritai pateko jai ant piršto. Tada iš visų jėgų švystelėjo žiedą į orą — kiek įmanydama toliau.

Žiedas dusliai pliumptelėjo vandenin, ir gulbės akimirką sujudo — viltis gauti pusryčių vėl atgijo; plasnodamos sparnais, jos suskubo prie valties, bet nieko nepešusios po akimirkos vėl nuplaukė tolyn.

Pasikėlęs liftu į dvidešimt pirmąjį aukštą, Leonas ketino sėsti rašyti recenzijos.

„Leni and the Riefenstahls“. Kvailas pavadinimas kvailai grupei. Leonas nė trupučio nesigailėjo, kad praleido jų pasirodymą. Netgi jautėsi patenkintas jį praleidęs. Nes jis sutiko Rubę, šoko su ja ir netgi liko jos pamylėtas. Tokios nakties, išlaisvinusios jį iš kūno gniaužtų, jis neiškeistų į nieką gyvenime.

Kai Leonas įėjo į biurą, aušra jau liejosi pro redakcijos langus. Tačiau perklausų kambaryje tebedegė šviesa. Skipas Džonsas visą naktį pratūnojo tenai, apsuptas nuorūkų miško ir krūvos plokštelių.

— Gal turi užrūkyti? — paklausė Skipas, žvelgdamas kažkur Leonui virš peties.

Leonas pasirausė odinės striukės kišenėje, truputį nervindamasis prie Skipo, ir išsitraukė sulamdytą pakelį. Jis ne be pasididžiavimo prisiminė, kad praėjusią naktį neturėjo daug galimybių rūkyti.

— Jėga, — nudžiugo Skipas, metęs žvilgsnį į pakelį. Leonas ištiesė pakelį, bet su Skipo rankomis buvo kažkas negerai. Jos taip stipriai drebėjo, kad Skipas net išmetė cigaretę. Leonas pakėlė cigaretę nuo pradeginto kilimo. Abudu nudavė, kad nieko neįvyko.

— Praėjusį vakarą ką nors rašei? — paklausė Skipas.

Leonas prisidegė iš karto dvi cigaretes, stipriai patraukė ir perleido vieną Skipui.

— Turėjau apžvelgti „The Riefenstahls“, — pasakė Leonas. — Bet, tiesą pasakius, buvau truputį išklydęs iš kelio.

Skipas patyrinėjo „Marlboro“ cigaretės filtrą. Jo rankos tebedrebėjo, bet cigaretė, regis, šiek tiek jas apramino.

— Kur?

— Sutikau merginą, — atsakė Leonas. — Sutikau nuostabią merginą. Neįtikėtiną merginą.

Skipas droviai šyptelėjo.

— Na, man yra tekę praleisti koncertus ir dėl blogesnių priežasčių. Nesuk galvos. Senoji gvardija šiandien bus susirūpinusi vien Elviu. Jie tikrai nepasiges tavo recenzijos.

— Aš vis tiek ją parašysiu, — tarė Leonas. — Tik tu niekam nesakyk.

Skipo tokia idėja nesužavėjo.

— Jėga, — vis dėlto ištarė jis, nors galėjai matyti, kad jis susirūpinęs.

— Nesijaudink, viskas bus gerai, — ramino Leonas labiau save, nei Skipą. — Mačiau „Leni and the Riefenstahls“ jau daugybę kartų, ir jie visą laiką grodavo visišką šlamštą. Kokia prasmė rašyti apie tokią grupę? Gauja pamaivų. Pasaulio jie vis tiek nepakeis.

Leonas kalbėjo su jam būdingu įsitikinimu, tačiau viduje nebuvo toks tikras. Jis prisiminė Rubę ir Evelyn „Champagne“ King, ir kaip jautėsi, sukaupęs visą savo drąsą šokiui. Įvykiai Luišame buvo nurodę jam kelią, kuriuo jis turįs eiti: kovoti su fašizmu, žadinti mases. Bet praėjusi naktis parodė, kad masės buvo atsibudusios labiau, nei jis pats kada nors bus.

— Skipai, kaip manai, ar žmogus gali mėgti juodųjų muziką, pats būdamas rasistas?

Skipas gūžtelėjo pečiais.

— Nežinau, brolau. Deja, ko gero, taip, spėju, kad taip — kai kurie žmonės gali mėgti juodųjų muziką ir tuo pat metu nekęsti juodaodžių. Bet, galimas daiktas, jog tai pasikeičia, jeigu jie klausosi jos vis daugiau. — Skipas atsargiai pastatė tai, kas liko iš cigaretės, ant filtro. — Tu teisingai elgiesi, apie tai rašydamas. Jeigu tas dalykas tau nerūpi dabar — kiek tau metų, dvidešimt? — tai jau niekada ir nerūpės. Puiku turėti tuos tavo gabaliukus „Laikraštyje“. Tie naciai, vyruti, yra tikri nelaimės.

Leonas prisiminė neapykantos perkreiptus veidus Luišame. Absoliučią, begalinę neapykantą priešininkų gretose. Pašiepiamus „sieg heil“ ir nacių pasveikinimus. Kuris iš jų buvo jos tėvas?

— Bet tie gabaliukai niekada netaps kažkuo daugiau, — pasakė Skipas. Jeigu būtume darbininkų laikraštis, tada niekas jo nepirktų, niekas jame neužsakinėtų reklamos, ir tu pardavinėtum jį kur nors gatvėje arba prie fabriko vartų. Ir, jeigu atvirai, perkančiųjų skaičius vis tiek būtų mažas. — Jis pasitrynė akis, perbraukė ranka per riebaluotus plaukus. — Muzika negali išgelbėti pasaulio , — pridūrė Skipas, ir tie žodžiai Leonui nuskambėjo kaip perkūnas iš giedro dangaus. — Muzika gali išgelbėti nebent tave.

Skipas nusišypsojo. Jis buvo visai išsekęs, bet rankų drebulys pamažu slūgo. Leonas prisiminė, kad jam jau būtų laikas pradėti rašyti, nes, priešingu atveju, gali nesuspėti laiku užbaigti. Bet jam patiko kalbėtis su Skipu. Nors ir gerai nesuprasdamas, ko tikėtis iš muzikos, ir ko pasauliui tikėtis iš jo, jis vis vien pasijuto geriau.