Тони Парсонс - Mūsų istorijos

Здесь есть возможность читать онлайн «Тони Парсонс - Mūsų istorijos» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, Издательство: Alma littera, Жанр: Современная проза, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Mūsų istorijos: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Mūsų istorijos»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

„Mūsų istorijos“ – knyga apie tikėjimą, kad amžinai liksi jaunas. Tai knyga apie jaunimo svajones, dūžtančias suaugusiųjų pasaulyje, apie seksą, meilę ir rokenrolą. Šioje knygoje Tonis Parsonsas sugrįžta atgal į jaunystę, kad papasakotų mums istoriją, kuri daugelį metų laukė savo valandos.

Mūsų istorijos — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Mūsų istorijos», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Bet rytas buvo jau ne už kalnų, tad Leonas atsisveikino su Skipu, nukulniavo prie savo stalo, įkišo A4 formato popieriaus lapą į blizgančią raudoną rašomąją mašinėlę ir įsispoksojo į tuščią puslapį. Tada susimąstė.

„Leni and the Riefenstahls“ erzino jį dėl daugelio priežasčių. Tie žaidimai su fašistų simbolika, pasipūtėliškas elgesys scenoje, gremėzdiškos trijų akordų dainelės, pateikiamos tarsi jos būtų kažkas labai įmantraus. Bet dalykas, kuris jį labiausiai siutino, buvo tas prakeiktas jų manieringumas. Tie, kurių smegenys buvo praplauti Lenės Ryfenštal „Valios triumfo“, to šiurpaus nacistinės Vokietijos galią šlovinančio kūrinio, dar galėtų mėginti teisintis. Tačiau jeigu šis vardas absoliučiai nieko tau nesakė, tada jokio gailesčio ir būti negalėjo. Leonas pradėjo spausdinti.

Esi ką nors girdėjęs apie „Valios triumfą “, gerbiamas skaitytojau? „Leni and the Riefenstahls“ pasirodymąRaudonojoje telyčiojetą šlapią antradienio naktį galima būtų pavadinti nebent onanistų triumfu.

Ne itin originalu, bet užtat maloniai užgaulu. Saulė jau spėriai kilo, žerdama spindulius pro žaliuzių plyšelius ir tamsintą stiklą, ir Leonas prisimerkė. Prisiminęs, jog nemiegojo kiaurą naktį, Leonas prisipylė karštos juodos kavos iš automato ir nesiliovė daužęs mašinėlės klavišų, kol neprirašė lapo lygiai 500 žodžių, kandžių pastabų ir užgauliojimų. Tada jis pakilo nuo stalo, pasirąžė ir nunešė recenziją ant Vaito stalo.

Pasukęs lifto link, jis žvilgtelėjo į perklausų kambario vidų. Skipas gulėjo pasidėjęs galvą ant stalo, nusisukęs nuo durų, apsuptas senų nuorūkų ir naujo vinilo.

Leonui pasirodė, kad Skipas miega, tad jis išėjo taip su juo ir neatsisveikinęs.

Rėjus perėjo parką ir pasuko į rytus Oksfordo gatve. Saulė, pakilusi virš atgrasaus betoninio Senterpointo, spigino tiesiai jam į akis. Stiklo šukės gurgždėjo po kojomis tarsi ledas.

Diena aušo, bet naktibaldų pulkai tebešiūravo po šiukšlėmis nuklotas gatves — svirduliavo namo po praėjusios nakties linksmybių ar apsiblaususiomis akimis dūlino iš naktinės pamainos kartu su ankstyviausiais kitos dienos darbininkais.

Rėjus paspartino žingsnį, kad dar suspėtų iškraustyti stalą prieš darbo dieną. Liūdesys dėl to, kad nerado Lenono, susipynė su mintimis apie moterį, negalinčią palikti savo vyro. Jo širdis kraujavo, ir jis nežinojo, nuo ko labiau. O, kad jis galėtų dabar būti su ja. O, kad jis būtų suradęs Džoną. O, kad jis būtų bent vieną dalyką padaręs gerai.

Tačiau dabar jau buvo per vėlu. Naktis baigėsi, ir jam beliko tik susirinkti tuos keletą suvenyrų, sukauptų per trejetą metų „Laikraštyje“ — reklaminius Emilu Haris marškinėlius, kasetę su Džeksono Brauno interviu, nedidelę Miglos darytą fotografiją, kurioje Rėjus kukliai šypsosi šalia Džeimso Teiloro, — ir išnykti anksčiau, nei ateis eilė atsisveikinimams. To jis tikrai neatlaikytų. Taigi jokių atsisveikinimų. Tiesiog išeis anksčiau, nei kas nors spės jo pasigesti.

Saulė trumpam pradingo už Oksfordo gatvės prekybos centrų, ir Rėjus aiškiai pamatė iš priekio besiartinančią karingai nusiteikusių skustagalvių gaują — jie stumdėsi ir grūmėsi tarpusavyje. Apsirengę buvo pagal naujausią to meto madą: „Ben Sherman“ marškiniai, baltos „Sta-Press“ kelnės su baltomis petnešomis ir sunkūs, iki blizgesio nušveisti auliniai batai. Mieste jų ėmė rastis vis daugiau — tai buvo naujieji skinai, kurie nė neketino dabintis Vivjen Vestvud marškinėliais ir supančiotomis kelnėmis. Rėjus pasuko į gatvės vidurį, ketindamas apeiti juos iš tolo.

Jie prikibo prie jauno akiniuoto azijiečio su „Adidas“ kuprine. Pasigirdo keletas užgaulių replikų, kažkas užtraukė „O, daktare, aš patekau į bėdą. — Vaje vaje vaje!“, ir netrukus jo kuprinė atsidūrė jų rankose. Jie pradėjo mėtyti ją vienas kitam. Vaikinukas bejėgiškai puldinėjo paskui kuprinę, bet nespėjo paskui juos. Auksiniai tų pašlemėkų žiedai blizgėjo saulės spinduliuose.

Kuprinė, matyt, buvo neužsegta, nes netrukus visas menkas vaikinuko turtas — į foliją suvynioti sumuštiniai, termosas, programavimo vadovėlis — pabiro ant murzino šaligatvio. Vaikinukas puolė ant kelių ir ėmė rinkti savo mantą, tuo tarpu skustagalviai, kuriems šis žaidimas pabodo, sviedė kuprinę į gatvės vidurį ir ėmė spardyti į foliją suvyniotus sumuštinius.

— Jiems atrodo, kad viskas baigta, — suriko kažkuris, paspirdamas sumuštinius taip stipriai, kad folija neatlaikė, ir baltos duonos, sūrio bei pomidoro gabalėliai pasklido į visas puses. — Dabar tai jau tikrai!

Jie buvo puikiai nusiteikę, mėgdžiojo futbolo komentatorius ir Piterį Selersą, jų nuotaika pabjuro tik tada, kai išgirdo pro šalį praeinantį Rėjų, kuris tiesiog negalėjo susilaikyti nieko nepasakęs. Jis pakėlė knygą su viršelyje įspaustu bato padu ir atidavė ją vaikinukui. Šitie savimi patenkinti plikiai — šiuo metu jie įkūnijo viską, ko jis nekentė.

— Ar neduosite jam ramybės? — paklausė jis.

Jie visi urmu metėsi ant jo, liedami susikaupusį įniršį kumščiais ir kojomis taip žvėriškai, kad dauguma jų smūgių tiesiog nuslysdavo nuo jo kojų ir galvos, ir iš pradžių netgi nelabai skaudėjo. Tada kažkuriam iš jų pavyko surakinti Rėjaus galvą. Jis dar suspėjo pamatyti, kaip azijietis pagriebia kuprinę iš po pat 73-iojo numerio autobuso ratų ir neša kudašių.

O Rėjus jau raičiojosi ant nugaros, vos gaudydamas orą ir mėgindamas bent kiek prisidengti nuo vis žiaurėjančios egzekucijos. Staiga — taip pat ūmai, kaip ir buvo užpuolę, — jie atsitraukė.

Pakėlęs galvą, Rėjus pamatė Terį, kaip tik spiriantį vienam iš užpuolikų į pilvą. Jį iš karto apsupo dar trys, Teris dešine ranka skėlė vienam į veidą ir apsuktas smūgio jėgos, dar įspyrė kitam į subinę. Jie pasileido bėgti, grasindami Teriui savo broliais, ir Rėjus pamatė, kad tai tebuvo bailūs mažvaikiai — šlykštūs pasipūtę chuliganėliai, dedantys į kojas iškart, vos tik kas nors išdrįsta duoti jiems atkirtį.

Bet vis dėlto jis buvo sužavėtas.

— Kas, po galais, tave išmokė... — pradėjo Rėjus, kai Teris pastatė jį ant kojų.

Teris atsistojo savo didvyrio poza — boksininko stovėsena, kojos plačiai pražergtos, rankos atpalaiduotos, — ir akies krašteliu nulydėjo dumiančius namo skustagalvius, lėtai kraipydamas galvą kaip gyvatė, tarsi mažumą kvanktelėjęs. Ir Rėjus žinojo atsakymą anksčiau, nei užbaigė savo klausimą.

Briusas Li.

Šito Terį išmokė Briusas Li.

Teris buvo su automobiliu.

Tiesa, vairavo jis prastai, įsikibęs į vairą kaip į gelbėjimosi ratą, tai pernelyg priartėdamas prie skiriamosios juostos, dėl to priešais atvažiuojančios mašinos paklaikusiai signalizuodavo, tai visai prisispausdamas prie šaligatvio — ir net retkarčiais jį kliudydamas, nuo ko automobilio ratai pašėlusiai džeržgė ir žviegė.

Bet Rėjus buvo toks nuvargęs, kad nieko nejausdamas snūduriavo ant keleivio sėdynės. Rytmečio radijas transliavo kažkokį naują kūrinį. „Dancing Queen“, pristatė dainą didžėjus, ji buvo kupina troškimo ir jaunatviško ilgesio — apie kažkokį vaikiščią, pražiopsojusį aukso amžių. „Having the time of your life — oooh, oooh“. Teris bumbtelėjo į duobę ir Rėjus pagaliau prabudo. Tačiau užuot, kaip tikėjosi, pamatęs niūrius Pietinio kranto bokštus, jis atpažino Vest Endo gatvelę, einančią šiauriau Marmurinės arkos, kuria mylių mylias driekėsi arabų kavinės ir restoranai.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Mūsų istorijos»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Mūsų istorijos» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Тони Парсонс - Семья
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Ничто суть все
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Тайна, которой нет
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Муж и жена
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Vyras ir žmona
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Vyras ir vaikas
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Šeimos keliu
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Be tavęs...
Тони Парсонс
Отзывы о книге «Mūsų istorijos»

Обсуждение, отзывы о книге «Mūsų istorijos» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x