Тони Парсонс - Mūsų istorijos

Здесь есть возможность читать онлайн «Тони Парсонс - Mūsų istorijos» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, Издательство: Alma littera, Жанр: Современная проза, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Mūsų istorijos: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Mūsų istorijos»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

„Mūsų istorijos“ – knyga apie tikėjimą, kad amžinai liksi jaunas. Tai knyga apie jaunimo svajones, dūžtančias suaugusiųjų pasaulyje, apie seksą, meilę ir rokenrolą. Šioje knygoje Tonis Parsonsas sugrįžta atgal į jaunystę, kad papasakotų mums istoriją, kuri daugelį metų laukė savo valandos.

Mūsų istorijos — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Mūsų istorijos», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Tai buvo jo pasaulis, tai buvo jo laikas, kuriame bet koks vaikis iš muzikinio leidinio galėjo paprasčiausiai prieiti prie didžiausios roko žvaigždės ir tiesiog puikiai su juo praleisti laiką.

Ir Rėjus pamatė, kad tas bendrų jausmų pasaulis, tas bendrumo jausmas, kadaise patirtas mokyklos žaidimų aikštelėje traukiant bitlų dainas, niekur nedingo. Jis buvo tikras. Tai nebuvo akių dūmimas, tai nebuvo suvaidinta. Viskas, ką jis girdėjo toje muzikoje, buvo tikra.

Eidamas per viešbučio vestibiulį, Rėjus juto į juos įsmeigtus nustebusius žvilgsnius — koks jausmas būti akylai stebimam kiekviename planetos kampelyje? — ir Joko paklausė jo nuomonės apie B-52’s, naują amerikiečių grupę, apie kurią Rėjus nieko, ničnieko nežinojo. Jeigu čia būtų buvęs Teris, jis neabejotinai būtų jai išklojęs visas smulkmenas, bet pagaliau tai nebuvo svarbu, nes tai nebuvo viktorina ir Rėjui nereikėjo vaidinti protingo ar kieto, jis galėjo būti tiesiog savimi. Ir kai jie važiavo liftu į viršutinį aukštą — Džonas, Joko, Rėjus ir toji moteris, asmeninė padėjėja, — Rėjus pajuto viduje kylantį dar niekada nepatirtą džiaugsmą, nugalintį baimę ir sumišimą, kad nesugebėjo atsakyti į Joko klausimą apie B-52’s. Rėjus ištiesė ranką, ir Džonas Lenonas jam ištiesė savąją. Rėjus suprato, kad niekada neklydo tikėdamas muzika. Neklydo nuo pat pradžių.

Jie įžengė į viešbučio kambarį, kuris veikiau priminė namą ir niekuo nepanėšėjo į tūkstančius kitų viešbučių kambarių, kuriuose Rėjus kalbindavo muzikantus. Kambarys buvo be galo, be krašto. Jame buvo net fortepijonas.

Joko prisėdo šalia jo ant sofos, veidu į Džoną, nudžiugusi galimybe pasikalbėti apie muziką su šiuo keistu jaunuoliu, neskubančiu nusikirpti ilgų plaukų. Asmeninė padėjėja skambino užsakyti arbatos, ir Rėjus jau buvo tikras, kad tikrai sugebės tai padaryti, nes jis buvo daręs tai daugybę kartų anksčiau, tiesą sakant, dėl to jis ir gyveno — jis gyveno dėl muzikos, ir tai buvo geriausias dalykas jo gyvenime — vienintelis, kuris visada turėjo prasmę.

Džono Lenono balsas nė kiek nesiskyrė nuo balso dainose — jis buvo juokaujamas ir pašaipus, bet kartu ir išmintingas bei kupinas dvasingumo — tiesiog toks, koks ir turėtų būti. Jie įsitraukė į pokalbį — ir kas Rėjui šovė į galvą, kad neturės ką pasakyti? Po kiek laiko, kai arbata jau buvo atnešta, Džonas Lenonas pasilenkė į priekį ir įjungė Terio diktofoną.

— Gal įsijunkime jį, Rėjau, — pasakė Džonas Lenonas. — Nenorėčiau, kad liktum be darbo.

Kavinėje grojo radijas. Leonas jį išgirdo tik pradėjęs skaičiuoti monetas arbatai ir sumuštiniui.

...iš visų pusių apsupti žmonių , išpažįstančių kitokią kultūrą, — kalbėjo negirdėtas moters balsas. Aiškiai dirbtinis, bet kartu ir pilnas tikrumo, — mes , politikai , negalime nematyti liaudies vargų. — Įkyrus, rėksmingas, meilikaujantis. — Mes , politikai , privalome padėti žmonėms su tais vargais kovoti.

Leonas net išsižiojo. Jis lyg užhipnotizuotas spoksojo į radijo imtuvą ir nesiliovė net tada, kai moters balsą pakeitė „Don’t Go Breaking My Heart“.

— Kas tai? — paklausė Leonas, žūtbūt norėdamas sužinoti.

Prie baro stovėjo storulis išblukusiais Sidabrinio jubiliejaus proginiais marškinėliais.

— Eltonas Džonas su Kiki Di, — atsakė jis.

— Ne, ne, moteris. Kas buvo toji moteris, kuri kalbėjo prieš tai? Apie tai, jog esame apsupti.

Vyriškis padavė Leonui sumuštinį.

— Megė Tečer, — pasakė vyriškis. Jis pažvelgė į radijo imtuvą su neslepiamu susižavėjimu. — Pagaliau kažkam parūpo ir mūsų bėdos.

Leonas paėmė sumuštinį, tarsi ištiktas šoko. Jis nenumatė to. Ir pražiopsojo momentą, kada tas nutiko. Didžiųjų politinių partijų įtaka pastaraisiais metais atrodė sumažėjusi. Ir kol jis pardavinėjo savo „Raudonąją miglą“, dalyvavo antirasistiniuose mitinguose ir strapaliojo pagal „The Clash“ muziką, ši moteris jau aštuoniolika mėnesių Leono beveik nepastebėta vadovavo konservatoriams. Ar galėjo būti kitaip?

Leonas iki šiol buvo įsitikinęs, kad šiandieninė vyriausybė yra niekinė ir kad ji išliks tokia visiems laikams. Jis įsivaizdavo, jog šalies ateitis spręsis gatvėje.

Bet dabar jis netikėtai išvydo alternatyvią ateitį, kurioje koks nors konformistas politikas pasakoja visai šaliai — ar didžiajai šalies daliai — tiksliai tai, ką ji nori girdėti apie imigraciją ir profsąjungas, įstatymus ir tvarką, švarias rankas ir išskalbtas užuolaidas.

Jokių rėkaujančių skustagalvių, jokių „sieg heil“, jokių nacistinių fantazijų. Nieko buko ir netaktiško. Tik truputį užaštrintas, visas kliūtis savo kelyje triuškinantis konformizmas. Ir jis nė neabejojo, kad Rubės tėvas patenkintas balsuos už šio balso savininkę — balso, kuris tuo pat metu skambėjo ir dirbtinai, ir užtikrintai, kuris atrodė esąs tiesiog sutvertas kalbėti tautai. Kaip Leonas nesugebėjo to numatyti? Kaip jis galėjo būti toks aklas?

Tik staiga Leonui atsirado kitokių rūpesčių. Į kavinę įžengė Jauniklis su visa pakalikų gauja.

Išaušus dienai Dagenamo Šunys atrodė apgailėtinai. Nemokšiškai į nosis, lūpas, žandus įverti auskarai ir žiogeliai, alaus, kraujo ir purvo dėmės ant berankovių marškinėlių, nutekėjęs makiažas. Ryškioje saulės šviesoje Jauniklio tatuiruotė po dešiniąja akimi atrodė tarsi beždžionės įspausta lituokliu.

Kavinė buvo sausakimša statybininkų, prieš darbą kertančių riebius sočius angliškus pusryčius. Tikrų kietuolių, kurie retkarčiais galėdavo sau leisti ir kreiviau pasižiūrėti į kokį nors gatvėje besibastantį pamišėlį. Bet, pamatę Dagenamo Šunis, net ir jie sėdėjo nudelbę akis į savo omletus ir bulvarinius raudonomis antraštėmis išmargintus laikraštukus.

— Nenoriu jokių nemalonumų, — tarė Megės Tečer fanas už prekystalio, ir Leonui vyriškio balsas pasirodė panašus į barmeno iš filmo apie laukinius vakarus.

— Išeinam, — paliepė Jauniklis Leonui.

Leonas lėtai pakilo nuo kėdės nė nepalietęs savo sumuštinio ir nusekė jiems įkandin iš kavinės. Nė vienas lankytojas net nedrįso pakelti akių į jį, pasmerktąjį.

Gatvėje Jauniklis atsisuko į Leoną. Iš pradžių jis beveik meiliai suėmė Leono galvą rankomis, staigiai griebė jį už ausų ir tėškė veidu į priekinį šalimais stovinčio automobilio stiklą. Iš netikėtumo Leonas net nepajuto skausmo, nors šis su kiekviena sekunde vis augo. Leono kakta buvo prakirsta, kažkoks šiltas skystis tekėjo per antakius. Leonas pamatė, kad jo makaulei teko laimė susidaužti su ganėtinai išvaizdžia mašina. Tai buvo auksinės spalvos biuikas, chromuotomis rankenėlėmis ir juodmargiais sėdynių apmušalais. Kaip iš kokios Badžio Holio dainos, toptelėjo Leonui. Toks automobilis nebūtų padaręs gėdos iš pačiam Elviui Presliui. Galvą įsiskaudėjo taip stipriai, lyg į ją būtų įspyręs arklys.

— Jūs keliate man juoką, — pasakė Jauniklis, nepaleisdamas Leono ausų. — Pasipūtę smaukytojai iš „Laikraščio“. MAIŠTAUTOJAI BE KIAUŠIŲ? Vadinasi, aš neturiu kiaušių, ar tai tu norėjai pasakyti?

— Aš kalbėjau metaforiškai, — gaudydamas orą, atsakė Leonas. Nepakeliamas ir vis stiprėjantis skausmas trukdė net galvoti.

Jauniklio toks Leono argumentas neįtikino.

— Gal manai, kad gali rašinėti, kas ant seilės užeina ir išlipti sausas iš vandens? O gal įsivaizduoji, kad gyveni kokiam nors uždaram neliečiamų grafomanų pasaulyje? Ir gal...

Nežinia iš kur pasigirdo aukštas spigus balsas.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Mūsų istorijos»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Mūsų istorijos» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Тони Парсонс - Семья
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Ничто суть все
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Тайна, которой нет
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Муж и жена
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Vyras ir žmona
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Vyras ir vaikas
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Šeimos keliu
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Be tavęs...
Тони Парсонс
Отзывы о книге «Mūsų istorijos»

Обсуждение, отзывы о книге «Mūsų istorijos» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x