Тони Парсонс - Mūsų istorijos

Išgirdusi raktą spynoje, Terio mama šyptelėjo sūnui. Ji ženklu parodė, kad jiems visiems reikia būti labai tyliems, visiems trims. Netrukus seniokas nustebęs stovėjo tarpduryje ir markstydamasis spoksojo į savo žmoną, sūnų ir sūnaus merginą, jaunąją Miglą.

— Nagi, spėk? — paklausė jo Terio mama, tarsi būtų jau ilgai saugojusi šią paslaptį. — Nagi, seneli, spėk!

Jo tėvas atrodė gerokai susenęs. Bet kai išgirdo naujienas, švelniame, išvargusiame veide nušvito šypsena. Ir tai buvo tokia šypsena, kuri — Teris tuo neabejojo — suteiks jo tėvui stiprybės dar daugybei metų į priekį.

Redaktoriaus kabinetas buvo sausakimšas, tačiau jame tvyrojo kapų tyla. Buvo girdėti tik metalinis Terio diktofono ritelės traškesys ir monotoniškas Džono Lenono balsas.

Mano gyvenime buvo daug ieškojimų — makrobiotika, Maharišis, Biblija... ir visi iki vieno išminčiai kalbėjo man tą patį — atmink šią akimirką. Gyvenk šia diena.

Redaktorius švytėjo. Tai buvo ta reta akimirka, dėl kurių Kevinas Vaitas gyveno. Kiekvienas kraustytųsi iš proto, išgirdęs tokius dalykus.

Grupės iširimas... Brajano mirtis, Polo parsidavimas... geriausias solines plokšteles leidžia Ringo...

Kevinas Vaitas vis dar negalėdamas patikėti vartė Rėjaus užrašus, ir palaiminga šypsena lėtai žiebėsi jo veide. Lenonas nesustodamas kalbėjo toliau. Jis buvo didis kalbėtojas. Jautei, kad jis turi tą poreikį išsikalbėti, norą, jog tai būtų užrašyta, išpažinti viską. Jis buvo didis išpažinėjas, mokantis kalbėti taip, lyg viską pasakotų pirmą, o kartu ir paskutinįsyk.

Mes buvome ganėtinai atgrasūs... tame Liverpulio priemiestyje, ir kai važiuodavome į pietus su savo odiniais apdarais, diskotekų organizatoriai nelabai mus mėgo... jiems mes atrodydavome panašūs į chuliganų gaują. Taigi padarėme taip, kaip liepė Epšteinas: „Klausykite, jeigu įsitaisytumėte kostiumus ...“ Ir, žinai, Rėjau, netrukus visi norėjo gero kostiumo. Dailaus, elegantiško, juodo kostiumo... Mums patiko oda ir džinsai, bet kiekvienam iš mūsų reikėjo gero kostiumo, kurį galėtume nešioti ne scenoje. „Puiku, seni, duokš tą kostiumą.“ Brajanas buvo mūsų pardavėjas, mūsų priešakys. Tu pastebėsi, kad dar viena gyvenimo keistybė yra ta — šitą aš galbūt kažkur perskaičiau, — kad visiems savo jėgomis prasimušusiems vyrukams būtinai reikia išsilavinusio užtarėjo, kad šis jiems atstovautų ir mokėtų apsieiti su visais kitais, turinčiais tokį pat išsilavinimą ... Gal dar arbatos? Tikrai?

— Žinai, ką čia turi, Rėjau? — paklausė Vaitas. — Išskirtinį interviu visam pasauliui.

Rėjus linktelėjo ir silpnai šyptelėjo. Staiga jis pasijuto nepaprastai išsekęs. Jam pasirodė, kad galėtų išmiegoti tūkstantį metų. Rėjus svajojo apie švarią baltą patalynę ir apie misis Braun, nors, tiesą sakant, jis daugiau nebevadino jos misis Braun. Nuo šiol ji buvo Liza — jos tėvai per pirmąjį savo pasimatymą buvo Elizabet Teilor koncerte, — nes nuo šiol ji nebuvo tiesiog kažkieno žmona, nes tai buvo jos vardas. Liza. Šis vardas puikiai jai tiko.

Čia pasigirdo Joko balsas.

Aš ne iš tų, kuri nori sudeginti Moną Lizą. Tai esminis skirtumas tarp manęs ir kai kurių revoliucionierių. Jie mano, kad būtina sunaikinti establišmentą. Aš manau kitaip. Aš sakau: geriau padarykime iš Monos Lizos kad ir marškinėlius. Perkainokime vertybes.

— Padarykime iš Monos Lizos marškinėlius, — nusikvatojo Vaitas. — Man patiko.

Ar tai buvo geras interviu? Rėjus negalėjo to pasakyti. Padaryti marškinėlius iš Monos Lizos — tai juk tebuvo beprasmiai tauškalai, taip galėjo kalbėti tik visiškas pamišėlis. Bet jis įvyko. Ir tai buvo svarbiausia. Ir tai buvo taip paprasta. Ir visi buvo tokie malonūs. Žvelgiant į praeitį, atrodė, kad yra visiškai normalu prieiti prie didžiausios roko žvaigždės pasaulyje, prisistatyti, tada susėsti kartu išgerti arbatos. Tai buvo bendrų jausmų pasaulis, ir Džonas Lenonas taip pat juo tikėjo.

Rėjus Kylis priėjo prie Džono Lenono su meile akyse — kaip maldautojas, kaip gerbėjas, kaip šalininkas. Tad kaip galėjo jo didvyris jam atsakyti? Ir dar Lenonas buvo malonus. Malonesnis, nei turėjo būti.

— Tai negali būti pirmajame puslapyje, — pasakė vienas vyresniųjų, nepajėgdamas nuslėpti apmaudo.

Nuo pat tos akimirkos, kai Rėjus apsireiškė su Lenono interviu, Kevinas Vaitas su juo elgėsi kaip su sūnumi paklydėliu. Ir vyresnieji kolegos atrodė nepaprastai dėl to įsižeidę, tarsi Rėjus būtų perlipęs jiems per galvas.

Redaktorius linktelėjo.

— Bet kurią kitą savaitę tai būtų pirmajame puslapyje, — atsakė Vaitas beveik atsiprašydamas. — Bet šią savaitę, deja, ten gali būti tik viena.

— Elvis penkiasdešimt šeštaisiais, — pasiūlė vienas vyresniųjų, barškindamas pieštuku į bloknotą. — Kuri nors iš klasikinių Alfredo Verthaimerio nuotraukų. Memfio blyksnis visu ryškumu. Antraštė — PRISIMINKIME JĮ TOKĮ. „Tokį“ išskirti kursyvu.

Vaitas susimąstęs linktelėjo.

— Dar vakar Elvis buvo nesusipratimas, užsitęsęs dvidešimčia metų per ilgai, — pasakė jis. — Grįžęs po armijos, jau niekada nebuvo toks, koks anksčiau. O šiandien, žiūrėk, jis jau rokenrolo kankinys, dievas, nemirtingasis. Ir per anksti pašauktas iš mūsų tarpo.

— Tai per žiauru, — pasakė Rėjus.

— Tai šou verslas, — pasišaipė vienas vyresniųjų. Juostelė sukosi toliau.

Mūsų stiprybė yra tai, kad mes esame kaip Romeo ir Džuljeta. Ir žinai, mes esame puikus pavyzdys, nes kur tik pažvelgsi, visur — poros. Mes visi gyvename poromis. Ir jeigu visos pasaulio poros susitapatins su mumis ir mūsų idėjos suras atgarsį jų širdyse, kokį tai sudarys procentą visų žmonių, gyvenančių mūsų planetoje?

„Mm...“

Rėjus krūptelėjo, išgirdęs mėmišką savo paties balsą.

— Žinai, ką čia turi, Rėjau? — pasakė Vaitas jam, meiliai uždėjęs ranką ant diktofono. — Darbą visam gyvenimui. Darbą visam gyvenimui. Tu esi tasai žmogus, kuriam pavyko prakalbinti Džoną Lenoną Neapykantos metu. — Vaitas didžiuodamasis nusišypsojo Rėjui, tarsi jis niekados ir nebuvo praradęs tikėjimo juo. — Tebegausi plokšteles už dyka net ir tada, kai tau bus keturiasdešimt. Pagalvok apie tai.

Rėjus juto, kaip visų kabinete buvusių darbuotojų akys sužiuro į jį, juto jų pavydą. Jie visi to norėjo — jis ir pats to norėjo nakties pradžioje. Pažado, kad traukinys niekada nepaliks jo stotyje. Ir gal čia kaltas buvo Rėjaus išsekimas, bet jis nesijautė toks laimingas, kaip manė iš pradžių.

Plokštelės už dyka? Kai tau keturiasdešimt? Kažkodėl toji mintis jį slėgė.

O juk tai buvo vienintelis darbas, kurio jis troško. Ir vis dėlto perspektyva pasenti tarp šių sienų kėlė jam baimę. Gal tai buvo dėl to, kad jam reikėjo išsimiegoti, tuojau pat. O gal dėl to, kad jo karta, kaip ir ankstesnioji — toji, kuri buvo prieš jį, — taip stengėsi visą laiką išlikti jauna, kad mintis apie senėjimą buvo neįsivaizduojama. Net jeigu tau ką tik pažadėjo kalnus plokštelių už dyka tavo keturiasdešimtojo gimtadienio proga.

Gyvenimas yra per trumpas , — pasakė Džonas Lenonas, pasigirdo trakštelėjimas ir juostelė pasibaigė. „Gyvenimas yra per trumpas“, — ir jis nutilo.

Čia Vaito sekretorė įsiveržė į kabinetą, darydama tai, ko šiukštu niekam nebuvo patartina daryti „Laikraščio“ redakcijoje, kur, be kita ko, visą laiką turėjai laikytis šaltai.

Ji verkė.

— Skipas, — sušnabždėjo ji.