Тони Парсонс - Mūsų istorijos

— Aš ką tik sužinojau, kad tapau tėvu, — pasakė jis. Jis nutilo, pats nustebęs, kaip keistai tai skamba. Policininkai susižvalgė. — Vos porą sekundžių atitraukiau akis nuo kelio, atitraukiau akis nuo kelio ir...

Abu farai palenkė galvas, kad galėtų geriau apžiūrėti Miglą, kuri rimta sėdėjo keleivio sėdynėje, ir tada vėl atsigręžė į Terį.

— Daili mergaitė, — pasakė vyresnysis, ištiesdamas ranką. — Sveikinu.

Jaunesnysis kumštelėjo jam į nugarą.

— Prisimenu, kaip mano bobšė pranešė man apie mūsų pirmagimį, — nusijuokė jis, kol vyresnysis kratė Terio ranką. — Prisimenu, aš vos nepaspringau ryžiniu papločiu.

Palinkėję jiems laimingo kelio, policininkai grįžo į savo automobilį šypsodamiesi ir šiek tiek geresnės nuomonės apie pasaulį bei dabartinį jaunimą. Tarsi, mąstė Teris, jie tik dabar būtų suvokę, kad jaunoji karta nė kiek nesiskiria nuo visų ankstesniųjų, nepaisant keistų šukuosenų ir nudriskusių drabužių. Ir galbūt jie buvo teisūs.

Teris pažvelgė į Miglą. Jos veidas buvo bejausmis, ir Terį staiga nukrėtė šiurpas. Jam tik dabar tai atėjo į galvą.

O ką, jeigu ji nenori šio kūdikio?

Jie pasistatė automobilį šalutinėje gatvelėje ir prisėdo šalia Kleopatros adatos, spoksodami į baržas upėje ir dangoraižį, kuriame buvo įsikūrusi ir „Laikraščio“ redakcija.

— Mes dar jauni, — pasakė ji. — Per jauni turėti vaiką.

— Tas tiesa, — pasakė jis. Pykčio nebeliko. Teliko tik ryšys, tas neįtikėtinas jųdviejų ryšys, tarsi jie būtų daugiau nei mylimieji, daugiau nei draugai. Tarsi tokie artimi jie negalėtų būti niekam kitam.

— Tai didžiulė atsakomybė, — tarė ji.

— Žinau, — atsakė jis. — Žinau, kad tai didžiulė atsakomybė. Kūdikis. Jėzau.

Migla staiga pareiškė:

— Aš nė nemanau tapti viena tų motinų, kurios visą dieną sėdi namie, verda uogienę ir mala visokį šūdą.

Teris nusijuokė.

— Tai jau tikrai.

Miglos tonas sušvelnėjo.

— Bet juk nuo to niekas nesikeičia, — tarė ji karštai. — O kaip šaunu būtų paleisti naują žmogutį į šį pasaulį!

Ji irgi nusijuokė.

— Įsivaizduok, kaip jis atrodys, — pasakė Teris. — Pusė tavęs ir pusė manęs.

Ji staiga surimtėjo.

— Aš nenoriu jo atsikratyti, Teri. Aš nenoriu aborto. Žinoma, aš už moters teisę rinktis ir visa kita, bet aš tiesiog nenoriu jo atsikratyti.

Jis papurtė galvą.

— Tai būtų baisu, — tarė jis. Jis jau mylėjo jųdviejų vaikelį.

Tada jie nutilo, apimti stebuklingo jausmo, mėgindami suvokti, ką reiškia turėti kūdikį.

— Nuo to juk niekas nepasikeis, — pakartojo Migla, mėgindama įsivaizduoti, kaip viskas bus. — Mes galėsime jį pasiimti su savimi. Į darbą. Kartu vedžiosimės jį į koncertus.

Teris susimąstė ir suraukė antakius. Susikaupė. Pabandė galvoti atsakingai.

— Tik prieš tai užkimšime jam ausis vata. Kad apsaugotume jas, kol jos, taip sakant, auga.

Migla rūpestingai linktelėjo.

— Tai tikrai puiki mintis. Užkimšti ausis vata. — Ji nusikvatojo, ir jos veidas nušvito.

— O ką, jeigu gims mergaitė?

Teris irgi nusijuokė, tada paėmė Miglos rankas ir pabučiavo.

— O ką, jeigu gims berniukas?

Tada jie ilgam nutilo, žiūrėdami į baržas upėje ir jų net nematydami, jausdami pradedančią kepinti saulę, kuri pamažu kilo virš jų — suaugusiųjų — gyvenimų.

Leonas laikė rankose sumuštinį su kumpiu ir mėgavosi šia akimirka.

Per vieną naktį jis kažkaip įsigudrino sutikti savo svajonių merginą, recenzuoti nemėgstamiausią grupę ir išvengti žiauriausios bausmės.

Visai nebloga naktis.

Pabėgęs iš mūšio lauko, jis išlipo iš autobuso prie Londono sienos, pačioje finansinio rajono, į kurį jau rinkosi kostiumuoti vyrai ir jų jaunos asistentės, širdyje. Pėdindamas tarp jų, Leonas mąstė, ką apie vyrų ir moterų santykius šeimoje sakė, rodos, Engelsas. Kad šeimoje vyras yra buržujus, o moteris — proletariatas. Ką gi, Frydrichai, mano mielas drauge, mąstė Leonas, lygiai tokia pat padėtis yra ir Londono Sityje.

Nenorėdamas valgyti sumuštinio taip arti kapitalizmo širdies, Leonas nukulniavo Čarterhauzo gatve Smitfildo mėsos turgaus link, nusprendęs verčiau sušveisti pusryčius kavinėje, pilnoje tikrų darbininkų, užuot užkandžiavęs apsuptas skystablauzdžių popieriaus gadintojų, siurbčiojančių silpną arbatą ir kramsnojančių pakepintas dešreles su sūriu.

Kartą Teris buvo jį ten nusivedęs, norėdamas pasiskolinti iš tėvo pinigų, ir Leonui toji vieta padarė stiprų įspūdį.

Turgus buvo įsikūręs pačioje Anglijos centrinio banko ir Vertybinių popierių biržos pašonėje. Žliaugiantys prakaitu, per naktį triūsiantys vyrai, tampantys už save didesnius skerdienos gabalus, paryčiais einantys į aprūkusią užeigą, kokių buvo pilna aplinkui Smitfildą, išlenkti po keletą bokalų alaus ir sukirsti po milžinišką taukuose keptos mėsos porciją vos parsvirduliuojantys namo ir pasliki griūnantys į lovą — štai kur tikroji būties prasmė, mąstė Leonas, stengdamasis neliesti sukruvintos kaktos.

Šiuo metu turgus jau buvo gerokai ištuštėjęs. Nedidelė kavinukė, kurią pasirinko Leonas, buvo pilna mėsininkų kraujuotais chalatais, godžiai palinkusių virš lėkščių su kiaušiniene, kepintu kumpiu, pupelėmis, dešrelėmis ir skrudinta duona.

Geri, sąžiningai dirbantys žmonės po pamainos, šiltai mąstė Leonas, — realūs žmonės! — nors, žinoma, ir smerkdamas juos už tai, kaip jie linko virš bulvarinių laikraštpalaikių su įžūlių mergelių, demonstruojančių savo jaunas krūtis, nuotraukomis. Leono sumuštinis sustojo pusiaukelėje, kai jo paties žvilgsnis nukrypo į laikraštį šalimais sėdinčio vyro rankose. Mergaitiška šypsena virš moters kūno, priklausančio šešiolikmetei merginai iš Kento. Ši nuotrauka skausmingai priminė Leonui jaudinantį Rubės kūno stangrumą miegmaišio viduje, ir jis pajuto sukylančią meilę ir ilgesį.

Jis norėjo sužinoti, ar pamatys ją šį savaitgalį.

Jis norėjo sužinoti, ar apskritai ją dar kada nors pamatys.

Jis norėjo sužinoti, ar turi bent menkiausią šansą varžytis su Stivu.

Leonas padėjo sumuštinį atgal ant lėkštutės ir siektelėjo HP padažo. Nukėlęs nuo sumuštinio viršutinę riekę, apžiūrėjo rusvai pakepintą kumpį ir ištirpusį, susigėrusį į duoną sviestą. Tuščias Leono skrandis gurgė po ilgos nakties.

Leonas papurtė butelį su padažu kiek galėdamas smarkiau. Nelaimė, butelio dangtelis nebuvo užsuktas, ir tiršta rudo padažo srovė šovė Leonui per petį lyg į kosmosą paleista raketa. Iš to, kaip visi kavinės lankytojai sulaikė kvėpavimą, jis suprato, kad nusileidimo vieta nebuvo tinkamiausia.

Leonas apsigręžė ir pamatė ne juokais įdūkusį mėsininką. Padažas upeliu tekėjo per jo plikai skustą galvą. Mėsininkas buvo tokio pat pločio, kaip ir ūgio, o plieniniai nuo ketvirčio amžiaus sunkumų kilnojimo jo rankų raumenys buvo išvagoti storų gyslų.

Leonas įsiminė jo raumenis dėl to, kad, pakilęs nuo kėdės, šis žmogus nė nebandė nusibraukti padažo, varvančio per kaktą, o iškart ėmė raitotis krauju aptaškyto chalato rankoves.

Taip išaušo diena, nuo kurios Leono Peko jau nebejaudino darbininkų rūpesčiai.

Terio tėvas buvo jau senas.

Teris stovėjo prie svetainės lango ir žiūrėjo, kaip jis sunkiai pareina gatve namo iš naktinės pamainos.

Išvargintas darbų, rūpesčių dėl savo sūnaus ir negailestingos metų naštos. Kiek jam buvo metų — keturiasdešimt, penkiasdešimt?