Тони Парсонс - Mūsų istorijos

Teris patenkintas linktelėjo.

— O kaip dėl Skipo? Kas bus Skipui?

— Nežinau, — atsakė Leonas ir kaipmat apsiašarojo. Teris uždėjo ranką jam ant peties.

— Tikėkimės, viskas bus gerai, — ištarė jis. — Turi būti. Juk jam tik... o kiek jam gali būti metų, iš tikrųjų?

Leonas panarino galvą, ir akimirką Teriui pasirodė, kad jo draugas mąsto ne apie jo klausimą, o apie straipsnius, kuriuos jie skaitydami užaugo — Skipas Džonsas, pasakojantis jiems istorijas apie savo nuotykius su Kitu Ričardsu, Igiu Popu, Dagu Vudu, Lu Ridu, Džimiu Peidžu ir „New York Dolls“, savo rašiniuose sumalantis į miltus apsišaukėlius ir šlovinantis tikrą grožį. Skipas buvo nepalyginti geresnis už jį, geresnis, nei Teris kada nors bus.

— Skipui dvidešimt penkeri, — atsakė Leonas.

Jie nuėjo į Kevino Vaito kabinetą. Vaitas stovėjo prie lango ir žiūrėjo į upę. Rėjus stovėjo šalia jo. Kai Teris pabeldė į duris, abu atsigręžė. Vaitas pamojo jiems, kad įeitų, o Rėjus šyptelėjo. Teris staiga prisiminė, kaip jie visi trys tūnojo sugriautame name ir slėpėsi nuo tedų. Kada tai buvo? Prieš šimtą metų.

— Bose, mes einame į ligoninę, — pasakė Teris. — Mums būtina pamatyti Skipą.

Vaitas nekantriai papurtė galvą.

— Nesirūpink dėl Skipo, — tarė jis. — Juo jau pasirūpinta. Jam viskas bus gerai. O štai mums reikia išspręsti vieną neatidėliotiną klausimą.

— Neatidėliotiną klausimą? — nesuprato Teris. — Skipas ligoninėje, jo smegenys maišosi su krauju, o mes čia sprendžiame neatidėliotinus klausimus?

Vaitas nieko neatsakė, tik pažvelgė į juos tylėdamas. Kai jis pagaliau prašneko, jo balsas buvo labai tylus.

— Jūs, berniukai, šiek tiek per ilgai verdate šitame paauglių maišto katile, ar taip nemanote? — pasakė jis, žiūrėdamas į Terį taip, lyg šis būtų rokeris pabaisa, kaltas dėl riaušių Braiton Byče 1965-aisiais. — Girdėjau, šiąnakt šturmavai viešbutį.

Teris nieko neatsakė, tik nudūrė akis į žemę. Jis nemėgo, kai Vaitas ant jo pykdavo. Redaktoriaus balsas suminkštėjo.

— Ateityje nenoriu matyti tavęs painiojančio asmeninių problemų su darbu. Aišku?

Teris linktelėjo.

— Aišku.

Vaitas pasisuko į Leoną.

— Ir tik vienas Dievas težino, kur praėjusią naktį basteisi tu.

— Aš šokau, — atsakė Leonas, bet redaktorius nė nešyptelėjo.

— Pasižiūrėk, kaip atrodai, — pasakė Vaitas purtydamas galvą.

— Bet... aš maniau, kad taip ir reikia atrodyti, — pasakė Leonas. — Aš maniau, kad mes esame rokenrolo laikraštis. — Jis pajuto, kaip jo argumentas įgyja pagreitį. — Aš maniau... maniau, kad tai ir yra svarbiausia!

Teris pastebėjo, kad Vaito visas stalas nuklotas Elvio Preslio jaunystės nuotraukomis. Ir jis pirmą kartą pamatė, kad Elvio kadaise būta tikrai gražaus.

— Manai, tai yra svarbiausia? — pyktelėjo Vaitas. — Pasirodyti darbe tokiam, lyg visą naktį būtum praleidęs gatvėje. Gal kadaise taip ir buvo. Gal kitados rokenrolas buvo jauniems ir pašėlusiems. Bet tik pažvelkite į save, — paniekinamai tarė jis, linktelėdamas galvą į Leoną su Teriu. — Dabar jums tai tik dingstis niekada nesuaugti.

— O kaip tada anarchija? — susirūpino Leonas.

— Tikrai, — įsiterpė Teris, norėdamas užstoti draugą ir rizikuodamas užsitraukti redaktoriaus rūstybę. — Aš maniau, kad anarchija — paskutinis mados klyksmas.

Bet Vaitas tik liūdnai šyptelėjo.

— Nejuokinkit manęs, — pasakė jis. — Jeigu Džonis Rotenas būtų tikrasis anarchistas, jis sėdėtų aludėje Finsberio parke, susikišęs nykštį į subinę. Ir tikrai nepasirašinėtų jokių sutarčių su Ričardu Bransonu.

Redaktorius papurtė galvą. Jam buvo beveik trisdešimt, ir jis buvo pavargęs nuo viso šito mėšlo. Teris tai matė. Jis buvo pavargęs nuo begalinių diskusijų su jais.

— Jums, vaikinai, vieną kartą teks apsispręsti, ar rimtai žiūrite į tai, kuo mes čia užsiimame, ar vis dėlto esate tik laimingi diletantai. Nes muzikos industrijoje nebeliko vietos laimingiems diletantams. Jei norite, verčiau leiskite sienlaikraštį.

— Bose, jūs kalbate kaip koks senas verslininkas, — pratarė Leonas tyliai. Jis nenorėjo pyktis su Vaitu. Jis jį mylėjo. — Bet aš žinau, kad širdyje jūs ne toks. Žinau, kad jums ne vis tiek, kad jūs mylite muziką. Ir kad jūs mylite „Laikraštį“. Aš tai žinau. — Leonas triumfuojamai nusišypsojo. — Jūs lygiai toks pat kaip ir mes.

— Laikai pasikeitė, — sunkiai ištarė Vaitas, ir Teriui pasirodė, kad redaktorius pavargęs daug labiau už juos visus. — Mes jau nebesame per žingsnį nuo pogrindžio spaudos. Nebe. Tai verslas. Mes turime užsakovus, valdybą, prenumeratorius — visą tą suaugusiųjų šlamštą. Vakar jie buvo pas mane užėję — skundėsi kvaišalus ryjančiais žurnalistais, besisklaistančiais taip, lyg patys būtų roko žvaigždės. Skundėsi kaip reikiant. Čia jums ne festivalis. Nebe. Štai kodėl Skipas, kai pasveiks, gaus pailgintų atostogų.

Visa trijulė buvo pritrenkta.

— Skipas nebegrįš? — pagaliau išspaudė Teris.

— Skipui reikia poilsio, — atsakė Vaitas. — Ilgo poilsio.

Teris su Leonu susižvalgė. Rėjus pasislėpė už plaukų.

— Manote, aš nežinau, kaip jūs mylite Skipą? Manote, aš pats jo nemyliu? Žinoma, myliu. Kas pasiūlė jam pirmą rimtą darbą? Kas užstodavo jį, kai jis nuolat gąsdindavo senas bobas iš „Ūkio darbų“ redakcijos? Bet Skipas juk negali taip gyventi amžinai. Stengdamasis neatsilikti nuo Kito Ričardso? Spangdamas nuo narkotikų perklausų kambaryje? Manote, kad tie kostiumuotieji nepastebi tokių dalykų?

— Negaliu patikėti, kad Skipo nebebus, — pasakė Teris, žvelgdamas į Rėjų. Bet Rėjaus veidas išliko akmeninis — tarsi jam jau viskas būtų iki tol paaiškinta redaktoriaus.

— Klausykite, — pasakė Vaitas. — Ne už kalnų — devintasis dešimtmetis. Pagalvokite apie tai.

Teris pagalvojo. Bet jis negalėjo įsivaizduoti devintojo dešimtmečio. Jis buvo neįsivaizduojamas. Tada Vaitas išsišiepė kaip silpnaprotis — pagaliau laimingas — ir atkišo pirštą į Rėjų.

— Atspėkite, ką šiam vyrukui pavyko pakalbinti?

Teris su Leonu akimirką spoksojo į Rėjų, tarsi negalėdami prisiminti, ir tada puolė jį glėbesčiuoti, plekšnoti per nugarą, kvatodami ir sveikindami jį.

— Taigi naujam numeriui Rėjus rašys apie Lenoną, — nusprendė Vaitas. — O kuo užsiimsi tu, Teri?

Teris pamėgino laimėti kiek laiko. Jis dar nebuvo pagalvojęs, apie ką rašys naujam numeriui.

— Na... pamaniau, galbūt galėčiau pasišnekėti su Biliu Blicenu. Gauti iš jo...

— Pamiršk, — pertraukė jį Vaitas. — Su tuo viskas baigta. Visi jau pavargo nuo to prašmatniu rūbu apvilkto cinizmo. Jis išsikvėpė, o ir muzika tiesiog per prasta. Aš pasakysiu tau, kuo tu užsiimsi. Šią savaitę duodu tau singlų apžvalgą, o kitą savaitę keliausi į Šefildą ir rašysi apie „Sewer Rats“. Pasiimk ir Miglą kartu. Liepk jai padaryti begales nuotraukų su Šunimis, kaip jie kraustosi iš galvos ir daužo viską, kas pakliūva po ranka.

Teris tylėjo, bet jo veidas viską pasakė. „Sewer Rats“, Dagenamo Šunys, Migla, kuri turės leisti laiką vienoje patalpoje su tais mulkiais.

Vaitas linktelėjo, tarsi su juo sutikdamas.

— Nori, kad atiduočiau šitą užduotį kam nors kitam? — pridūrė jis ramiai.

Teris suprato, kad tos dienos, kai jis rašė apie savo draugus, jau praeityje.

— Ne, aš sutinku, — atsakė jis.

— Puiku, — tarė Vaitas.

— O aš? — neiškentė Leonas.