Тони Парсонс - Mūsų istorijos

— Nieko, susibėgsime kurią kitą dieną, — pritarė jam Teris. — Turėsime tam marias laiko. Gal ne?

Teris apkabino Leoną ir tada šiurkščiai jį atstūmė. Rėjus neryžtingai uždėjo ranką Leonui ant peties. Leonas pamėgino išspausti šypseną. Visi trys kurį laiką žiūrėjo vienas į kitą, nežinodami, kas jų laukia. Staiga pasigirdo nekantrus tūtavimas. Jie visi sužiuro į Miglą, nerimstančią prie capri vairo.

Ji nusišypsojo ir pamojo Teriui lipti vidun.

— Tai tavo tėvas ne advokatas? — nustebo Teris.

Jie sėdėjo jos tėvo automobilyje priešais jos namus. Tai pasirodė esąs komunalinis namelis ant kalvos, kylančios virš nykių Kings Kroso peronų.

Visas kiemas — kadaise čia galėjo būti sodas — buvo užverstas atsarginėmis automobilių dalimis. Pora aprūkusių išmetamųjų vamzdžių, tepalais apibėgęs variklis, vieniša keleivio sėdynė, surūdijęs seno mini cooper kėbulas be ratų. Traukinių keliamas triukšmas kilo aukštyn kaip paukščių čiulbėjimas.

— Advokatas niekada nevairuotų fordo capri, — atšovė Migla išsiblaškiusi. Tada ji pažvelgė į Terį su, kaip jam pasirodė, begaliniu švelnumu. — Tu vis dar nieko nenurauki, ar ne?

Tai buvo teisybė. Jį buvo taip lengva apkvailinti. Jis, be penkių minučių tėvas, ir iš tiesų — nieko nesusigaudo. Bet jis mokėsi.

— Tai kuo jis tada užsiima? — paklausė Teris. — Tavo tėvas?

Širdies gilumoje jis tikėjosi, kad ji pasakys — lygiai tuo pat, kuo ir tavo. Jis beveik tikėjosi, kad ji pasakys — jis dirba mėsininku Smitfildo turguje. Mes esame vieno kraujo, tu ir aš, ir buvome tokie visą laiką. Bet ji tik pasakė:

— Jis remontuoja automobilius. Privačiai. Jis — smulkus verslininkas.

Jis susimąstė. Viskas, ką jis įsivaizdavo — namai, pilni Bacho ir knygų, privilegijuotas gyvenimas, išvykos į kalnus vaikystėje ir jodinėjimo pamokos — viskas turėjo būti permąstyta. Dauguma dalykų, dėl kurių jis ją mėgo, pasirodo, nė neegzistavo.

— Iš kur visa tai? — paklausė jis. Jis nežinojo, kaip tai pavadinti. — Šis išgalvotas gyvenimas?

Migla atsiduso.

— Iš „Cosmopolitan“ greičiausiai. Iš visų tų gražių žmonių, gyvenančių gražius gyvenimus. Ir iš „Sunday Times“ — ypač iš žurnalo, iš spalvoto priedo. Ir dar iš tų, kuriuos sutikau šeštoje klasėje, po to, kai mano tikrieji draugai paliko mokyklą penkiolikos. — Ji mąsliai linktelėjo. — Ir visų, kuriuos sutikau „Laikraštyje“.

Jis vis tiek nieko nesuprato.

— Bet tau nereikėjo man meluoti.

Ji nusijuokė.

— Žinoma, reikėjo. Ne dėl tavęs ar ko nors kito. Aš dariau tai dėl savęs. Aš melavau, kad pati geriau jausčiausi. Nori užeiti vidun? Ir pasimatyti su visais?

Jis paėmė ją už rankos.

— Bet aš nenoriu, kad mes daugiau meluotume vienas kitam. Tik ne tuo atveju, jei nuspręsime turėti šį kūdikį. Tik ne tuomet, jei ketiname elgtis kaip pridera.

Migla kurį laiką spoksojo į metalo laužu užgriozdintą kiemą priešais namą.

— Nebent jei meluosime, turėdami tam rimtą priežastį, — pasakė ji pagaliau. — Nebent jei meluosime, nenorėdami suteikti skausmo vienas kitam.

Ji nusišypsojo ir perbraukė pirštais jo skruostą.

— Juk santuokoje tai ir yra svarbiausia, — pasakė ji jam.

Miglos tėvas nusijuokė ir patapšnojo Teriui per nugarą.

— Tu savo jau atsilinksminai, dabar turėsi už tai užmokėti, — pareiškė jis.

Tai buvo stambus vyras su liemene ir storu beždžionės plaukų kilimu ant plačios nugaros. Jis šliūkštelėjo du šlakus škotiško viskio į neplautas stiklines. Nereaguodamas į nedrąsius Terio prieštaravimus, jėga įbruko stiklinę jam į ranką.

— Gerai žinau, kaip jautiesi. Kai mes susirašėme, jos mama buvo keturi mėnesiai nėščia. — Jis pakėlė stiklinę. — Na, iki dugno.

Teris pasekė jo pavyzdžiui ir susivertė visą viskį, jausdamas, kaip šis nudegina gomurį, gerklę, skrandį. Galva apsisuko. Visas šis apšiuręs namelis buvo pilnas Jėzaus ir Marijos paveikslų. Atrodė, jie žvelgia į tave iš kiekvienos nišos, nuo kiekvienos sienos ir visų židinio atbrailų. Kristus, kenčiantis ant kryžiaus, Marija, nuolankiai sudėjusi rankas maldai. Visi tie kančios ir skaistumo vaizdiniai. Teris nusibraukė prakaitą nuo kaktos. Viskis patikimai dirbo savo juodą darbą.

— Tau dar pasisekė, — sušvokštė jos tėvas, nusišluostydamas burną atžagaria ranka. — Mane svainiai sudaužė kaip obuolį, nors aš visą laiką norėjau pasielgti teisingai. — Jis mostelėjo stikline į trejetą paniurusių bernužėlių, spiginančių į Terį nuo sofos. Tai buvo Miglos broliai — du vyresni, vienas jaunesnis. Laukiniai žvėrys, visi iki vieno, mąstė Teris.

— Tu dar lengvai išsisukai, — varė toliau tėvas. Tada jis ėmėsi reikalo. — Jeigu nori, galiu pigiai gauti tau ir tavo skautei Merei salę priėmimui.

Teris apstulbo — Merei?

— „Vestminsterio vyninėje“ pažįstu vieną vyruką, kuris beveik dovanai parūpins mums gėralo. O po vestuvių judu su Mere galėsite laikinai pagyventi pas mus, kol valdžia suras jums kokį nors gražų mažą butuką.

Pasirodo, viskas jau suplanuota. Terio akyse sublizgo ašaros. Gal čia buvo kaltas viskis, gal — sukrėtimas, sužinojus tiesą apie Miglos šeimą, o gal ir tai, kad jis visą naktį nemiegojo ir kaip pašėlęs švampė kvaišalus, bastydamasis po visą miestą. Bet labiausiai turbūt tai, kad jo gyvenimas buvo iš jo atimtas.

Ši šeima nebuvo tokia kaip jo. Jo motinai būtų pasaulio pabaiga, jeigu kas nors nudaužtų jos sodo nykštuką. Ką jau kalbėti apie po visą kiemą išbarstytus niekam nereikalingus tepaluotus variklio vidurius. Namas, kuriame gyveno Terio tėvai, priklausė jiems patiems, o ne miestui. Terio tėvas, nepaisant grėsmingos vyriškos išvaizdos, praleisdavo savaitgalius prie rožių krūmų, o ne ardydamas automobilius. Šie žmonės — Miglos šeima — buvo kitame darbininkų klasės gale. Pilnomis saujomis šlamančiųjų, laipteliu aukščiau už nuomininkus, vengiantys normalaus darbo. Namelyje buvo net tiršta nuo jų, o Teris užaugo vienturtis.

Trys Miglos broliai priminė jam prasčiokus kaimo stuobrius, staiga užplūdusius visas vietas, kurias jis mėgo, ir viską sugriovusius. Jie dar tebeturėjo ilgus plaukus! 1977-ųjų vasaros pabaigoje jie vis dar tebenešiojo ilgus plaukus! Ir ne todėl, kad būtų tokie, kaip Rėjus, o todėl, kad buvo per lėti ir per kvaili, kad pasikeistų. Už tokius plaukus prieš penkerius metus jie patys būtų tave suspardę. Ilgi plaukai, plačios kelnės ir glaudžiai aptempti marškinėliai, pro kuriuos galėjai net matyti jų šlykščius spenelius. Nykios, gumą žiaumojančios jų marmūzės susiliejo už žeminančios ašarų miglos.

— Cha! — nusižvengė jauniausiasis. — Žiūrėkit, tas kekšys tuoj apsižliumbs!

— Kad negirdėčiau, — sulojo Miglos tėvas, tik tai nepadarė didesnio poveikio Miglos jaunesnėliui, užtat Teris akivaizdžiai krūptelėjo. — Nuo šiol jis yra šeimos narys, ir aš noriu, kad su juo būtų elgiamasi tinkamai. Paspauskite kekšiui leteną.

Niekas nė nekrustelėjo.

Tėtušio veidas staiga persimainė.

— Sakiau, paspauskite kekšiui leteną! — sugriaudėjo jis, ir jo traiškanotos akys net iššoko iš akiduobių.

Brolyčiai išsirikiavo paspausti Teriui letenos.

— Telaimina jus Dievas, — burbtelėjo vyriausiasis, vos neišnarindamas Teriui rankos savo mėsinga letena. Teris tik palinksėjo galva, pernelyg apdujęs, kad jaustų skausmą.

— Telaimina jus Dievas, — pakartojo vidurinysis, gniauždamas Terio ranką kiek pajėgdamas stipriau. Terio pirštai subraškėjo kaip graikiniai riešutai per Kalėdas.