Тони Парсонс - Mūsų istorijos

Berniuko miegamajame miegojo vyras su Šv. Kristoforu ant kaklo, maloniai vėsinančiu krūtinę. Prabudusio jo laukė ilgas ilgas kelias.

EPILOGAS ŠEŠIOLIKTAS SKYRIUS

Teriui patiko kam nors priklausyti. Dabar jis tai suprato.

Priklausyti laikraščiui, priklausyti jai. Priklausyti buvo gera. Jis džiaugėsi, kad jo neatleido. Jis buvo laimingas, kad jie neišsiskyrė. Žinojimas, kad jis tuokiasi kitą mėnesį, žinojimas, kad jis bus tėvas kitais metais — šitai jo negąsdino. Jie leido jam patikėti, kad jis priklauso šiai moteriai, šiam negimusiam kūdikiui, šiam pasauliui.

Bet būdavo dienų, kai „Laikraštis“ atrodydavo kaip eilinis darbas, kuriame kas nors vyresnis visą laiką turi tau įsakinėti, kuris beveik nesiskyrė nuo džino gamyklos, tik ten buvo mažiau laisvės keroti. Ir kartais Migla ne juokais gadindavo jam nervus.

Juodu sėdėjo vienas priešais kitą greitajame traukinyje ir laukė, kol šis pajudės iš vietos. Migla balsu skaitė knygą minkštu viršeliu — knyga vadinosi „Meilės liepsnos“. Ji ką tik buvo nusipirkusi ją „W. H. Smiths“. Ir Teris suvokė, kad meilės priešingybė nėra neapykanta. Meilės priešingybė yra nepakantumas.

— Tu tik paklausyk, — sukrizeno ji. — Ji įsiropštė pro langą ir tučtuojau po savo apdarais pajuto jo stiprias , vyriškas, nešvarias rankas. Sodininkas Mailzas klūpėjo prieš ją ant kelių ir žvelgė į ją liepsnojančiomis akimis. — Migla nusikvatojo. — Ji net aiktelėjo , kai jo lūpos palietė josios suknelės klostes. „ Valeri , — pasakė jis , — ar jūs suvokiate , koks didžiulis yra tas daiktas?“

Per vagoną nusirito verslininkų, atsiduodančių rūkytu kumpiu ir greitosiomis geležinkelio stoties bufete išlenktais svaigalais, gagesys. Jie ryte rijo Miglą alkanomis akimis. Teris nužvelgė juos iš padilbų. Ji nieko nepastebėjo. Ji buvo pernelyg įnikusi į savo Dorisę Hardman.

— Niekas , o užvis labiausiai tasai storžievis seras Timotis, neturi tiek vyriškumo , kad išdrįstų daugiau , nei pabučiuoti jūsų paauksuotas šlepetes. — Čia Migla prapliupo taip patrakusiai juoktis, kad vos bepajėgė tarti žodžius. Ji purtė galvą, stačiai išpūtusi akis iš nuostabos. — Nepakartojama! Nejaugi tau nepatinka? Aš perskaitysiu visas jos knygas — ji kaip reikiant kvanktelėjusi.

Teris mandagiai nusišypsojo. Taip, tai buvo juokinga — jis tą matė — bet ar tikrai taip juokinga, kaip Migla mėgino tai pavaizduoti? Ir nejaugi ji ketina skaityti visą knygą balsu? Nejaugi taip bus visą kelią iki Šefildo? Nejaugi taip bus visus ateinančius penkiasdešimt metų?

Teriui nelengva buvo tai pripažinti, bet staiga viskas truputį pasikeitė. Ir ne tik Migla, bet ir „Laikraštis“. Jis pradėjo vartyti paskutinį numerį. Numeris buvo pavykęs, tikrai. Tai buvo toks numeris, kuris priversdavo Terio širdį plakti smarkiau, kol jis pats dar būdavo skaitytojas ir kartu su ištikimiausiais „Laikraščio“ bičiuliais vykdavo į miestą nusipirkti jo diena anksčiau.

Pirmajame puslapyje — jaunasis Elvis visu savo pomadišku spindesiu. Keletas puslapių su vyresniųjų kolegų prisiminimais ir pamąstymais. Rėjaus interviu su Lenonu. Ir negailestingos naujojo vaikio kritikos strėlės Dago Vudo adresu, kad šis didžiąją dalį pasirodymo praleido nuleistomis kelnėmis tupinėdamas už monitorių, laikydamasis už pilvo ir dejuodamas.

Dienoraštyje buvo paminėta (kas būtų galėjęs pagalvoti?) „Electric Baguette“ — grupė, kurios nariai vilkėjo itališkus kostiumus ir grojo sintetinę šokių muziką. Jie tvirtino, kad juos vemt verčia nuo politikos ir jie tenori groti popsą ir užsikalti krūvą pinigų. Brajaniakas pagaliau įkūrė savo grupę, ir jo muzika visiems staiga tapo didžiuliu atradimu. Juokinga, kaip greitai praskriejo laikas — „Sex Pistols“ jau nebebuvo toji grupė, kurią visi kėlė į padanges ir į kurią visi norėjo būti panašūs, — juos pakeitė „Chic“. Kaip greitai jų naujoji muzika virto atgyvena! Gandų skyrelyje buvo rašoma, kad Brajaniakas netgi nusprendė susitaisyti dantis. Bet Teris užvertė „Laikraštį“ nesujaudintas to, ką rado jame.

Iš dalies dėl to buvo kaltas negrabus, infantilus rašymo stilius — juo buvo parašyta didžioji dalis straipsnių. Kažkuris vyrukas palygino Elvį su Džėjumi Getsbiu, „neprilygstamo F. Skoto Ficdžeraldo romano „Didysis Getsbis“ herojumi“. Tarsi kiekvienam reikėtų aiškinti, kas yra tasai Getsbis, ir kad tai yra vienas iškiliausių visų laikų literatūros kūrinių. Tarsi, mąstė Teris, mes būtume tik krūva bukapročių vaikigalių, tik ir laukiančių, kol mus apšvies kas nors protingesnis. „Laikraštyje“ nebuvo Skipo Džonso. Kai numeryje nebūdavo Skipo straipsnio, Teriui visą laiką kažko trūkdavo. Džiugu buvo išgirsti, kad Skipas taisosi. Tačiau be jo „Laikraštis“ atrodė beveik kaip eilinis skaitalas.

— Jo rankos buvo per stiprios, kad galėtum joms pasipriešinti, — toliau smaginosi Migla. — Jo burna tarsi spaustuvas užsiveržė ant rausvų jos lūpų. — Ji kilstelėjo galvą į Terį.

— Nuo kada žmogaus lūpos pasidarė panašios į spaustuvą, prietranka tu?

Ji tik gūžtelėjo pečiais.

— Na ir kas... Ji pajuto jo geismą kylantį jos viduje , — čia mažytis nukrypimas į Froidą, tas jo geismas kylantis jos viduje, — ir staiga jis sugriebė ją raumeningomis rankomis ir nunešė po baldakimu. “ Velniai griebtų, Valeri! — sušuko jis užkimęs. — Kurių galų laukti dar metus?“ Ir kad ir kaip pašėlusiai daužėsi jos širdis , ji žinojo , kad jos santūrumas tik dar labiau jį kaitina.

Tikroji priežastis, dėl kurios Teris jautėsi šiek tiek nusiminęs, buvo ta, kad jis pirmą kartą suvokė, jog jų muzikai ateina galas. Iki šiol jis manė, kad muzika keičiasi. Deja, reikalai buvo daug liūdnesni. Muzika merdėjo.

Vieną jo geriausių draugų išmetė, o kitą įdarbino visam laikui, jo ateitis buvo iškalta akmenyje, ir jo laukė suaugusiojo karjera. Rėjus buvo siunčiamas į Niujorką pasikalbėti su Briusu Springstinu. Jo sugrįžimas Teriui nekėlė jokių abejonių.

Bet Teriui šis gyvenimo etapas artėjo prie natūralios pabaigos — nelyginant studijos universitete ar privaloma karinė tarnyba. Keleri metai ir viso gero. Atėjai berniuku, o išėjai vyru. Tapai subrendęs. Ar bent jau suvyriškėjęs.

Nespėjai apsidairyti, o aplinkui jau sukosi naujos, negirdėtos grupės, kuriose visi buvo jaunesni už tave, ir jos jau nebuvo tokios artimos, kaip tos, su kuriomis šlaisteisi iš pradžių, kurios iš paskutiniųjų stengėsi įrašyti savo antruosius albumus arba išgarsėti Amerikoje, arba pykosi tarpusavyje, arba įjunko vartoti kvaišalus. Staiga tam, kad būtum susidomėjęs, turėjai įdėti šiek tiek pastangų.

Publika irgi keitėsi. Jis jau nebepažinojo visų susirinkusiųjų. Pažįstamų veidų vis mažėjo.

Kitą dieną po skandalo „Vakarų pasaulyje“ Bilis Blicenas buvo deportuotas į Niujorką. Jis buvo apkaltintas neturėjęs tinkamai įforminto darbo leidimo. Anot vienos legendos, Bilis grįžo namo į Brukliną su pilna gitara iranietiško heroino, kurį pardavė už begėdiškai žemą kainą savo jaunesniajam broliui. Iki tol šis nebuvo rūkęs net žolės. Sėdėdamas su Migla traukinyje, Teris negalėjo žinoti, kad Bilį nuo lemtingo susitikimo su dar niekam negirdėta liga teskyrė vos keletas metų.

O kas gi nutiko visiems tiems vaikinams ir merginoms, su kuriais Teris susipažino praėjusią vasarą? Kur dingo jie? Įklimpo į narkotikų liūną ar gydėsi nuo nervinio išsekimo? Ieškojo išsigelbėjimo vaikuose? Darbe? To jis niekada nesužinos.