Тони Парсонс - Mūsų istorijos

— Telaimina jus Dievas, — sumurmėjo jaunėlis, trumpam paliesdamas Terio ranką ir spėriai ištraukdamas delną. — Ir jeigu tu nors kartą kreivai pasižiūrėsi į mano sesę, aš tave užmušiu.

Teris suprato, kad visą savo likusį gyvenimą šioje žemėje jis bus žinomas Kekšio vardu. Ką dovanosime Kekšiui gimtadienio proga? Gal Kekšys nori išgerti? Ar Kekšys pasirodys per Kalėdas? Pagaliau jis suprato, kodėl merginos — moterys — laikė šį žodį užgauliu. Nenuostabu, kad užaugusi šitame kekšyne Migla pateko į Džermen Grir rankas.

Į kambarį įėjo Migla su motina, nešinos arbata ir imbieriniais pyragaičiais. Miglos mama buvo liekna akį traukianti blondinė, kalbanti su nežymiu airišku akcentu. Teris tuoj šokosi jai patarnauti ir kone akimirksniu ją įsimylėjo. Jis troško išvaduoti ją iš šios vietos. Jis ir pats troško būti išvaduotas.

— Tai va, — pareiškė Miglos tėvas pilna burna. — Jie savo jau atsilakstė, motin.

Ir nors Teris, gurkšnodamas saldžią arbatą ir mirksėdamas pro ašaras, mandagiai šypsojosi, mąstė pats sau — o ne, dar ne, tikrai ne.

Aš dar tikrai neatsilaksčiau.

Naujosios šukuosenos dar tik ruošėsi užkariauti Grinfordą. Čia visi dar norėjo atrodyti kaip televizijos žvaigždės.

Leonas žvilgtelėjo pro aprūkusį „Šukuosena šiandienai“ salono langą į Džoanos Lamli „bobų“, Anės Hol sklastymų, Džeinės Fondos karčių ir banguojančių Faros Facet bei cheminių Kevino Kigano garbanų pasaulį.

Įrankiais, ne ką paprastesniais už neurochirurgo instrumentus, — garais šnypščiančiomis šukomis, įkaitintomis iki baltumo keturšakėmis, kiaušinio formos šalmais, grėsmingai pakibusiais virš kavą siurbčiojančių galvų, — čia buvo karšiami, sukami ir pagaliau deginami plaukai. Svylančių plaukų, sutvirtintų sluoksniais aromatizuoto lako, kvapą galėjai užuosti net iš gatvės.

Leonas kyštelėjo ranką į odinės striukės kišenę ir užčiuopė joje Šv. Kristoforo medalikėlį. Atsisveikinęs su Teriu ir Rėjumi, jis nukulniavo Vest Endo link. Šaftsberio aveniu gale jo akys užkliuvo už „Ratner’s“ parduotuvės vitrinos. Leonas kaip pakerėtas spoksojo į šventojo keliautojų globėjo pakabutį ant sidabrinės grandinėlės ir mąstė — šitas jai tikrai patiks. Tą akimirką jis manėsi galįs taip praleisti visą likusį gyvenimą — ieškodamas dalykų, kurie ją pradžiugintų.

Jis pamatė Rubę iškart.

Ji triūsė prie kėdės, kurioje sėdėjo mergina — šukuosena, panašia į Lori Partridž iš „The Partridge Family“, — ilgais plaukais su sklastymu per vidurį, lengvai pagarbanotais galais žemiau pečių. „Radio One“ transliavo Tonio Blekburno laidą, dainavo Karli Saimon.

Viduje buvo ir nemažai vyrų — tiek dirbančių, tiek atėjusių pasitrumpinti ar pasikedenti įmantrių garbanų prieš savaitgalį — energingų Deivido Esekso tipo garbanių, elegantiškų Rodo Stiuarto pasekėjų, baltųjų brolių afro šukuosenomis. Leonas nusižiūrėjo vieną iš jų — gan išvaizdų šaunuolį Klinto Istvudo ežiuku, kuris juokino visas namų šeimininkes, laikydamas rankoje „Wella“ plaukų lako flakoną nelyginant didelį purpurinį falą.

Rubė kalbėjosi su Lori Partridž gerbėja per veidrodį, tad kai vyras lengvai pabučiavo Rubę į lūpas, Leonas pamatė tai du kartus — kartą veidrodyje ir kartą iš tikrųjų, — tarsi jam iš tiesų reikėtų įkalti tai į galvą, tarsi jis pats nebūtų pagavęs to iš karto.

— Stivai, — šūktelėjo kažkas, ir Leonas nusisuko, stipriai gniauždamas rankoje Šv. Kristoforą. — Kokios pageidautum fiksacijos tam daiktui?

— Negali būti, — išsprogino akis Rėjaus brolis. — Tu atiduodi jas visas man? Tu atiduodi man savo plokštelių kolekciją?

Rėjus susigrūdo džinsinę striukę į kuprinę. Jis pažvelgė į Robį ir nusišypsojo. Jis atiduoda broliui plokšteles, nes išsikrausto. Be to, daugiau nelabai ir yra ką atiduoti. Tačiau jis negali to sakyti savo jaunesniajam broliui.

— Nuo šiol aš galėsiu gauti bet kokią plokštelę, — atsakė Rėjus. — Tik nepalik jų ištrauktų iš vokų, gerai? Aš žinau, kad tu visada tai darai.

— Aš niekada to nedarau, — atšovė Robis, iš džiaugsmo šokinėdamas nuo kojos ant kojos. — Aš niekada to nedarau.

Baltos kojinės, trumpikės, Terio diktofonas. Keletas ne mamos pirktų marškinių. Kadangi jis palieka visas plokšteles, mantos nebuvo kažin kiek.

— Tu teturi dvi plokšteles ir visada palieki jas ištrauktas iš vokų, — pasakė Rėjus švelniai. — Et, pamiršk, nuo šiol jis priklauso tau. Elkis su jomis, kaip išmanai.

— Aš saugosiu jas, — pasižadėjo Robis, pagarbiai laikydamas rankose nutrintą „Let It Bleed“. — Aš jas labai saugosiu.

Rėjus užsisegė kuprinę ir užsimetė ją ant peties.

— Tik nesunaikink jų tą pačią minutę, kai išeisiu pro duris.

— Ar aš galiu miegoti tavo lovoje?

Rėjus linktelėjo.

— Miegok kur nori, Robi, — tarė jis ir staiga pajuto gerklėje kylantį gniužulą. Jam reikėjo eiti. Bet jis tik stovėjo ten ir žiūrėjo į savo brolį su plokštelėmis.

Dvylikos colių skersmens plokštelės buvo tokios didelės, kad turėdavai jas laikyti dviem rankomis. Laikydamas ją prieš akis, daugiau nieko nematydavai. Laikyti rankose plokštelę buvo tas pat, kas laikyti rankose kūdikį, mylimąjį ar meno kūrinį. Robis puolė prie plokštelių su nenusakoma nuostaba, kaip archeologas prie lobių faraono kape. „Sticky Fingers“ su Varholo viršeliu ir tikru džinsų užtrauktuku. „Led Zeppelin IV“ be jokių užrašų. Jokie užrašai ir nereikalingi, tik seno valstiečio nuotrauka su žabų ryšuliu ant pečių. Atsivertus plokštelės voką paaiškėja, kad tai paveikslas, kabantis ant nugriauto pastato sienos, tolumoje matyti kylantys daugiaaukščiai namai ir griūvantis senas pasaulis.

„Revolver“, „Rubber Soul“, „Imagine“ su Džono galva, aptraukta debesų, plokštelės, apie kurias Rėjus buvo beveik pamiršęs: „The Faces“ albumas „First Steps“ (iš tų senų laikų, kai Džonas Pilas dar grodavo Rodo muziką), Dylano „Highway 61 Revisited“, Džoni Mičel „Blue“ (šitos plokštelės voką Rėjus pasiguldydavo šalia savęs ant pagalvės ir mintyse bučiuodavo tą skruostą), Nilo Jango „Harvest“. Džimio Hendrikso, „The Kinks“, „Lovin’ Spoonful“ geriausių dainų rinktinės, kai jis dar tik grūdo į save viską, ką pavėlavo išgirsti iš pat pradžių, ir jo galva svaigo nuo to, kiek daug puikios muzikos yra pasaulyje. Rėjus pavydėjo savo jaunesniajam broliui to nuostabaus atradimų jausmo, laukiančio ateityje.

Netrukus Robis ėmė traukti ir tas plokšteles, kurios po keleto metų jau vertė Rėjų pasijusti nesmagiai — „The Wings“ albumą „Band on the Run“, „Moody Blues“ grandiozinį „Days of Future Passed“, „Chicago“ debiutinį „Chicago Transit Authority“. Bet turbūt niekieno plokštelių kolekcija negalėjo visą laiką išlikti be priekaištų. Niekada negalėjai žinoti, iš kokios muzikos išaugsi. Kas anuomet galėjo pasakyti, jog, pavyzdžiui, „Incredible String Band“ darbas „The Hangman’s Beautiful Daughter“ vieną dieną visiškai moraliai pasens, o Van Morisono „Tupelo Honey“ amžiais skambės nuostabiai?

Jis pritūpė šalia Robio ir ištraukė „Nerūpestingo keliautojo“ muziką filmui. Šią plokštelę jam nupirko mama. Tada jis žvilgtelėjo į Robį, priklaupusį virš Seržanto Peperio vienišų širdžių klubo, ir pamatė, kad brolis verkia.

— Neišeik, — sukūkčiojo Robis.

Rėjus sunkiai atsiduso ir uždėjo ranką berniukui ant peties.

— Aš negaliu čia pasilikti, Robi.