Тони Парсонс - Mūsų istorijos

Vaitas pasirausė ant stalo tarp popierių, kol pagaliau rado, ko ieškojo. Leonas pažino savo recenziją.

„Leni and the Riefenstahls“ „Raudonojoje telyčioje“, — perskaitė Vaitas ir palingavo galva. — Geras koncertas?

Leonas gūžtelėjo pečiais.

— Kaip visada. „Kraftwerk“ mulkiams. Ne visai mano skonio. Viskas rašinyje, bose.

— Rašinys iš tiesų geras, — pagyrė Vaitas. — Juokingas, užgaulus, lygiai reikiamo ilgio. Ir pristatei jį laiku. Puikiai padirbėta.

Leonas nušvito. Vos vienas pagyrimo žodis iš Kevino Vaito, ir visų jų nuotaika išsyk pagerėjo.

— Ačiū, bose.

— Tik štai koncertas... jis neįvyko, — pasakė Vaitas, ir Leono širdis nusirito į kulnus. — Leni sunegalavo. Suskaudo dantį ar panašiai. — Redaktorius išmetė recenziją į šiukšliadėžę. Tada pažvelgė į Leoną. — Praėjusią naktį „Raudonojoje telyčioje“ jie negrojo.

Rėjus su Teriu įsispoksojo į Leoną. Staiga jie galėjo girdėti net savo kvėpavimą. Jie žinojo, kad pasigailėjimo nebus. „Laikraštyje“ buvo leidžiama beveik viskas. Bet jeigu parašydavai apie neįvykusį koncertą ir tave pagaudavo, teturėdavai vieną kelią — atituštinti savo stalą.

Ir tada išeiti.

— Atleisk, Leonai, — tarė Vaitas nusiminęs. — Esi mums parašęs tikrai gerų dalykų. Aš pasistengsiu, kad gautum visas rekomendacijas, kokių tik tau prireiks.

Teris be žodžių apkabino draugą. Jis matė, kaip Leono akys pritvinksta ašarų, matė, koks sukrėstas buvo Rėjus. Leonas panarino galvą.

Į duris kažkas tyliai pasibeldė. Į kabinetą įslinko perkaręs vaikigalis raudonais kirpčiukais, krintančiais ant didelių, ryškiai pridažytų akių, nešinas pluoštu spausdintų lapų. Jis buvo jaunesnis už juos visus. Jaunesnis netgi už Rėjų.

— Štai rašinys, kurio jūs prašėte, — pasakė jis Vaitui guviai šypsodamasis. — Berlyno įtaka Buviui, ir Buvio įtaka visiems.

Kai paišinas jaunuolis išsinešdino, Teris įsmeigė akis į redaktorių.

— Kas po velnių yra tas neūžauga pederastas? — paklausė jis.

— Tai naujasis mūsų darbuotojas, — pasakė redaktorius.

Trijulė sėdėjo „Trevi“ ir kibirais srėbė arbatą. Teris su Rėjumi vogčiomis vis žvilgčiojo į Leoną, nežinodami, ką pasakyti. Jeigu tik kuris nors iš jų pakrutindavo kojas, šios atsimušdavo į kartoninę dėžę su visu Leono stalo turiniu. Iki šiol jiems nė į galvą nebuvo atėję, kad vieną dieną kuriam nors iš jų ateis galas.

Leonas jautė poreikį ką nors pasakyti. Jausmas buvo beveik toks, kaip aną kartą „Aukso kasykloje“, kur, išgirdusi apie Elvio mirtį, publika džiūgavo. Tada jis tiesiog privalėjo ką nors pasakyti. Jis stebėjosi, iš kur tas jo poreikis pasisakyti. Ar tik ne iš tėvo?

— Aš tik, — užsikirto jis, — aš tik noriu pasakyti, kad su jumis buvo nuostabu. — Jo akys vėl sublizgo nuo ašarų. — Tai buvo geriausi mano gyvenimo metai. Būti „Laikraščio“ dalimi. Ir dirbti su jumis...

Rėjus prikando lūpą ir įsmeigė akis į arbatą. Bet Teris tik trinktelėjo ranka į stalą ir rūsčiai pažvelgė į Leoną.

— Paistalai, — išrėžė jis piktai. — Tik nereikia mūsų graudenti visokiomis „mes dar susitiksime“ nesąmonėmis. Tai nieko nekeičia, Leonai — tu išeini, ir taškas.

Teris šniurkštelėjo ir nusišluostė akis nešvariomis rankomis. Tada garsiai nusijuokė.

— Geriausia tavo gyvenimo diena bus šiandien. Ir ne tik tavo, bet ir visų mūsų.

Teris gurkštelėjo arbatos ir išdėstė planą. Rėjus iškart prisidėjo, o netrukus ir Leonas. Nebuvo didelio reikalo tai aptarinėti, nes buvo ir taip aišku — jie neleis, kad Leono atleidimas nutrauktų paskutinę didžiąją jų gyvenimo draugystę.

Jie praleis rytą „Rough Trade“ plokštelių parduotuvėje, dairydamiesi naujų plokštelių ir žurnalų, kalbėdamiesi su pora vyrukų, vadovaujančių šiai naujosios muzikos citadelei. Popiet jie galbūt nusigaus į „Rehearsal Rehearsal“ Kamdene, kur Terį visi pažinojo. Jeigu pasiseks, jie ras ten repetuojančius „Subway Sect“ ar „The Clash“, ir tada visi vienas per kitą kalbėsis apie muziką, politiką, merginas, pils pamazgas ant kitų grupių ir muzikinių leidinių, ir tai bus puiku — visai kaip pačioje pradžioje. Ištaikę laiką jie net nueis ko nors užkąsti, kad atsigriebtų už visą savo ankstesnį badmiriavimą. O kai ateis vakaras, bus net sunku išsirinkti.

Teris atsivertė „Laikraščio“ anonsų puslapius. Jis pažvelgė į Leoną, ir šis jam šyptelėjo. Teris kumštelėjo jį ir nusijuokė.

— Pažvelk, kokia gausybė, — tarė jis.

Dagas Vudas gros „Vaivorykštėje“, Finsberio parke. Tai bus įdomu, ypač jeigu Dagas bus pasilaikęs Skipo dovaną specialiai vakarui. Elvis Kostelo linksmins visus „Nešvilyje“, Kromvelio ir Nort Endo gatvių sankryžoje, bilietai — vienas svaras. Edis ir „Hot Rods“ gros „Palapinėje“ — svaras prie durų, svaras dvidešimt — nariams. „Slaughter and The Dogs“ pasirodys „Roksyje“, Nilo gatvėje 41-43, Kovent Gardene, apšildys „Varicose Veins“. „Tom Robinson Band“ koncertuos „Viltyje ir inkare“, Izlingtono Aukštutinėje gatvėje. O štai „Sex Pistols“ koncerto vieta nebuvo skelbiama, bet sklandė gandai, jog jie irgi surengs uždarą pasirodymą. Išvakarėse jie grojo Vulverhamptono „Lafajeto“ klube už lupikišką mokestį — svarą penkiasdešimt. Labiausiai tikėtina, kad jie pasirodys paryčiais „Žaliajame ekrane“.

— Taigi, ką norite pamatyti? — paklausė Rėjus.

— Viską! — pareiškė Teris.

Leonas nusijuokė, matydamas kaip tuodu pradėjo karštai aptarinėti logistinę reikalo pusę, mylėdamas juos kaip brolius, kurių niekada neturėjo.

— Manau, tai visai įmanoma, — pasakė Rėjus. — Gal tik į „Varicose Veins“ bus sunkiau suspėti.

— Tasai naujokas, — prabilo Teris, kumščiu smūgiuodamas į orą, ir Leono širdis prisipildė dėkingumo. — Gal jis iš dangaus iškrito? Apie tą Buvį jau prirašytos ištisos bibliotekos, kam jis dar gali būti įdomus?

Leonas spoksojo į stalą. Su juo tai nieko bendro nebeturėjo. Nedidelė kartoninė dėžė po stalu priminė jam, kad jis išmestas. Jis jautėsi taip, lyg įvyko kažkas nepataisoma. Bet tada jis prisiminė būsimą dieną ir jo nuotaika pasitaisė.

Prisistatė Migla. Ji norėjo pasikalbėti su Teriu akis į akį, ir po keleto nesmagių akimirkų Teris išsmuko paskui ją. Netrukus kur buvęs kur nebuvęs išdygo vienas vyresniųjų kolegų ir su neįprasta pagarba Rėjui pareiškė norįs su juo aptarti straipsnį apie Lenoną, ir Leonas pasakė, žinoma, nesuk dėl manęs galvos, ir, kol Rėjus kalbėjo su vyresniu kolega apie straipsnį, Leonas gurkšnojo arbatą ir giliai širdyje nujautė, jog kad ir kaip jo draugai norėtų praleisti su juo geriausią gyvenimo dieną, jiems reikėjo būti kitur.

Vyrukas išėjo, ir Teris sugrįžo be Miglos, bet kažkas jau buvo nebe taip. Jie apmokėjo sąskaitą ir išėjo. Niekas daugiau nebekalbėjo apie jų laukiančią nuostabią dieną.

Išėję iš kavinės, jie trumpai stabtelėjo. Vėjas, kaip ir visada, švilpavo aplink dangoraižį, tarsi ragindamas juos judėti pirmyn. Migla sėdėjo prie vairo, jos tėvo automobilis stovėjo pačioje pėsčiųjų perėjoje. Variklis buvo įjungtas, o pro atvirus langus blerbė „Radio One“. Didžėjus teigė, jog per pirmąsias dvidešimt keturias valandas po Elvio mirties bus parduoti du milijonai plokštelių. Jis vadino šią dieną geriausia diena jo gyvenime.

— Gaila, kad ši savaitė tokia užimta, — pasakė Rėjus tarsi atsiprašinėdamas. — Tiesiog pernelyg daug visko įvyko.

— Nieko tokio, — pasakė Leonas. Jis nenorėjo, kad juodu jaustųsi lyg kalti. Jis nenorėjo, kad jie taip sureikšmintų šią dieną. Didelio čia daikto. Jis nepakels, jeigu jie darys tai iš gailesčio. — Aš paskambinsiu jums, gerai?