Тони Парсонс - Mūsų istorijos

Jis žinojo, kad pasiilgs gerų dalykų: kaip leisdavosi klubo laiptais į triukšmo karaliją, ir nuotaika kaipmat pakildavo nuo griaudinčios muzikos, šėlstančio spido, mušančio prakaito ir neišmatuojamo džiaugsmo, jog esi viso to dalis. Bet Teris daugiau negalėjo savęs apgaudinėti. Gyvenimo tarpsnis, kokį jis pažinojo, artėjo prie pabaigos.

Jis pamėgino prisiminti, ką pasakojo Skipas. Kažką apie tai, kad visos meno formos anksčiau ar vėliau sulaukia vienodo likimo. Kaip, pavyzdžiui, džiazas turėjo savo laiką. Kaip tapyba turėjo savo laiką. Anot Skipo, daugiau nebebus kito tokio Mailzo Deiviso, kaip ir nebebus kito tokio Pikaso. Skipas dar pasakė, kad jokia kita muzika niekada nebus tokia gera, kaip toji, kurią jie mylėjo, o tai reiškė, kad jie pasilieka su dar viena mirštančia meno rūšimi, kuri netrukus tiks nebent į muziejų.

Tačiau ar tai, kad jų muzika merdėjo, nereiškė, kad kartu su ja atėjo laikas mirti ir jiems? Muzika — bent jau tiek, kiek siekė Terio atmintis — visą laiką buvo jų pasaulio centras. Muzika buvo netgi daugiau nei jų gyvenimo garso takelis — ji buvo jų gyvybės palaikymo mašina nuo ankstyvos vaikystės, per visą paauglystę, iki pat tos dienos, kurią galėtum pavadinti artėjančia branda. Ko gero, jiems visiems teks atrasti kitus dalykus, dėl jų gyventi, o muzika teliks gražiu prisiminimu, prie kurio jie retkarčiais sugrįš, panašiai kaip prie atminimo žmogaus, prarasto visiems laikams.

Laukdamas, kol traukinys pajudės, Teris jautėsi laimingas, kad turi mylimą moterį, būsimą kūdikį ir nedidelę nuosavą šeimą. Juk po vestuvių reikalai susitvarkys, ar ne taip?

— Ji jautė meilę jam, degančią jos viduje. Jis buvo vienintelis, kurio ji geidė ir kurio jai reikėjo. Jaunas jos kūnas virpėjo nuo jaudulio, jog ji esanti tik per žingsnį nuo nuodėmės. Netrukus ji būsianti jo žmona ir liksianti jo amžinai.

Teris nužingsniavo į vagoną restoraną nusipirkti arbatos ir sumuštinį su kumpiu. Kai jis grįžo tuščiomis, Migla buvo padėjusi knygą į šalį ir susimąsčiusi spoksojo pro langą.

— Jie streikuoja, — pasakė Teris. — Prakeikta šalis. Laikas jau būtų ko nors imtis.

Bet ji nesiklausė. Jai nerūpėjo sumuštiniai su kumpiu ir geležinkeliečių streikai.

— Kas, tavo nuomone, yra geriau? — paklausė ji. — Niekada nesikeisti — visą laiką išlikti tokiu pačiu žmogumi, kokiu buvai vaikystėje, ar vieną dieną išaugti iš to ir gražiai pasenti?

— Mes niekada nepasensime, — šyptelėjo Teris. — Iki sulauksime to amžiaus, bus išrastas koks nors vaistas.

Ji įgrūdo knygą į rankinę ir sustingo, matyt, pagavusi kokią nors netikėtai šmėstelėjusią mintį. Tada išsitraukė rausvus kailinius antrankius.

— Prisimeni šituos? — paklausė ji taip, tarsi vien juos pamačius Terį turėtų užplūsti malonūs prisiminimai. Deja, Teriui prieš akis iškilo tik paiki žaidimai, kurių taisyklių jis nežinojo.

Jis abejingai žiūrėjo, kaip ji užšauna vieną antrankį sau ant riešo ir gėrisi juo, tarsi tai būtų dailiausia apyrankė visoje „Ratner’s“. Tada, metusi gundantį žvilgsnį, ji pasilenkė per staliuką ir antruoju antrankiu surakino Terio riešą.

— Prisimenu, — atsakė Teris.

Migla prunkštelėjo.

— Įdomu, ar Dorisė Hardman tam pritartų? — tarė ji. — Ar gali patikėti, kad milijonai paprastų moterų grūda sau į galvas šitą šlamštą?

Teris linktelėjo.

— Gal gali nusegti?

Migla pasirausė rankinėje. Tada įniko raustis smarkiau, turėjo praeiti netrumpas laiko tarpas, kol Teris patikėjo, kad ji nejuokauja. Teris piktai dėbtelėjo į netikrus audinės kailio antrankius sau ant riešo ir nusisuko. Jis mylėjo ją, bet kartais ji varydavo jį iš proto. Ar tai buvo tikra meilė? Ar tai buvo kas nors kita? Ar tikra meilė iš tiesų turėjo vietos nepakantumui? Ar vis dėlto tai buvo meilė, tačiau žemesnės rūšies, pakėlusi sparnus juos palikti?

Dabar, kai jis žinojo, jog tikrai praleis visą likusį gyvenimą su šia vienintele mergina — moterimi, jis tarsi ir ilgėjosi visų tų, kurias pažinojo. Ir jo niekaip neapleido mintis, kaip reikalai būtų pakrypę, jeigu jis būtų nuėjęs su kuria nors kita.

Jis ilgėjosi Salės, ilgėjosi jos gerumo ir padorumo, jos kitoniškumo. Ilgėjosi jos žvilgančių plaukų ir tirpstančio šokolado spalvos akių, jos liekno auksinio kūno miegmaišyje naktinės pamainos metu. Ilgėjosi jos tiesumo ir draugystės. Ilgėjosi to, kad ji niekada nekalbėdavo apie dusinamą vyrų tironiją.

Jis netgi ilgėjosi Greisės Fiuri, nepaisant jos neįprasto ir šiurpaus apsilankymo jo bute, nes tai buvo mergina, kurios visi geidė, be to, jam patiko tokios kaip ji — nesutramdomos.

Teris galėjo būti laimingas su bet kuria iš jų. Bent jau kurį laiką. Jos visos buvo savaip puikios moterys, jos visos jį mėgo. Galbūt netgi labiau, nei Migla. Nes jis žinojo ir tai, kad kartais ji irgi negalėdavo jo pakęsti. Tik mylėti žmogų — ne tas pat, kas jį mėgti.

Dar jis svarstė, kiek pats žmogus turi įtakos, pasirinkdamas asmenį, su kuriuo susieja savo gyvenimą, ir kiek visa tai nulemia grynas atsitiktinumas. Čia ir glūdi meilės vienam konkrečiam žmogui problema. Juk pasaulyje gyvena daugybė kitų žmonių, kuriuos, palankiai susiklosčius aplinkybėms, galėtum pamilti kitu laiku, kitoje vietoje, jeigu tik nebūtum pažadėtas kam nors kitam. Ir tai yra tikrų tikriausia loterija.

Bet Teris jau apipynė svajonėmis vieną iš jų, jos viduje augo jo kūdikis, tad nuo šiol jo pareiga bus šiomis svajonėmis grįsti savo gyvenimą iki pabaigos. Čia ji pamerkė jam akį ir nusišypsojo, ir jis stipriau nei kada nors pajuto sukylančius senuosius jausmus. Galbūt viskas galų gale bus gerai. Galbūt. Pasigirdo švilpukas, ir Teris suprato, kad dabar jau per vėlu sustoti.

Traukinys trūktelėjo į priekį ir pajudėjo iš stoties. Žėrinčias miesto šviesas netrukus užklojo švelnios laukų sutemos, traukinys nėrė į šiaurę, tarsi mėgindamas sugauti paskutines vasaros akimirkas. O kartu su traukiniu riedėjo ir juodu — kaip iš nelaisvės bėgantys kaliniai, viena grandine surakinti, susikabinę Sidnis Puatjė ir Tonis Kurtis, arba kaip jaunikis su nuotaka ant vestuvių torto.