Тони Парсонс - Mūsų istorijos

— Bet aš būsiu vienišas, jei tu išeisi.

Rėjus stipriai apkabino brolį. Dabar jie abu klūpėjo, apsupti gausybės paskleistų plokštelių.

— Tu niekada nebūsi vienišas, — pasakė jis. — Tik ne nuo šiol.

Juodu persiskyrė. Robis nusišluostė nosį mokyklinių marškinių rankove.

— Be to, tu atvažiuosi aplankyti manęs Londone. Kai užaugsi didelis. Gerai?

Sukaupęs visą drąsą, brolis linktelėjo, ir Rėjus paliko savo vaikystės kambarį. Tada iš lėto praėjo pro uždarytą vyresniojo brolio kambarį. Namas jau dabar atrodė per mažas tolesniam gyvenimui.

Motina laukė laiptų apačioje. Sausomis akimis. Ji įdavė jam suglamžytą paketėlį, įvyniotą į aliuminio foliją.

— Žuvies paštetas, — pasakė lyg pasiteisindama.

— Ačiū, mama.

Jis galėjo girdėti tėvą svetainėje, kaip tasai kietuolis lyg nesavas mindžikuoja kambaryje, apsuptas visų tų niekučių, kurių motina buvo prikaišiojusi į kiekvieną užkaborį ir plyšelį. Čia buvo baltas bulius iš Ispanijos, peleninė su sveikinimais iš Frintono, žaliai baltas Honkongo „Star Ferry“ modeliukas. Rėjus iš pradžių norėjo išeiti neatsisveikinęs, tačiau dabar tarsi vidinio balso paskatintas pastūmė duris, už kurių pamatė tėvą, vilkintį nepaprastai standžia Londono policijos uniforma.

Jis iškišo milžinišką ranką pro durų plyšį, ir Rėjus paėmė ją vieninteliu būdu, kurį mokėjo — panašiai kaip merginos ranką paskutinėje „Odeono“ eilėje. Jis pastebėjo, kaip tėvas paniekinamai susiraukė ir atitraukė ranką šalin. Rėjui tokie mėginimai bendrauti su tėvu „civilizuotai“ kažkodėl atrodė dar atgrasesni už jųdviejų kivirčus.

Ir tada iš antro aukšto pasigirdo triukšmas: nešvariai virbinamas gitaros glissando ir kraupiai gergždžiantis vokalas, tarsi kas skalautų gerklę žvirgždu. Tėvo veidas apsiniaukė.

— Kas tai per velniava — visas tas triukšmas?

— Tai „The Faces“, tėti, — nusijuokė Rėjus. Jis pakėlė akis į lubas, tarsi mėgindamas prisiminti. — Panašu į „That’s Ali You Need“. Iki pasimatymo.

Automobilis laukė gatvėje, apspistas keleto vaikų — berniukų ir mergaičių vienodais džinsiniais kostiumais vienodai žaidimų aikštelėje nutrintomis ir dviračių ratų aptaškytomis siūlėmis. Visi jie stovėjo pagarbiu atstumu nuo geltonojo lotus elan, tarsi jis būtų nusileidęs iš kitos planetos.

— Pritildyk! — išgirdo Rėjus tėvo riksmą jai atidarant keleivio dureles, bet Ronis su Rodu nė nemanė jo klausyti ir užgriaudėjo dar garsiau.

Tai buvo paskutinės tranzavimo dienos.

Sunkvežimių vairuotojai ir pardavimų atstovai, niekada nieko negirdėję apie Džeką Keruaką ir „Kelyje“, mielai pavėžėdavo jauną vyruką be pinigų, su pakeltu aukštyn nykščiu tiesiog dėl kompanijos ar paprasčiausiai norėdami padaryti gerą darbą šiame sugedusiame pasaulyje.

Taip nutiko, kad Leoną nuo Šiaurinio apvažiavimo paėmė benzovežis, riedantis net į Aberdiną. Vairuotojas plūdo anglus už tai, kad šie vagia škotų naftą ir viską, kas tik papuola tiems išgamoms anglams po ranka jau nuo neatmenamų laikų, — jeigu tiems išperoms leistum, jie net numirėlį apšvarintų. Pametėjęs Leoną per bekraštes šiaurinio Londono platybes, jis paleido jį Finelio kelyje, prisakęs saugotis pravažiuojančių mašinų ir išgamų anglų.

Leonas įkopė į kalvą ir atsidūrė Hampstede, kuriame užaugo. Žaliomis priemiesčio gatvėmis, tarp didžiulių namų, Leonas nužingsniavo iki Hampsted Hito, kur žolė po dviejų iš eilės sausringų vasarų buvo ruda, o apačioje vėrėsi viso Londono panorama.

Skvoteriai iki šiol bus išsinešdinę. Atituštinę namą, antstoliai padarys tą patį, ką ir visuomet. Jie išplėš vandentiekio vamzdžius ir sudaužys klozetus. Mieste buvo daugybė kitų apleistų namų — tūkstančiai jų, — bet vasara jau artinosi prie pabaigos. Tad netrukus romantikos nebeliks: skvoteriams teks nuolat šalti kojas, miegoti su paltais ir vilnos liemenėmis, ir jų net smegenys bus sustingusios nuo šalčio. Leonas jau nebeturėjo tam parako.

Taigi jis nuėjo ten, kur visą laiką eina jaunas žmogus, nebeturintis, kur daugiau dėtis. Per Hitą, per Kenvudo rūmų parką — švariomis, ramiomis vaikystės gatvėmis — namo.

Jis buvo išmetęs raktą nuo tėvų namo, taigi teko pasibelsti. Mama atidarė duris tebevilkėdama naktinius. Tėvas sėdėjo prie didelio medinio pusryčių stalo, nukrauto apelsinų sultimis ir kava, bandelėmis ir sumuštiniais su tepamu sūriu ir lašiša, ir skaitė laikraščius. Per hi-fi aparatūrą skambėjo Bachas — „Avys gali ganytis ramybėje“. Nuo kavos ir skrudintos duonos kvapo jam stačiai svaigo galva.

— Kas tave taip išgražino? — paklausė motina, pamačiusi viską iš karto — randą, likusį nuo praėjusio savaitgalio, Jauniklio prakirstą kaktą ir didžiulę mėlynę paakyje, įtaisytą skustagalvio mėsininko.

— Jis buvo Luišame, — tarė tėvas su pasididžiavimu. — Prakeikti galvažudžiai!

— Leisk, uždėsiu ko nors, — susirūpino ji.

Nors Leonas ir bandė protestuoti, motina įbruko jam į ranką šaldytų žirnelių pakelį ir liepė pridėti prie žaizdų. Kol Leonas laisva ranka kimšo bandeles ir sumuštinius su rūkyta lašiša, tėvai meiliai šypsodami žiūrėjo į jį. Jie jau nebeprisiminė, kada paskutinį kartą matė jį valgantį su tokiu apetitu.

— Skaičiau tavo skiltį, — pasakė Leonas, atžagaria ranka nusibraukdamas trupinius nuo burnos. Jis nurijo gurkšnį juodos kavos. Nė nebeprisiminė, kada paskutinį kartą gėrė plikytą kavą. — Ką tu manai apie tą moteriškę, Tečer?

— Ji neturi jokių šansų, — kategoriškai atsakė tėvas. — Šioje šalyje? Su Benio Hilo jumoru, pupytėmis iš trečio puslapio ir anekdotais apie uošves? Britai niekada nebalsuos už moterį.

— O kodėl gi ne? — pasakė motina. — Mano galva, „ministrė pirmininkė“ skamba visai neblogai.

— Pirmas dalykas, kurį ji turėtų padaryti poste, tai sudeginti savo liemenėlę.

Leono tėvai nesiliovė šypsotis net ir tada, kai jis beprotiškai pavargęs griuvo į lovą savo senajame kambaryje.

Buvo jauku ir kartu juokinga vėl atsidurti tarp šių bernystės sienų. Sienas puošė seniai atvėsusių aistrų paveikslai. „Nasrai“, Džimis Peidžas, Džimis Grivsas. Bepročio biblioteka, kurioje „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“ ir „Kapitalas“ rikiavosi vienoje lentynoje šalia Entonio Bakeridžo pasakų apie dviejų padykusių berniūkščių — Dženingso ir Darbišaro — nuotykius Linberio pradinėje mokykloje („Dženingsas išeina į mokyklą“, „Dženingsas ir Darbišaras“, „Dėkokite Dženingsui“ ir dar kokių trisdešimties šios serijos knygų) — kas gi nutiko Dženingsui? Leonas kadaise mylėjo Dženingsą, jis pats norėjo būti Dženingsu: Šitas apkepas , kurį ką tik sukirtome , buvo ultraskanus, todėl jis — liuks , o ta uogienė , kurios gavome mokykloje , buvo reto bjaurumo , todėl ji — u ks... būti naujoku iš pradžių uks , bet nieko , laikui bėgant priprasi , kaip ir aš pripratau.“ Iš tiesų kvaila, bet šią akimirką tai buvo nesvarbu, nes — o, Rube — patalai buvo minkšti ir švarūs, ir jo tėvai priėmė jį atgal, neversdami jo pasijusti blogai, nieko neklausinėdami, tarsi jis niekada ir nebūtų išėjęs iš namų, tarsi jis niekada ir nebūtų išmetęs rakto, ir Leonas žinojo, kad taip bus tol, kol jie bus gyvi, kad jie niekada nenusigręš nuo jo. Jis netgi nesijautė pernelyg blogai, miegodamas po pūkine „Nasrų“ antklode, nes buvo taip nežmoniškai pavargęs, kad jo akys užsimerkė iš karto, — jis žinojo, kad miegas įveiks jį tą pačią akimirką, vos tik padės galvą ant pagalvės. Taip ir nutiko.