Тони Парсонс - Mūsų istorijos

Здесь есть возможность читать онлайн «Тони Парсонс - Mūsų istorijos» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, Издательство: Alma littera, Жанр: Современная проза, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Mūsų istorijos: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Mūsų istorijos»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

„Mūsų istorijos“ – knyga apie tikėjimą, kad amžinai liksi jaunas. Tai knyga apie jaunimo svajones, dūžtančias suaugusiųjų pasaulyje, apie seksą, meilę ir rokenrolą. Šioje knygoje Tonis Parsonsas sugrįžta atgal į jaunystę, kad papasakotų mums istoriją, kuri daugelį metų laukė savo valandos.

Mūsų istorijos — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Mūsų istorijos», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Ant išdraskyto Kovent Gardeno griuvėsių kalėsi žali daigeliai. Ar jie žadėjo šviesesnę ateitį? O gal tik norėjo dar kartą priminti apie stichijos, visagalių gamtos jėgų triumfą?

Ne, pamanė Teris Varboisas. Tebūnie tai šviesesnė ateitis. Štai kuo reikia tikėti.

Jis stovėjo prie „Vakarų pasaulio“. Dienos šviesoje klubas atrodė visiškai kitoks — vos didesnis už skylę sienoje. Užgesinta neoninė iškaba buvo niūri ir purvina. Atrodė, tarsi jis būtų prastovėjęs uždarytas ištisus metus, o ne vos keletą valandų.

Netikėtai Teris pastebėjo tarpduryje susirangiusią figūrą. Iš vėliavos-švarko buvo belikę tik skutai. Žmogysta pasimarkstė, tarsi būtų ką tik prabudusi iš gilaus miego.

— Ar tai galas? — paklausė Brajaniakas.

— Manau, taip, — linktelėjo Teris. — Manau, kad tai galas, Brajanai.

Teris jau ilgėjosi šios vietos. Jis prisiminė naktis, kai eidavo pro šias duris į rūsį, alsuojantį triukšmu, senų draugų ir nepažįstamų gražuolių veidus, išnyrančius iš tamsos.

Migla nuvežė į „Laikraščio“ redakciją Dago Vudo nuotraukas, ir tai buvo puiku, nes Teriui reikėjo laiko pagalvoti. Nuo šiol viskas bus kitaip.

Migla tikino, kad kūdikis nieko nepakeis. Tačiau Teriui atrodė, kad jis kaip tik pakeis viską. Vienintelis dalykas, kuris nepasikeis, mąstė jis, stovėdamas prie „Vakarų pasaulio“ durų, — tai jo jausmai šiai merginai. Jis niekada nesiliaus jos mylėjęs, ir kūdikis tik dar labiau sutvirtins jųdviejų ryšį. Visa kita taps nebe taip svarbu.

Nuo šiol jis nebesilankys „Vakarų pasaulyje“ taip dažnai kaip anksčiau. Ir priežastis — ne vien publika, kuri keitėsi, nes garsas apie naująją muziką ir jos žadamus gerus laikus pasklido po visą šalį tiek tarp vargetų, tiek tarp turtuolių. Grupės irgi keitėsi.

Grupės buvo kaip rykliai — jos buvo priverstos arba judėti į priekį, arba išnykti. Negalėjai amžinai groti tokiose landynėse, kaip „Vakarų pasaulis“. Jis pažvelgė į anonsuojamų koncertų skrajutes ir suvokė, kad nežino nė vienos iš šių naujų grupių. Ir netgi neturėjo didelio noro apie jas sužinoti.

Grupės, su kuriomis pradėjo jis, jau buvo kelyje. Tą, kas vyko pernai, dar galima buvo vadinti tikra bičiulyste. Tai buvo amfetaminų, naujų draugų ir vilties gyventi geresniame pasaulyje laikai. Visi veržėsi lauk iš nuosavų džino gamyklų. Tačiau iš to beliko tik blizgantys dantys, kokainas ir asmens sargybiniai. Grupės, kurias jis pažinojo, arba nugrimzdo užmarštin, arba išgarsėjo ir dėjo visas pastangas, kad tokios ir išliktų. Jos keitėsi. O kartu keitėsi ir Teris.

Išsitraukęs amfetamino sulfato maišelį, kurio policijai nepavyko surasti, jis iš visų jėgų švystelėjo jį į plyną lauką priešais „Vakarų pasaulį“.

Brajaniakas čia pat sukruto, pauostinėjo orą, tačiau tuojau vėl tapo abejingas.

Pernykštė vasara, kai viskas tik prasidėjo, Teriui buvo šauniausia. Tačiau dabar jis tenorėjo, kad viskas kuo greičiau baigtųsi ir prasidėtų jų tikrasis gyvenimas.

Ir jis suprato, kad tai — pabaiga. Tie pasakiški laikai, kada bet kurią savaitės dieną galėdavai įžengti į bet kurį klubą ir išgirsti „The Clash“, „The Jam“, Džonį Tandersą su „The Heartbreakers“ ar bet kokią kitą nuostabią grupę, kuri net neturi sutarties, pasijusti pačiame įvykių sūkuryje ir parsivesti namo merginą, kurios net vardo neprisiminsi ryte, — ir tai nebus toji vienintelė mergina, be kurios negali gyventi, — negrįžtamai prabėgo. Trumpas laiko blyksnis ir galimybė pabūti Normano Meilerio laisvu žmogumi Paryžiuje buvo prarasta visiems laikams.

Iki šiol jis nebrangino to, ką turėjo. Galbūt taip būna visada — žmogus įvertini laimę tik tada, kai ji jau praeityje. Nors dabar jie visi turėjo daugiau: grupės turėjo savo sutartis, žurnalistai — savo karjeras, o Teri) — merginą, kurios užsigeidė tą pačią akimirką, vos tik ją pamatė, kažkodėl atrodė, kad niekas nėra toks laimingas, koks buvo prieš metus. Jo galvoje sukosi kažkokio eilėraščio fragmentas, eilutė iš — Larkino? — anglų literatūros pamokos prieš penketą ar šešetą metų, kai jis spoksojo į sunkius debesis, plaukiančius virš žaidimo aikštelių, ir klausėsi viena ausimi. Tik dabar jis suprato, kad tas eilėraštis buvo apie jį.

He married a woman to stop her getting away

Now she’s there all day.

(Jis vedė merginą , kad būtų jo amžinai.

Nuo šiol jo šešėlis perdien bus jinai.)

Brajaniakas iš lėto atsistojo ir nusvirduliavo Kovent Gardeno griuvėsių link – vieniša figūra, įsisupusi į seną sudriskusią vėliavą. Statybininkai pradėjo darbo dieną. Jie kažką betonavo toje dykvietėje. Visa tai turės pasikeisti. Viskas.

Saulė patekėjo virš kitokio pasaulio, ir Teris jau nebegalėjo bėgioti kaip pramuštgalvis vaikigalis. Jis jau mylėjo jų kūdikį. Ir vis dėlto jis nusiminė pagalvojęs, kad daugiau niekada nebežiūrės koncerto chemijos pripumpuota galva, būdamas pasirengęs viskam.

Stabtelėjęs prie kepyklėlės Nilo gatvėje, jis nusipirko pilną maišelį bandelių ir pasuko į pietus, godžiai rydamas vieną bandelę po kitos, ir jų kvapas buvo labiausiai viliojantis kvapas pasaulyje. Iki upės visas krepšelis iki paskutinės bandelės buvo sutaršytas, o Terio veidą nušvietė plati šypsena.

PENKIOLIKTAS SKYRIUS

Teris įsiveržė į perklausų kambarį, norėdamas išsipasakoti Skipui visas naujienas — apie tėvystę, apie tai, kaip tavo gyvenimas gali pasikeisti per vieną naktį, apie kerštą — patiekalą, patiekiamą į stalą su laisvinamaisiais.

Bet vietoj Skipo jis rado Miglą, gurkšnojančią arbatą iš automato kartu su aukšta pagyvenusia moterimi. Pažiūrėti ji atrodė maloni ir daili, ir Teriui šmėstelėjo, kad jau yra ją kažkur matęs.

— Tai Skipo mama, — pasakė Migla, mesdama susirūpinusį žvilgsnį į moterį. — Skipui... Skipui blogai.

Teris nieko nesuprato. Tomis dienomis jis manė, jog jie visi gyvens amžinai.

— Kas jam?

— Jis ligoninėje, — atsakė Migla. — Daktarai sako, kad jam insultas.

Teris kaip pamišęs spoksojo į Miglą. Jis nesuprato, apie ką ji kalba. Jis nesuprato nieko.

— Insultas? Kas tai — koks nors širdies smūgis?

Migla atsiduso.

— Kraujo išsiliejimas į smegenis, — pasakė ji. — Jeigu jis išgyvens pirmąją savaitę ar dvi, viskas bus gerai.

Teris žengtelėjo žingsnį į priekį ir neturėjo ką pasakyti. Skipas turi mamą? Skipas gali mirti? Tai buvo neįsivaizduojama.

Argi gali tavo paties kūnas šitaip tave išduoti? Kodėl tai nutinka be jokio perspėjimo? Kur teisybė? Kam pasiskųsti?

— Jeigu ne Skipas, manęs čia nebūtų, — pralemeno jis, ir tai nuskambėjo beviltiškai tuščiai — kam rūpi, ar jis čia, ar ne? Kam tai rūpi? Bet moteris nusišypsojo ir linktelėjo.

— Bosas nori jus pamatyti, — pasakė Migla. — Abudu.

Teris atsigręžė ir pamatė tarpduryje stovintį Leoną.

Jis buvo baltas kaip kreida. Viena jo akis — primerkta ir violetinė. Ant kaktos — sukrešėjęs kraujas, plaukai — aukso spalvos.

Teris sugriebė Leoną už rankos ir išėjo iš perklausų kambario, susirūpinusiomis akimis spoksodamas į draugą.

— Viešpatie, Leonai, kas tau?

— Aš šokau, — atsakė Leonas, ir Teris nesusilaikė nenusišypsojęs. Jis niūktelėjo Leoną ir pajuto kylantį nesulaikomą bepročio juoką.

— Tu šokai?

— Aha, šokau. — Dabar jau Leonas šypsojosi.

— Ar tai Šunys tave prigriebė?

Leono šypsena tapo dar platesnė.

— Ne, tai tedai juos prigriebė.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Mūsų istorijos»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Mūsų istorijos» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Тони Парсонс - Семья
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Ничто суть все
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Тайна, которой нет
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Муж и жена
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Vyras ir žmona
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Vyras ir vaikas
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Šeimos keliu
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Be tavęs...
Тони Парсонс
Отзывы о книге «Mūsų istorijos»

Обсуждение, отзывы о книге «Mūsų istorijos» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x