Тони Парсонс - Mūsų istorijos

— Čia tavo mašina, biče?

Jauniklis atsisuko, tebelaikydamas Leono ausis savo gniaužtuose. Priešais jį stovėjo didžiausias tedas, kokį tik Leonas buvo matęs. Leonas net suakmenėjo jį atpažinęs. Tai buvo pats Mažylis, didžiausias iš visų tedų. Tedas gigantas.

Mažylis buvo apsuptas kokio tuzino pomaduotų gražuolių — jaunųjų tedų pačiame jėgų žydėjime, akivaizdžiai stipresnių už Dagenamo Šunis.

— Ką? — paklausė Jauniklis, ir jo minties gija nutrūko.

Mažylio buvo stebėtinai švelnus balsas. Kaip Elvio, dainuojančio vieną savo religinių giesmių, pamanė Leonas. Pavyzdžiui, „There Will Be Peace in the Valley“.

— Aš klausiu, ar tavo čia mašina?

Vis dar labai santūriai, tik šį kartą rodydamas į biuiko priekinį stiklą. Nuo smūgio ant stiklo liko kraujo dėmė.

Jauniklis papurtė galvą.

— Ne, aš vairuoju autobusą, — atsakė jis. — Šita mašina ne mano.

Žmogus kalnas linktelėjo, iš pažiūros lyg ir patenkintas tokiu atsakymu. Nutaisęs šiurpią šypseną, Mažylis atsigręžė į savo draugus, o tada vėl pasisuko į Jauniklį.

— Aš ir pats žinau, kad šita mašina ne tavo, tu tatuiruotas tešlagalvi, — užspiegė Mažylis. — NES JI YRA MANO!

Smagiai atsivedėjęs, Mažylis vožė kablį Jaunikliui iš dešinės. Tasai net paskrido ir kryžiumi išsitiesė ant grindinio. „Panašiai Džordžas Formanas nupūtė Džo Freizerį“, — prisiminė Leonas smūgį, pakėlusį nuo žemės Kietuolį Džo karštoje Jamaikos naktyje. Jauniklis paleido Leono ausis.

Mažylis bjaurėdamasis nužvelgė sukniubusį ant žemės Jauniklį, tarsi apžiūrinėdamas kažką, į ką bus įsistojęs, ir tada primynė jį savo milžinišku batu. Jauniklis klaikiai sustaugė ir išsprogino akis.

Nieko nelaukdami tedai puolė pirmieji. Jie pleištu įsiveržė į Šunų gretas, nublokšdami Šunis į gatvės vidurį. Bet Šunys skubiai atsitraukė, panaudodami ne kartą išvykose su mylima komanda patikrintą manevrą, pripratę kovoti nelygiomis jėgomis.

Leonas keturiomis ropojo iš mūšio lauko, o valdingas misis Tečer balsas dar tebeskambėjo jam ausyse.

...iš visų pusių apsupti... apsupti... apsupti žmonių , išpažįstančių kitokią kultūrą...

Pašokęs ant kojų, jis liuoktelėjo į nuvažiuojantį autobusą ir, nekreipdamas dėmesio į konduktoriaus protestus, užlipo į viršų bei įsispoksojo pro galinį langą, pirštais glostydamas praskeltą antakį, stebėdamas gaujų muštynes, kurios jau spėjo persikelti į kitą gatvės pusę.

Šunims pavyko suduoti rimtą atkirtį, bet kovinis tedų pranašumas vis labiau ryškėjo. Mažylis, laikydamas už čiupros du Dagenamo Šunis, daužė juos vienas į kitą galvomis lyg kokias lėkštes. Jauniklis, apsipylęs tikromis ašaromis, mėgino sprukti. Jis ištirpo tarp tedų. Autobusas pasuko į kairę Dominikonų tilto link ir mūšis pranyko iš akių.

Autobusas važiavo per upę, o Leonas tuščiomis akimis spoksojo į Šv. Pauliaus katedros kupolą nieko nematydamas. Jis buvo mirtinai išblyškęs ir drebėjo iš baimės.

Apsupti... apsupti... apsupti... mes , politikai , negalime nematyti liaudies vargų... mes , politikai , privalome padėti žmonėms su tais vargais kovoti.

Drebėjo, nes per plauką išvengė susidorojimo.

Ir dar todėl, jog ką tik pamatė ateitį.

KETURIOLIKTAS SKYRIUS

Gatvės buvo beveik tuščios.

Jaunas vyrukas už fordo capri vairo galėjo kaip reikiant įsibėgėti iki upės. Pralėkęs ilga vingiuota Regento gatvės atkarpa ir įveikęs staigų kairį posūkį ties Erosu Pikadilio aikštėje, jis pasuko į dešinę Heimarketu, nuo kurio plačia tiesiąja nudūmė krantinės link.

— Gal gali lėčiau? — tarė Migla.

Teris staiga metėsi į šalį, vos išvengdamas susidūrimo su lotusu elan.

— Norėjai pasakyti, šiąnakt tau ir taip užteko aštrių pojūčių?

Jis dar padidino greitį, nekreipdamas dėmesio į raudoną šviesoforo signalą. Jis liepsnojo pykčiu. Tam tikru atžvilgiu būtų buvę daug lengviau, jeigu Dagas būtų išdulkinęs Miglą. Tada būtų buvę paprasta. Tada viskas tiesiog būtų baigta.

Bet kaip elgtis, kai tavo mergina praleido visą naktį su kitu, kalbėdamasi apie Nyčę, Baironą ir pirmąjį dorsų albumą? Teris nežinojo, kaip jam elgtis. Kuo toliau, tuo labiau jam atrodė, kad gyvenimas darosi kur kas sudėtingesnis, nei jis įsivaizdavo. Ir jam sunkiai sekėsi su tuo susitaikyti.

— Stabdyk arklius, girdi? — nukirto ji plieniniu balsu, kurį visada mokėdavo nutaisyti kada panorėjusi. — Čia net ne tavo mašina.

— Ką tas senis man padarys? Paduos mane į teismą?

— Teri, — pasakė ji. — Teri. — Ilgas atodūsis. — Nejaugi tu nieko dar nesupranti? — Ji ištarė tai labai lėtai, tarsi būtų šviesmečių šviesmečius toliau už jį. — Aš laukiuosi.

Jis įsispoksojo į ją, nesuvokdamas, ar čia pokštas, ar melas, ar koks triukas, bet ji tik įsmeigė akis į kelią, ir Teris greičiau nei akimirksniu viską suprato.

Jis prisiminė tabletes pirmąją naktį. Tabletes, kurių ji daugiau nebegalėjo vartoti, ir atsainų jųdviejų požiūrį į kontracepciją. Tai buvo ne kas kita, kaip aklas poros rujojančių paauglių žaidimas su likimu.

Iš pradžių jie dar galvojo apie prezervatyvus, bet tie pakeliai po tris sargius kiekviename pasirodė tokie senoviški, kad juodu galop tik skaniai pasijuokė iš tos minties. Prezervatyvai seniai buvo išėję iš apyvartos — kartu su bananų dieta, Biliu Fiuriu ir gimnastikos lankais.

Jie barškinosi jau nebe pirmas mėnuo, ir kadangi nieko nenutikdavo, jie tikėjo, jog niekada ir nenutiks.

Štai tada ir įvyko. Štai tada ėmė ir atsirado kūdikis. Teris nė nebuvo pagalvojęs apie tokią galimybę. Ji nė nebuvo toptelėjusi jam į galvą. Kūdikiai priklausė kitam — suaugusiųjų pasauliui.

Ji suriko pačiu laiku, ir Teris prieš pat nosį suspėjo pamatyti policijos automobilį, sustojusį praleisti senutės, lėtai išvairuojančios savo morris minor iš šalutinės gatvelės. Jis mynė ant stabdžių, praktiškai atsistodamas ant jų, beveik pakildamas iš sėdynės, paklaikusiomis iš siaubo akimis stebėdamas vis labiau artėjantį policijos automobilį — padangos cypė, Migla spiegė, o Teris, sulaikęs kvėpavimą, su ašaromis akyse laukė smūgio, kai jie visi pavirs metalo laužu.

Juodu ir kūdikis. Dar visai mažytis kūdikėlis.

Susidūrimas taip ir neįvyko. Fordas capri sustojo per colį nuo įstatymo sergėtojų bamperio. Išgirdę žviegiant padangas, abu farai nustebę sužiuro į maniaką, vos neįvažiavusį jiems į užpakalį.

Teris sėdėjo prie vairo, mėgindamas suvokti tai, ką vos prieš akimirką išgirdo, ir stebėjo išlipančius iš automobilio policininkus. Jis žinojo, kad bus paprašytas išlipti ir apieškotas. Suprato, kad nebeturi laiko paslėpti narkotikų. Todėl tik žvilgtelėjo į Miglą ir nusijuokė. Kūdikis. Policininkai buvo jau šalia. Vienas jų — senas, kitas jaunas — visai kaip oro uoste.

Jie paprašė jį išlipti iš automobilio. Tada liepė pūsti — pūsti stipriau, pūsti teisingai. Nieko. Po to pareikalavo ištuštinti kišenes, ir kol vienas tikrino vairuotojo pažymėjimą, kitas apieškojo jį. Celofaninis maišelis su amfetamino sulfatu, buvęs vidinėje švarko kišenėje, per stebuklą liko neaptiktas.

— Sere, — kreipėsi į jį jaunesnysis, — ar galiu jūsų paklausti, kodėl vairuojate kaip visiškas begalvis?

Teris papurtė galvą. Pasaulis pasikeitė. Jis negalėjo to išreikšti žodžiais, bet jam pasirodė, kad pasaulis pasikeitė visiems laikams. Ar bent jau Terio vaidmuo jame.