Тони Парсонс - Mūsų istorijos

— Ar mes jau beveik atvažiavome? — paklausė Rėjus.

Teris sustabdė automobilį.

— Pirmiau man reikia kai ką sutvarkyti.

Jie stovėjo šalia viešbučio. Rėjus pasitrynė akis ir pamatė, kad tai „Blanc“ — tas pats, kurį vakar vakare buvo išsiruošęs aplankyti pirmąjį. Galėjai pamanyti, jog visa tai vyko prieš metus.

Rėjus matė, kaip Teris iš lėto nužingsniuoja prie pagrindinio įėjimo ir įžengia į vestibiulį. Tikriausiai Rėjus vėl buvo trumpam „atsijungęs“, nes prabudo nuo šaižaus gaisro pavojaus signalo. Jis vėl pamatė Terį — ramiai sau išeinantį iš viešbučio.

Pusiaukelėje iki automobilio Teris stabtelėjo ir susiėmė už dešinės rankos, kuri atrodė perpjauta. Neilgai trukus pro duris pasipylė viešbučio svečiai, markstydamiesi akinamoje dienos šviesoje tarsi gyvi numirėliai, prižadinti iš amžino snaudulio, nežinantys, kur eiti, vilkintys naktiniais drabužiais ar baltais chalatais — tokiais pat, kokiais buvo nuklotos visos Terio kambario grindys.

Tada pasirodė Migla su Dagu ir pasuko prie Terio, kuris stovėjo susiėmęs už rankos, mėgindamas sustabdyti kraują.

Migla vilkėjo praėjusio vakaro balta suknele, bet ant pečių dar buvo užsimetusi chalatą, o baikerio batus nešėsi rankoje. Dagas buvo basas, nuogas iki pusės, odinių kelnių užtrauktukas neužsegtas, veidas suvytęs nuo nesibaigiančio piktnaudžiavimo, tačiau kūnas — išpuoselėtas ir raumeningas.

Labiau nei bet kada, pamanė Rėjus, Dagas atrodė kaip Čarlzo Atlaso lavonas.

Terio bėdos akimirksniu išgaravo Rėjui iš galvos, vos tik jis išvydo nedidukę moterėlę su kelnaitėmis ir juodų plaukų kupeta ant pakaušio, skubančią pro viešbučio duris, kurią lydėjo aukštas vyras vanago veidu ir apvaliais akinių stiklais — aukštesnis, nei Rėjus įsivaizdavo, bet vis tiek neužmirštamas ir su niekuo nesupainiojamas. Tai buvo Džono Lenono veidas — veidas, kurį Rėjus pažinojo geriau negu savąjį.

Mokyklinis krepšys tebekabojo jam ant peties. Jis tebeturėjo džeržgiantį diktofoną, pasiskolintą iš Terio nakties pradžioje. Ir jis kvėpavo tuo pačiu oru, kaip ir Džonas Lenonas.

Nors sukaustytas nuovargio, baimės ir meilės, Rėjus išlipo iš automobilio.

— Čia tau, Dagai, — pasakė Teris, ir žodžiai įstrigo jam gerklėje, kuri staiga visiškai išdžiūvo nuo įtampos, pykčio ir baisios savigailos. Jis nė nepažvelgė į ją. — Nuo Skipo.

Teris ištiesė kumštyje sugniaužtas lauktuves ir raukšlėtame Dago veide sustingo roplio šypsena. Jis griebė Terio ranką, lyg jie būtų geriausi draugai, ir Teris išbėrė tabletes jam į delną.

Ir tuojau pat ištraukė ranką. Jis negalėjo pakęsti šito nukaršusio šunsnukio.

— Aš pasilaikysiu jas vakarui, — tarė Dagas, turėdamas omenyje savo koncertą Finsberio parke. Tai taps ryškiausiu viso turo akcentu. — Padėkok Škiperiui nuo manęs.

Teris linktelėjo rimtu veidu, iš paskutiniųjų tramdydamas pyktį, tebeignoruodamas Miglą. Tada Dagas pakvietė ją — taip familiariai, kad familiariau nebūna, — į jo vakarinį koncertą. Čia pat, Teriui matant ir girdint.

— Terio vardas bus sąraše, — pasakė Dagas. — Plius vienas.

Tada jis nusižiovavo ir pasirąžė lyg koks senas katinas, tarsi sakydamas, kad po tokios ilgos nakties būtų visai neblogai truputėlį nusnūsti. Žmones jau įleidinėjo atgal į viešbutį, tad Dagas, iki šleikštulio familiariai šyptelėjęs atsisveikinimui, pasuko atgal.

Tarsi mes visi būtume jo kišenėje, pamanė Teris.

Jie žiūrėjo, kaip jis nueina.

— Čia tau, — pasakė Migla, nusimesdama chalatą nuo pečių.

Teris papurtė galvą.

— Aš jų daugiau neberenku.

Ji atrodė nustebusi.

— Kas čia originalaus? — užsiplieskė Teris, įsmeigdamas akis į ją. Prisiversdamas žiūrėti į ją. — Visi tai daro.

Ji įsižeidė.

— Kas tau?

— Kas man?!

Ji pakėlė pavargusiais akis.

— Nieko neįvyko, girdi?

Teris prarado kalbos dovaną. Maždaug dviem sekundėms.

— Atšok, šliundra, — drėbė jis.

Ji krūptelėjo.

— Teri, aš nesimylėjau su juo, girdi?

Jis papurtė galvą.

— Aš tavim netikiu.

Minia ištirpo, ir ji tik dabar pamatė fordą capri.

— Ten mano tėvo mašina?

Jis pažvelgė į automobilį, tikėdamasis viduje pamatyti Rėjų. Bet jo draugas buvo dingęs.

— Prakeikta melagė, — pasakė jis nusigręždamas.

Ji sugriebė jį už rankos.

— Klausyk, jis nieko nenorėjo daryti. Kaip ir aš. Girdi, Teri? Mes tik visą naktį kalbėjomės. — Miglos akyse sustingo svajingas žvilgsnis. — Tikriau, kol jis smigo.

Teris taip ir liko stovėti nusigręžęs. Bet jis nenuėjo tolyn. Jam norėjosi tai girdėti. Jam norėjosi ja tikėti. Jam norėjosi, kad viskas būtų taip, kaip buvo iki tol.

Migla kažką vebleno, minėjo vardus, tebesvaigdama nuo to nepakartojamo jausmo, kurį patyrė bendraudama su Dagu.

— Mes kalbėjomės apie Baironą, Džimą Morisoną, Nyčę. Jis nepaprastai įdomus pašnekovas, Teri, iš tiesų. Jis turi tiek chaoso , kad galėtų įžiebti šokančią žvaigždę. Dago protas — kaip genijaus.

Teris prunkštelėjo.

— Tikrai, o varpinė — kaip asilo.

Ji šaltai pažvelgė į jį.

— Na, tą tu žinai geriau už mane. — Tada ji nusišypsojo. — Bet jis pasakė vieną dalyką, kuris man pasirodė liūdnas — jis pasakė, kad jam tikrasis kaifas yra ne moterys , o narkotikai.

Teris spoksojo į ją. Lygiai tą patį Dagas buvo sakęs ir jam. Ir tai buvo tiesa — kaip tik toks jis ir buvo. Dagas Vudas buvo senoji gvardija. Jis dulkino bet ką. Kaip ir vartojo bet ką. Bet jis mieliau vartojo, nei dulkino. Gal taip buvo todėl, kad jo pasaulyje narkotikų būdavo sunkiau gauti negu moterų. O gal ir todėl, kad nuo jų jis tiesiog geriau jausdavosi.

Teris išsyk suprato du neabejotinus dalykus. Pirma, Migla sakė tiesą. Ir antra, Dagas Vudas buvo pasmerktas. Žinoma, ne taip, kaip Bilis Blicenas. Dagas greičiausiai išgyvens iki šimto metų. Bet jis vis tiek buvo pasmerktas.

Teris beveik pasigailėjo davęs jam tų laisvinamųjų.

Visi buvo be galo malonūs. Tai nepaprastai nustebino Rėjų. Vos tik jis įveikė tą pirmąją kraują stingdančią sekundę ir patikėjo, jog vis dėlto pajėgs praverti burną ir prakalbinti Džoną Lenoną, visi tiesiog nerte nėrėsi iš kailio, kad palengvintų jam užduotį.

Iš pradžių tebuvo tik juodu — įžymioji, apšmeižtoji pora — vyras ir moteris, parodę Rėjui, kokia gali būti santuoka. Stovėdami priešais „Blanc“, jie atrodė beveik susigėdę, kai Rėjus klupdamas prisiartino prie jų. Apdujęs, apsvaigęs, nusivaręs, surakintas baimės ir slegiamas nuovargio, negalėdamas patikėti, kad tai tikrovė, kad tai iš tikrųjų vyksta.

Rėjus klausiamai pašaukė jį vardu — Džonai? — tarsi jie būtų seni draugai, tarsi Rėjus būtų jį pažinojęs visą gyvenimą, — žinoma, kaip tik taip jis ir jautėsi, — tada pasisakė vardą — Rėjus Kylis — ir leidinio pavadinimą — iš „Laikraščio“, — ir Džonas, pats Džonas Lenonas, nė neklausiamas ėmė pasakoti, kaip jis prisimena „Laikraštį“ dar nuo tų laikų, kai grupė tik kūrėsi — grupė! Rėjus nujautė, apie kokią grupę jis kalba! — ir kaip jie keletą kartų buvo kviečiami groti į „Laikraščio“ metinius apdovanojimus, kol visuotinė psichozė išstūmė juos į nesibaigiančias gastroles.

Joko šypsojosi, o kartu su ja ir Džonas, ir Rėjus nežinojo, ką daryti toliau, bet tada prisistatė kažkokia pagalbininkė — ne iš įrašų kompanijos, o greičiau asmeninė padėjėja, kurios darbas buvo palengvinti jųdviejų kelią per gyvenimą. Ji buvo pavargusi ir nepatikli, bet Džonas nuramino ją ir pakvietė Rėjų išgerti arbatos. Ir Rėjus pamanė: koks nuostabus vis dėlto yra pasaulis.