Тони Парсонс - Mūsų istorijos

Здесь есть возможность читать онлайн «Тони Парсонс - Mūsų istorijos» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, Издательство: Alma littera, Жанр: Современная проза, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Mūsų istorijos: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Mūsų istorijos»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

„Mūsų istorijos“ – knyga apie tikėjimą, kad amžinai liksi jaunas. Tai knyga apie jaunimo svajones, dūžtančias suaugusiųjų pasaulyje, apie seksą, meilę ir rokenrolą. Šioje knygoje Tonis Parsonsas sugrįžta atgal į jaunystę, kad papasakotų mums istoriją, kuri daugelį metų laukė savo valandos.

Mūsų istorijos — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Mūsų istorijos», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Jis linktelėjo, nerizikuodamas praverti burnos.

Virš planetariumo kupolo pasirodė saulės kraštelis. Po praėjusios nakties audrų keista buvo stebėti akinamą rugpjūčio saulėtekį ir prisiminti, kad vis dar vasara. Saulė spindėjo naujai sutviskusiuose Leono plaukuose. Rubė palietė jo plaukus su pasididžiavimu, ir jis nesusilaikė, nusišypsojo. Turbūt pirmą kartą gyvenime jis jautėsi gražus.

— Atleisk man. Už viską.

— Ką tu, aš puikiai praleidau laiką, — šyptelėjo ji. Štai kur tikroji šiluma ir švelnumas, pamanė Leonas. Ji buvo graži ir kieta, bet labiausiai jam patiko jos šiluma ir švelnumas. — Nors ir neįprastai, — pridūrė ji.

Bernužėliai kantriai laukė automobilyje.

— Ir aš taip pat, — pasakė Leonas. Jis negalėjo apsakyti žodžiais, kiek daug ši naktis jam reiškė — kaip jis atrado ją, muziką, seksą. Buvo neįmanoma sudėti viso to į žodžius. Pirmą kartą gyvenime žodžiai apleido jį.

— Tu puikiai šoki, — tarė ji.

— Tai jau tikrai, — nusijuokė jis.

— Rimtai, — patvirtino ji. — Tau tereikia išmokti truputėlį atsipalaiduoti.

Staiga visame danguje sugriaudėjo ir akimirką pasirodė, jog artinasi dar viena audra, bet gaudesys buvo stipresnis už bet kokį griaustinį ir vis garsėjo, kol atsidūrė tiesiai jiems virš galvų. Leonas pakėlė galvą ir išvydo naująjį lėktuvą, konkordą, kuris priminė milžinišką baltą paukštį. Jis buvo vos vienerių metų amžiaus, lieknas kaip raketa, ir švytėjo aukso spalvomis tekančios saulės spinduliuose, jau rengdamasis tūpti į vakarus nuo miesto, netoli jos namų. Tai buvo nuostabus reginys.

Kai jis atsigręžė, fordas cortina jau riedėjo tolyn, o Rubė mojavo jam pro užpakalinį stiklą. Jis irgi pamojavo jai, tvirtai žinodamas, kad tai, ką kalbėjo jai lovoje, yra tikra. Leonas iš tikrųjų ją mylėjo.

Jis mylėjo ją beprotiškai, ir tai nebuvo tik įsijaudrinusio jaunuolio klejonės. Jis mylėjo ją, nors visai jos nepažinojo. Kaip jam tai pavyko? Kaip galima pamilti žmogų, kurio net nepažįsti?

Jam buvo dvidešimt, ir tai buvo lengva.

TRYLIKTAS SKYRIUS

— Privalai jį mesti, — pasakė Rėjus jai.

Tai nebuvo jo stilius. Jo stilius buvo išlikti šaltam. Treji metai „Laikraštyje“ jį išmokė, kad tai vienintelis būdas. Visais gyvenimo atvejais elgtis šaltai. Bet tai buvo kas kita. Jis negalėjo išlikti šaltas su ja.

— Tas tavo prakeiktas vyras, — pasakė jis. — Ponas Pimpis su vibratoriumi.

Ji mandagiai nusišypsojo, ir jis suprato, kad tai beviltiška. Kur ji eis? Su juo? Po poros valandų jis neturės net darbo. Jis pažvelgė į save jos akimis — kažkoks kvailelis, tebegyvenantis po tėvų stogu, įsimylėjęs iki ausų po vienos nakties gero sekso. Be to, niekas neatsižada tokio gyvenimo, kokį turi ji. Net Rėjus tiek žinojo.

Jos akys nukrypo nuo jo veido į švintantį dangų.

— Nė nepasakytum, kad praėjusią naktį būta audros, — tarė ji.

Juodu sėdėjo automobilyje Haid Parke, prie ežero vingio, kur baigiasi Serpentino vandenys ir prasideda Longvateris. Saulė jau bėrė pirmuosius spindulius pro drūtas medžių šakas, šie nudažė vandenį ištirpusio aukso geltoniu. Tolumoje bolavo nedidelė medinė valčių prieplauka.

— Mudviem reikėtų kada nors pasiirstyti, — pasakė ji. — Jau šimtas metų, kai to nedariau.

Dvi dešimtys raitininkų paradine uniforma, blizgančiais šarvais ir raudonais spartietiškais apsiaustais, pasukę iš Karališkosios kavalerijos kareivinių, tingiai nukaukšėjo plačiu žvyruotu taku. Baltos arklio ašutų uodegos švytavo nuo jų balto aukso šalmų, tačiau patys kareiviai akivaizdžiai buvo dar neprabudę — atsainiai žiovaudami ir besitrindami užmiegotas akis, jie šnekučiavosi tarpusavyje. Tai buvo nuostabi akimirka. Bet Rėjus būtinai turėjo ją sugadinti.

— Jeigu tikrai esi tokia nepatenkinta, kaip sakai, — neatlyžo jis, — kodėl nesiskiri?

— Ar tu dar ilgai ruošiesi tai kartoti? — pyktelėjo ji.

— Taip, — atšovė jis. — Ruošiuosi kartoti tai nesustodamas. Aš net nekalbu apie mudu. Kalbu apie tai, kad tau reikia gelbėtis. Nešdintis kuo toliau nuo tos nemylimos vietos.

Ji nutilo, tačiau tebežiūrėjo į ežerą, ir buvo sunku suprasti, apie ką ji dabar mąsto: skyrybas ar pasiirstymą. Jis nebuvo piktas ant jos. Jis pyko ant savęs. Jam pačiam dabar reikėjo būti su Džonu Lenonu, o ne su ištekėjusia moterimi, kurios vyras buvo pernelyg turtingas, kad jinai jį paliktų.

— Tai nėra taip paprasta, — prabilo ji pagaliau. — Žmonės tiesiog pripranta vienas prie kito. Nežinau, kaip tai paaiškinti. — Ji užgniaužė žiovulį — buvo labai pavargusi. Tada panarino galvą. — Sunku yra vienu kartu viską nutraukti. Sunku ryžtis tokiems dideliems pasikeitimams. Žmogus bijo nežinomybės. Bijo likti vienas.

Jis nežinojo, ką besakyti. Jo skurdžios žinios apie santuoką apsiribojo jo tėvų patirtimi. Jis pamėgino įsivaizduoti savo tėvus, kaip jie kadaise mylėjo vienas kitą, ir kodėl viskas pasikeitė. To jis jau niekada nesužinos. Bet net ir neapkęsdamas savo tėvo, jis puikiai suprato, kaip jo motiną iš pradžių galėjo patraukti jo stiprybė, jo tvirtumas, jo vyriška laikysena. Turbūt moterys tirpdavo nuo tokių dalykų.

Iš kur jo motina galėjo žinoti, kaip ši stiprybė jai atsirūgs, išsiliedama grasinimais, keiksmais ir smurtu prieš šeimos narius? Kad tie dalykai, kuriuos ji jame mylėjo, bus panaudoti prieš ją pačią ir jos vaikus? Kas galėjo tą numatyti? O moteris šalia jo — moteris, kurią jis ragino palikti savo vyrą, — ji taip pat kadaise mylėjo. Žmonės pasikeičia. Dabar jis tą suvokė. Pasikeičia taip, kad net sunku įsivaizduoti juos buvus kitokius.

Rėjus nesunkiai perprato ir tai, kodėl jo tėvas įsimylėjo mamą. Tai akivaizdžiai buvo matyti linksmoje nespalvotoje vestuvinėje fotografijoje. Tyras, trapus motinos jaunystės grožis ir širdį veriantis švelnumas, beveik vaikiškas jos pažeidžiamumas netruko sužadinti globėjiškus instinktus vyro, kuris buvo toks senamadiškas, kad net šukavimąsi laikė bobų užsiėmimu (vyrui gerai persibraukti plaukus ir pirštais, kol tie visi nuslenka).

Bet metams bėgant motina taip pat keitėsi, ir tuos pasikeitimus dar paspartino Rėjaus vyresniojo brolio netektis. Mergaitiškas švelnumas virto baugštumu, virtuvine neuroze, gyvenimo baime. Namų meilė virto tik dar viena agorafobijos forma. Tos pačios priežastys, kadaise suvedusios jo tėvus draugėn, dabar varė juos iš proto. Galbūt kiekviena santuoka yra tokia. Neteisybė, kad žmogus pats sunaikina tuos dalykus, kuriuos kadaise mylėjo. Daug labiau tikėtina, kad tie patys dalykai sunaikina mus. Ar jis galėtų įsivaizduoti išeinančią iš namų motiną? Žinoma, ne. Kur ji dingtų?

— Bet tu nebemyli jo, — pasakė Rėjus pasipiktinęs, tačiau nieko negalėdamas padaryti. — Ir jis tavęs nebemyli. Neįsivaizduoju, kaip galima mylimam žmogui dovanoti tokius... dalykus.

Jis negalėjo net įvardyti gimtadienio dovanos. Vien mintis apie ją buvo jam atgrasi.

— Juk sakiau — esu jau per sena išnuomotiems kambariams ir nušiurusiems bendrabučiams, — pasakė ji. — Pienas, nuolat dingstantis iš šaldytuvo. Ginčai dėl to, kieno eilė skalbti. Kaimynai, besidulkinantys gretimame kambaryje. Kažkoks pričiuožėlis, viršuje besiklausantis „Wishbone Ash“. Visa tai aš jau patyriau — prieš dešimt metų.

Rėjus nieko panašaus dar nebuvo patyręs.

— Kiek tau sukako? — paklausė jis.

— Dvidešimt aštuoneri. — Ironiška šypsena. — Per sena tau.

Rėjus paniuro. Tai buvo beviltiškas reikalas.

— Bet per jauna tam, ką dabar turi, — ištarė jis karčiai.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Mūsų istorijos»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Mūsų istorijos» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Тони Парсонс - Семья
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Ничто суть все
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Тайна, которой нет
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Муж и жена
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Vyras ir žmona
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Vyras ir vaikas
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Šeimos keliu
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Be tavęs...
Тони Парсонс
Отзывы о книге «Mūsų istorijos»

Обсуждение, отзывы о книге «Mūsų istorijos» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x