Тони Парсонс - Mūsų istorijos

— Tavimi dėtas nebūčiau toks tikras, — šyptelėjo Skipas, padėdamas ant stalo cigaretę. Jis kyštelėjo ranką į kišenę, matyt, kažko ieškodamas. — Niekada negali žinoti, ar Dagui pavyks ką nors išprievartauti anksčiau, nei jis pats nulūš. — Jo šypsena pranyko. — Bet būkime realistai. Greičiausiai toji mergiotė ką tik buvo pamylėta taip, kaip jos dar niekas per visą gyvenimą nebuvo mylėjęs.

Terio nuotaika nukrito dvidešimčia aukštų. Kaip dar niekas nebuvo mylėjęs? Kaip jis gali su tuo konkuruoti?

Skipas pažvelgė Teriui tiesiai į akis. Tai truko vos akimirką, ir akių kontaktas supurtė Terį. Jam nepasivaideno, tai tikrai įvyko. Skipas pažvelgė tiesiai jam į akis.

— Ir ką tu ketini daryti? — paklausė Skipas.

Teris pamindžikavo vietoje.

— Nežinau. Ką jau čia bepadarysi.

Skipas išsitraukė iš kišenės saują įvairiausių tablečių, piliulių. Po akimirkos jis ištiesė Teriui kokį tuziną spalvotų tablečių.

— Perduok jas Dagui, — pasakė Skipas. — Nuo manęs.

Teris įsmeigė akis į tabletes.

— Kas tai?

— Tiesiog perduok jas Dagui, ir jam dar ilgai nesinorės dulkinti tavo merginos. Ar kieno nors kito.

— Buvusios merginos, — susiraukė Teris. — Ji man nebe mergina. Gal juokauji? Ji man niekas.

Bet jis paėmė tabletes ir susižėrė jas į švarko kišenę, tarsi dar nebūtų galutinai jos palaidojęs.

Leonas sapnavo Bembį.

Jis visada stebėdavosi, kodėl pasaką apie mažąjį elniuką pasaulis laikė saldžiausiu iš visų Volto Disnėjaus filmų. Leonui „Bembis“ visam laikui įsirėžė atmintin kaip sukrečianti vaikystės tragedija.

Jį nusivedė pažiūrėti šio filmo į vietinį „Odeoną“, kai jam buvo penkeri. Ir tai buvo tokia skaudi patirtis, kad mamai teko jį, visą drebantį ir išsigandusį, išvesti iš salės dar gerokai prieš filmo pabaigą.

Kaip kiti berniukai ir mergaitės galėjo ramiai žiūrėti į tai, čiulpdami ledinukus? „Bembis“ buvo filmas apie tai, kaip vaikas praranda motiną, kaip visas pasaulis skęsta liepsnose — toji dalis niekaip nedavė Leonui ramybės sapne, jis vartėsi ir prakaitavo miegmaišyje, — ir tai prilygo baimei tos akimirkos, kurią buvo paniekintas rojus.

Jis prabudo dusdamas ir išsyk suprato, kad sapnas buvo tikras. Jie buvo čia. Antstoliai laužė paradines namo duris, langai dužo, vyrai šaukė, moterys klykė, kūdikis verkė.

Į mišką įžengė žmogus su šautuvu.

Rubė tebemiegojo šalia, plona ranka apsivijusi jam aplink liemenį. Leonas papurtė ją, atsegė miegmaišį ir pašoko ant kojų. Kol jis paskubomis rengėsi, plikos lentos tarsi švitrinis popierius grandė kojas. Kita porelė buvo jau pusiau apsirengusi ir grūdo savo kuklią mantą į kuprines. Mėnesiena ir automobilių žibintai apšvietė kambarį.

— Paskubėk, — paragino jis, ir tą pačią sekundę langą išdaužė kažkieno paleista plyta. Gatvėje girdėjosi balsai. Vyrai apačioje šūkavo kažką apie valkatas, ragindami juos išlįsti, drąsindamiesi prieš grumtynes. — Jie laužiasi vidun.

Bet jie nesilaužė.

Buvo dar blogiau.

Leonas išgirdo, kaip apačioje sukaukšėjo plaktukai. Namas suūžė kaip bičių avilys. Ant lauke susirinkusiųjų galvų pasipylė prakeiksmų ir grasinimų lavina. Priėjęs prie lango, Leonas pamatė lauke šmėžuojančius šešėlius žmonių, nešiojančių prie namo lentas.

— Šunsnukiai, — iškošė Leonas. — Jie sumanė mus užplombuoti.

Jis visą laiką žinojo, kad antstoliai vieną dieną pasirodys, bet visą laiką buvo įsitikinęs, kad jie atvyks išmesti jų į gatvę. Leonas daugybę kartų įsivaizdavo lemiamą mūšį dėl namo kaip šlovingą apsiaustį, kurios metu Leonas stos petys į petį su Paryžiaus barikadų veteranais ir žūtbūtinėse kautynėse susirems su pasamdytais galvažudžiais ir uniformuotais pareigūnais. Kaip jis kausis dėl kiekvieno centimetro, dėl kiekvieno namo kambario — lyg Stalingrado mūšyje. Tačiau dabar jam beliko arba pasilikti užkaltame name, kol namo savininkas nuspręs, kad jau gana, arba bėgti. Jeigu jis būtų buvęs vienas, viskas būtų buvę kitaip. Tačiau jis nenorėjo, kad Rubei kas nors atsitiktų.

Jis timptelėjo ją už rankos, ir jie pusnuogiai išbėgo pro miegamojo duris. Laiptų viršuje jis pamatė jos ilgas, mėnesienos nutviekstas kojas, ir nuo to reginio Leonui užėmė kvapą. Jis sulaikė ją ir padėjo užsivilkti suknelę. Net pats užtraukė užtrauktuką, po to švelniai palietė jos pečius. Jo rankos drebėjo. Ji padrąsinamai paglostė jį ir nusišypsojo. Jos rankos buvo vėsios ir ramios.

Aukštu žemiau buvo girdėti susirėmimų garsai ir nesiliaujantis plaktukų kaukšėjimas. Dauguma pirmo aukšto langų jau buvo užkalti, ir žibintų šviesa rėžiais skverbėsi pro plyšius tarp lentų. Bet paradinės durys tebebuvo atidarytos, ir prie jų iš abiejų pusių stumdėsi būrys žmonių. Leonas ir Rubė pasuko priešinga kryptimi, į kiemą, kur tie šunsnukiai buvo ką tik pradėję užkalinėti virtuvės duris.

Leonas metėsi pro duris, pečiu išmušdamas jau prikaltą lentą, ir ši trinktelėjo antstoliui tiesiai į veidą. Juodu tekini pasileido per sodą, lydimi nešvankybių srauto, po to dar išgirdo kažką sunkaus — gal plaktuką? — sviedžiamą jiems pavymui, bet šis prašvilpė virš galvų ir pradingo žolėje. Niekas jų nesivijo, tačiau Leonas vis tiek pirma padėjo Rubei perlipti per kokį tuziną tvorų. Tik tada jie nusikamavę griuvo ant nepriekaištingai prižiūrėtos vejos prie dailaus tvenkinio su sodo nykštuku. Tolumoje tebesigirdėjo pakelti balsai, plaktuko dūžiai ir muštynių atgarsiai. Leoną nukratė šiurpas. Gyventi skvote vienam ir jaunam buvo gal ir neblogai. Bet kas po to? Kaip gyventi tada, kai tavo gyvenime atsiranda artimas žmogus?

— Atleisk, — tarė jis. — Nesitikėjau, kad jie pasirodys kaip tik šiąnakt.

— Dabar tu tikrai benamis, — pasakė Rubė, ir tai jį prajuokino. Rasa permerkė jų drabužius, jo lūpos vėl ieškojo jos lūpų, ir ji juokėsi kartu su juo. Jo rankos glostė pasakišką jos veidą, jis kraustėsi dėl jos iš proto ir ji buvo vienintelė, kurios jis troško.

Iki pirmojo metro traukinio dar buvo keletas valandų.

Susikibę rankomis juodu pasuko Marlebouno keliu. Regento parke dešinėje jau čirškėjo paukšteliai, ir jiems už nugarų dangų sudrumstė pirmieji aušros ženklai. Jis ketino pėsčiomis palydėti ją iki namų. Toks buvo sumanymas. Leonas pasirūpins, kad ji grįžtų namo saugi ir sveika.

Jis gailėjosi, kad neturi pinigų viešbučiui. Argi nebūtų nuostabu turėti pinigų viešbučiui ir ištisą dieną praleisti kartu su ja lovoje? Bučiuotis, glamonėtis, mylėtis, kol jėgos juos apleis? Argi nebūtų nuostabu turėti bent šiek tiek pinigėlių? Na, bet jeigu jau negali įsitempti jos į lovą, tai bent parlydės namo.

Deja, pilnas bernužėlių fordas cortina sustojo prie jų jau iškart už didžiojo madam Tiuso planetariumo kupolo. Leonas niūriai nužvelgė juos. Tokie tipai visą laiką jam grasindavo ir siūlydavo į galvą.

— Širdele, gal pavėžėti?

— Kur važiuoji, pupa? Į Aktoną? Erlingą? Grinfordą?

Rubė apgailestaudama pažvelgė į Leoną. Jai reikėjo į Grinfordą ir atgal į savo tikrąjį gyvenimą.

Šie storžieviai buvo jam gerai pažįstami — marškinėliai V formos iškirptėmis su pūpsančiais iš po trumpų rankovių mėsingais bicepsais, senuoju prasčiokišku Rodo Stiuarto stiliumi tebešukuojami plaukai ir trumpos, vienu numeriu per mažos odinės striukės. Bet jie neatrodė labai įkaušę. Ir Leonas negalėjo įrodyti, kad jai su jais ne pakeliui. To jis negalėjo jiems įrodyti.

— Viskas bus gerai, — tarė ji, paliesdama jo ranką. Jos balsas buvo liūdnokas ir labai pavargęs. — Jie nieko man nepadarys. Tik pavėžins iki namų ir paprašys telefono numerio. Ir aš duosiu jiems bet kokį numerį. Gerai, mažiuk?