Тони Парсонс - Mūsų istorijos

Ir ištekėjusi moteris šiltuose pataluose.

Tai buvo naujausias dalykas iš visų.

Merginų buvo ir anksčiau. Tiesą sakant, daugybė merginų. Jos mėgo jį — ir vyrai taip pat, jis tai žinojo, nors tas dalykas niekada pernelyg jo netraukė. Pradėjo jis anksti — būdamas penkiolikametis skaistuolis, kuriam terūpėjo tik muzika, — kuomet Vaitas davė jam užduotį aprašyti pirmąjį koncertą. Bet ištekėjusi moteris buvo naujiena, ir toji mintis jį jaudino ir kartu baugino.

Kur žiūri vienos didžiausių grupių pasaulyje vadybininkas? Kur šiąnakt yra jos vyras? Kur trankosi tas šunsnukis vibratorių pirkėjas? Ir ką jis padarytų Rėjui, jeigu surastų jį čia?

Rėjus nuogas klaidžiojo po namą, stebėdamasis kiekviena smulkmena, apstulbintas tokio erdvumo. Jis niekada nebuvo matęs tokios prabangos.

Jis nutipeno per svetainę, ir jo basos pėdos smigo į minkštą kilimą. Už milžiniško per visą kambarį lango Rėjus girdėjo švelnų tekančios upės šnaresį.

Buvo sunku įsivaizduoti, kad tai — ta pati upė, tekanti pro jų biurą, ta pati amžinoji upė, kurios krantinėje jie rūko savo priešpiečio žolę ir dangoraižio šešėlyje spokso į baržas, sunkiai pūškuojančias pro apleistus, griūvančius dokus.

Tai buvo užmiesčio Temzė — upė, vingiuojanti žeme didžiūnų ir piniguočių, kuriems šie rūmai buvo reikalingi tik tam, kad turėtų kur paslėpti savo auksines plokšteles ir nuobodžiaujančias, jų pačių užmirštas žmonas. Kaip kad šią, kurią Rėjus galėjo užuosti ant kiekvieno savo lipnios odos lopinėlio.

Ji buvo valdinga, pagalvojo Rėjus su šypsena. Valdinga, bet atidi.

„Nemyluok manęs, — pasakė ji, ne itin sužavėta neskubria jo technika. — Dulkink mane!“

Kokių dalykų ji prikalbėjo! Bet jam tai patiko. Ji jam patiko. Visas ligtolinis seksas atrodydavo jam kažkoks mechaniškas. Tarsi mergina, su kuria mylėdavaisi, galėtų tai daryti ir su bet kuo kitu. Bet misis Braun buvo kitokia. Rėjui pasirodė, kad jai jis šį tą reiškia. Ir jis neprieštaravo, kai ji nurodinėjo, ką reikia daryti. Jis norėjo mokytis.

Jis surado vonią ir čia pat neteko amo nuo nesuskaičiuojamos gausybės kvepalų buteliukų. Vien peržiūrėti juos visus — net ir tai būtų neįveikiama užduotis. Kaip tik tada jis išgirdo kažkokį garsą.

Sulaikęs kvapą, Rėjus apsivyniojo baltą rankšluostį aplink liemenį ir išsėlino iš vonios. Nematyta trumpo plauko katė apsivijo jam aplink koją, ir jis net aiktelėjo iš išgąsčio. Tada išgirdo ją, šaukiančią jį vardu.

Kai Rėjus vėl sugrįžo į miegamąjį, jos lūpos bučiavo visą jo veidą, tarsi niekaip negalėdamos pasisotinti, jos rankos stūmė jį žemyn, ir jie abu kvatojo iš pasitenkinimo, kad jiems norisi dar. Ir jie vėl griuvo ant vandens lovos, ir jų oda mirko nuo prakaito, ilgi plaukai susipynė. Darau tai ant vandens lovos, išdidžiai galvojo Rėjus. Tai nauja. Jis negalėjo patikėti savo laime.

Rėjus tikriausiai buvo užsnūdęs, nes, prisiminęs savo reikalą, net stryktelėjo iš lovos. Jam reikėjo skubėti. Seksas su ja kažkokiu būdu įtikino, kad jis gali surasti Džoną Lenoną. Seksas su ja privertė jį vėl patikėti savo jėgomis. Ir jis pagalvojo, kaip puiku būtų gyventi su ja.

Ji pabandė atsiremti ant alkūnės ir vėl parvirto ant pagalvės. Jis šyptelėjo jai. Vandens lovoje nebuvo paprasta net atsisėsti.

— Neišeik, — pratarė ji kimiu balsu, iš kurio buvo išgaravęs visas tas „Speakeasy“ atžarumas. — Pasilik nakčiai. Šiąnakt jis vis tiek nepareis.

Rėjus įšoko į džinsus.

— Aš ne dėl to. Turiu gauti tą interviu. Arba atsisveikinti su darbu.

Akimirką stojo tyla.

— Jeigu būčiau tau bent kiek patikusi, pasitiktum.

Jis nusijuokė.

— Žinoma, tu man patinki. — Jis atsisėdo ant lovos, kad tamsoje galėtų matyti jos veidą. Ir kad ji galėtų matyti jo veidą. — Aš kraustausi dėl tavęs iš proto. — Ji patempė lūpą, lyg tai būtų jos neįtikinę. Jis atsistojo, užsivilko marškinėlius. — Aš pamaniau — tu juk nesi čia laiminga, ar ne? Tai puikūs rūmai, bet jie neatneša tau laimės. — Jis sukaupė visą drąsą. — Tai gal mes galėtume pabandyti... pagyventi... kartu.

Ji tik nusijuokė, ir jis pasijuto įgeltas.

— Kur mes dėsimės? — paklausė ji, ir pirmykštės ironijos gaidelės vėl pasigirdo jos balse. — Gyvensime su tavo tėvais?

Jis trūktelėjo pečiais. Apie tai nebuvo pagalvojęs.

— Išsinuomosime kokį butą. Kambarį.

— Kambarį? Ką — kažką panašaus į bendrabutį? — Ji kažką apgraibomis susirado ant naktinio staliuko, tada brūkštelėjo degtuką ir prisidegė cigaretę. — Tu turbūt juokauji.

Rėjus įsispyrė į batus. Tai buvo teisybė. Jis neturėjo darbo, neturėjo stogo virš galvos. Ir neturėjo nė menkiausio supratimo apie šios moters gyvenimą.

— Nežinau, turbūt.

Bet toji mintis nedavė jam ramybės, kaip būtų nuostabu praleisti su ja kiekvieną naktį. Tas tiesa, ji buvo ištekėjusi. Bet ji nemylėjo savo vyro. Ir jis jos nemylėjo. Bet kuris vyras, dovanojantis žmonai vibratorių gimimo dienos proga, nebeturi išsaugojęs nė trupinio meilės jai savo širdyje. Tai kas daugiau ją laiko? Vien tik visas šitas... šlamštas? Nejaugi tai nutinka visiems žmonėms? Nejaugi su amžiumi visi tampa beviltiškai priklausomi nuo daiktų? Bet žinodamas, kad ji ir taip pyksta ant jo, kad išeina, Rėjus nieko nesakė.

Ji atsiduso ir atsisėdo lovoje, apnuogindama mažas krūtis. Ji nukėlė telefono ragelį ir iš atminties surinko kažkieno numerį. Ir staiga jį apėmė pyktis. Dėl to, kad nenori gyventi su juo. Dėl to, kad jai reikia viso to prakeikto šlamšto. Dėl to, kad puolė skambinti kažkam, jam dar nespėjus išsinešdinti iš jos miegamojo.

— Tai aš, — tarė ji tuo pat meiliu balsu, kurį naudojo anksčiau su juo. Rėjus pažvelgė į ją. Jo veidas tapo akmeninis. Jis užsisklendė. Jis visas užsisklendė savyje. Jis žinojo, kad jo amžiaus vaikinai nuo tokių dalykų sužvėrėdavo. Bet ne jis. Jis nutarė neparodyti joms nieko.

— Ne, nežinau, aš nenešioju laikrodžio, — nusijuokė ji į ragelį, ir jos akys trumpam stabtelėjo ties Rėjumi. — Ką? Nieko, tiesą sakant, visiškai nieko. — Rėjus lėtai pasuko miegamojo durų link, jausdamas į nugarą įsmeigtą jos žvilgsnį. — Gal nori atvažiuoti? — pridūrė ji. — Taip, dabar. — Juokas tamsoje. — Juk ir pats žinai, kad nori...

Rėjus paskutinį kartą žvilgtelėjo į ją iš tarpdurio, pridėjo ranką prie lūpų ir leido jai bejėgiškai nusvirti — liūdnas mažytis atsisveikinimo mostas. Jo pirštai tebebuvo lipnūs. Jis dar tebejautė jos skonį.

— Taip... ne... hm... — burkavo ji, — o ko tu iš jos tikėjaisi?

Rėjus išėjo iš namo, tyliai uždarydamas paskui save duris. Jis nematė, kaip jos veidas persimainė.

— Klausyk, — tarė misis Braun, kai jis išėjo. — Klausyk, aš paskambinsiu tau kitą kartą, gerai? Tu teisus, šiąnakt jau vėlu. Mane ir pačią suėmė miegas.

Jis stovėjo prie kelio, vedančio į Londoną, aukštai iškėlęs nykštį artėjančiam sunkvežimiui. Šis nė nepristabdė.

Pasirodė policijos automobilis. Du policininkai nužvelgė jį nuo galvos iki kojų — viso labo nekenksmingas hipis, nespėjęs į paskutinį traukinį, — ir nubirbė toliau. Ir daugiau nieko — tik nuo upės kylantis rūkas ir pirmieji aušros gaisai danguje.

Prašvilpė sportinis automobilis. Geltonas lotus elan. Sucypė stabdžiai, ir ji plačiai atidarė keleivio dureles.

— Lipk. Man vis vien nesimiega, — pasakė ji.

Rėjus dar nebuvo matęs jos tokios susidrovėjusios. Jis plačiai jai nusišypsojo.