Тони Парсонс - Mūsų istorijos

Po trijų naktų spidas kepenyse virsdavo meskalinu, haliucinogenine medžiaga, ir žmogus imdavo matyti regėjimus, kurie atrodydavo tokie tikroviški. Rydamas baimę ir bevelydamas išsiplėšti akis iš akiduobių, nes nieko negalėdavai joms padaryti — taip norėdavosi jomis tikėti. Po trijų nemigos naktų tie vaizdiniai atrodydavo nepaprastai realūs.

Pamatęs iš tamsos išnyrančias „Vakarų pasaulio“ šviesas, Teris ėmė svarstyti, kokia beprotybė jo laukia šiąnakt.

Nuo to laiko, kai Teris paliko „Vakarų pasaulį“, klubas visiškai sužvėrėjo.

Atrodė, tarsi visa psichozė, neviltis ir smurtas, iki tol kaupęsi „Sūkuryje“, „Palapinėje“, „Roksyje“, „Raudonojoje telyčioje“, „Aidinčiose sienose“, „Nešvilyje“, „Viltyje ir inkare“, visu sunkumu užgulė šią skylę Kovent Gardene.

Teris vargais negalais nusileido į apačią ir su siaubu pamatė, kad visur pilna Dagenamo Šunų.

Jie okupavo visą plotą priešais sceną. Daužėsi galvomis vienas į kitą, svaidė skardines į sceną ir spjaudėsi kur pakliūva. Jie stumdė visus kitus, nepriklausančius jų nedidelei gaujai, be pasipriešinimo įsiviešpataudami šiame rūsyje ir akivaizdžiai tuo mėgaudamiesi. Teris prisiminė Leoną ir mintyse palinkėjo jam laikytis kuo atokiau nuo šios vietos.

Pačiame sumaišties centre šmėstelėjo nacionalinės vėliavos spalvos. Kartu su Šunų gauja smaginosi ir Brajaniakas. Savo pamišėliško stūmoklio šokio siautulyje jis atrodė it koks riaušininkų talismano ir boksininko kriaušės mišrūnas, kone dvigubai už jį didesni Šunys vėtė jį pirmyn atgal nelyginant raudonai mėlynai baltą kamuoliuką.

Brajaniakas pamatė Terį ir apdujęs vyptelėjo jam, tarsi jie visi čia būtų draugai, bet Teris nerado savyje jėgų išspausti ką nors panašaus į šypseną.

Jam toptelėjo, jog šiąnakt Šunys, galimas daiktas, ims ir įvykdys tai, ką grasinosi padaryti ištisus metus. Jog jie pagaliau iš tikrųjų uždaužys ką nors negyvai.

Teris patraukė atgal į viršų prie tualetų. Tą naktį buvo sunku net vaikščioti po klubą. Niekas nenorėjo trauktis iš kelio. Įsibrovėliai piktai dėbčiojo ir kabinėjosi. Juo toliau, juo daugiau matėsi veidų, kurių Teris nepažinojo, ir jam norėjosi verkti.

Tai spidas dėl visko kaltas, guodė jis save. Trys bemiegės naktys, suknistas spidas ir baimė išvysti tai.

Jis įžengė į vyrų tualetą. Regio ritmas drebino atšokusias nuo sienų baltas plyteles ir sutrūkusius veidrodžius. Tualetas buvo sausakimšas. Vyrų ir moterų, vaikinų ir merginų — vartojančių narkotikus, prekiaujančių narkotikais. Niekas nenaudojo išvietės pagal paskirtį, bet kažkodėl čia vis tiek trenkė tūkstančio ir vienos nakties išmatomis.

Teris susirado akiniuotą hipį, kurio ieškojo. Tai buvo agentas. Šalimais trynėsi ilgaplaukė mergiščia su sustingusia šypsena veide. Kvanktelėjusi mergina. Jie abu linktelėjo jį pažinę. Narkotikų pirkėjo etiketas reikalavo vietoj pasisveikinimo nutaisyti susidomėjusį veidą ir su šypsena veide klausytis, kaip agentas mala bet kokį niekalą, koks tik užplaukia jam ant seilės.

— Teri, aš tau sakau, tau reikia gyventi laive, — kliedėjo agentas, ir jo akys žybtelėjo pro storus stiklus. — Nes, jeigu gyveni laive, niekas negali tavęs surasti — tu nesi elektoratas, supranti, nesi ir šauktinis. Nesi niekur užregistruotas. Tavęs nėra popieriuose. Gerai, ne?

Agentas sukikeno iš savo genialaus plano kaip pergudrauti valdžią. Jis jau gerą dešimtmetį pardavinėjo prekę išvietėse įvairiausių renginių metu, bet staiga jį apėmė nesutramdomas noras išsipasakoti savo pasitraukimo į atsargą planus Teriui.

— Ir jokio nekilnojamojo turto mokesčio, — vyptelėjo trenkta draugužė.

— Taigi tu jau sutaupai pinigų, pirkdamas iš mūsų, — nusižvengė agentas.

Paistalai, pamanė Teris.

Paistalai, šapalai, kurių žmogus esi priverstas klausytis tik tam, kad galėtum gauti kvaišalų. Teriui magėjo kuo greičiau minti iš čia, bet procedūra reikalavo išklausyti to psicho pripumpuotomis spido smegenimis kliedesius iki galo. Regis ir toliau griaudėjo, Teris pajuto, kaip jo smegenys pradeda tinti.

— Visai nebloga mintis, — pritarė Teris, stebėdamas į tualetą įeinantį Variką Hantą. — Gyventi žvejų laive.

Teris su panieka pastebėjo, kad šis talentų ieškotojas — vienintelis nutukėlis visame „Vakarų pasaulyje“. Štai tau ir pietūs kompanijos sąskaita, ir skraidymai pirmąja klase į Los Andželą, Niujorką ir Tokiją. Štai tau ir darbo privilegijos.

Žmogus, atradęs keletą įžymiausių pastarojo dešimtmečio grupių, atrodė panašus į pašlemėką. Jis pedantiškai nusišlapino į sudaužytą pisuarą, užsisegė aptemptų džinsų užtrauktuką ir ėmė dairytis asmens higienos priemonių. Teris niūriai nusišypsojo. Kur jis manėsi esąs? Sumautoje „Palapinėje“? „Vakarų pasaulyje“ visos kriauklės buvo seniai sudaužytos, o vanduo užsuktas nuo neatmenamų laikų. Su nepasitenkinimu atsidusęs, Varikas Hantas išsitraukė nedidelę sidabrinę tabokinę iš švarko kišenės, atidarė ją ir panardino į ją nedidelį sidabrinį šaukštelį, kurį nešiojosi pasikabinęs ant gauruoto kaklo.

— Pirk botą, seni, — patarė agentas. — Būtinai nusipirk bo-bo-botą.

Didelio susijaudinimo akimirkomis agento balsas virsdavo ausį rėžiančiu mikčiojimu.

— O kodėl gi ne? — šūktelėjo Teris svarstydamas, ar kiekvienam agentui tenka dažnai persivalgyti savo paties prekės.

Jo dėmesį patraukė nedidelė grupelė prisiplakėlių, kurie jau spietėsi aplinkui Variką Hantą. Hantas gal buvo ir vienintelis pūzras klube, bet jis turėjo galią paversti svajones realybe. Mergina su auskaru nosyje jau grūdo jam kasetę su — Teris tuo neabejojo — savo grupės demonstraciniais įrašais. Varikas Hantas kantriai šypsojosi, vis labiau mėgaudamasis savo padėtimi ir nuo kokso užplūstančia palaima. Niekas nesikeičia, pamanė Teris. Mes manėme, kad viskas pasikeis, bet iš tiesų tai buvo vis ta pati rokenrolo verslo mašina.

— Tu-tu-tu gi-gi-gi neperki, — stenėjo agentas, — užterštam vandeny pagautos žuvies, hm?

Teris energingai linktelėjo ir buvo apdovanotas dviem pūstais amfetamino sulfato maišeliais. Pagaliau. Du gramai už dvidešimt keturis svarus. Kai banknotai pradingo dilerio kišenėje, Terio akyse iškilo tėvo vaizdas. Sunkiai vilkdamas sulinkusias kojas sušalusia žeme, jis ant pavargusios nugaros tempė vienturtį sūnų.

Į vidų išdidus įsvirduliavo Bilis Blicenas, ir per tualetą nuvilnijo susižavėjimo šurmulys. Nė nepažvelgęs į Variką Hantą, kuris pataikaujančiomis akimis spigino į jį, Bilis nudrožė tiesiai prie Terio ir plačiai išsišiepė. Bilis mokėjo šypsotis. Kai jis taip šypsodavosi, galėdavai pasijusti svarbiausiu žmogumi pasaulyje.

— Štai kur tu, — svajingai nutęsė Bilis. Tada jis pasisuko į agentą, ir jo balsas iškart tapo dalykiškas. — Paimsiu gramą tavo puikiojo vėžalo.

Prekeivis iškėlė rankas į viršų tarsi pasiduodamas. Jis atrodė sutrikęs.

— Kai tik užmokėsi man už praėjusį kartą, — pralemeno jis, o jo šypsena sustingo, lyg būtų prikalta prie veido. — Ir už užpraėjusį. — Tarsi norėdamas viską nuleisti juokais: — Ir už už-už-užužpraėjusį.

Dailų Bilio Bliceno veidą iškreipė įniršis.

— Tu, bjauri žiurke — kaip drįsti taip su manim kalbėti prie mano draugo?

Biliui iš akių ištryško pykčio ašaros. Prekeivis kilstelėjo rankas dar aukščiau, tarsi sakydamas, kad galbūt dar galima susitarti, bet jau buvo per vėlu.

— Tuoj aš pačirškinsiu tavo apanglėjusią homišką subinę! — sugriaudėjo Bilis.