Тони Парсонс - Mūsų istorijos

— Kas čia gyvena? — paklausė Rubė. — Valkatos?

— Jie ne valkatos, — atsakė Leonas, skaičiuodamas paskutines monetas. — Jie benamiai. Gal galėtum truputį mane paremti? Atleisk.

Rubė piktai dėbtelėjo į jį.

— Merginos nemoka. Vaikinai moka. — Ji atsiduso. — Penkiasdešimties pensų užteks?

Tada Leonui į galvą atėjo seniai primirštas posakis — kažkas apie tai, jog šaliai reikalinga nauja politika, leisianti sulyginti dirbančių moterų atlyginimus su vyrų. Bet jis nesugebės užkariauti šios merginos, kaip papūga kartodamas banaliausias knygines tiesas. Po Evelyn „Champagne“ King to neužteks. Tad vietoj to jis tik pasakė:

— Penkiasdešimt pensų būtų puiku. Aš dar pridėsiu arbatai.

Ji išsitraukė piniginę ir suskaičiavo trūkstamus pinigėlius. Tuo tarpu Leonas striukės kišenėje sužvejojo priešpiečių taloną ir pliaukštelėjo jį vairuotojui į delną.

Taksistas nesugebėjo deramai įvertinti tokio Leono dosnumo.

— Prakeikti čigonai, — drėbė jis piktai ir nuvažiavo.

Rubė susidomėjo užrašais ant namo sienų.

— Katėms patinka traškučiai be priedų, — perskaitė ji balsu. — Narkotikams – ne... Tai jau tikrai.

— Ne, tai tiesa, — pasakė Leonas. — Tie žmonės, kurie čia tvarkosi, netiki kvaišalais. Jaunimas vartoja visokius kvaišalus tam, kad šie juos išlaisvintų. O mes manome... — jis susigėdo susigriebęs, kad ir vėl kalba kaip koks žąsinas. — Kad mes ir taip laisvi.

— Bet tu pats ką tik juos vartojai.

— Taip buvo todėl, kad buvau su draugu. Jis įsitikinęs, kad jam tai padeda. — Leonas nusišypsojo jai mėnesienoje. — Ir jis kartais išveda mane iš kelio.

Ji taip pat šyptelėjo.

— O tave lengva išvesti iš kelio, ar ne?

Leonas išsitraukė raktą.

— Nepasakyčiau. O tave?

Ji papurtė galvą.

— Mano tėvas mane nudėtų. — Ji pažvelgė į namą vaiduoklį. — Ir Stivas mane nudėtų.

— Tada tau pasisekė, kad Stivo nėra šalia, ar ne? Rubė pažvelgė į jį. Šypsena dingo taip pat staiga, kaip ir buvo atsiradusi.

— Tai mums abiem pasisekė, kad Stivo nėra šalia. Vos žengusi žingsnį ant siūbuojančių lentų, ji įsikibo jo odinės striukės. Leonas įleido ją į tamsų koridorių, ir Rubė tuoj pat nusibalnojo koją į pasienyje numestą dviratį.

— Atsargiai, — pasakė Leonas. — Deja, šviesa yra tik viršuje.

Antrame aukšte iš tamsos išniro keletas veidų ir vėl dingo. Leonas su Rube užlipo į viršų. Didžiajame kambaryje silpna žvakės ir plikos lemputės šviesa apšvietė ant medinių grindų ratu susėdusius vyrus sukryžiuotomis kojomis. Jie pažvelgė į Leoną ir Rubę, linktelėjo ir vėl įsitraukė į savo pasitarimą. Bendravo kontinentinės Europos kalbomis.

— Tarp jų yra keletas žmonių, gyvenusių Paryžiuje, — pasakė Leonas. — Paryžiuje 1968-aisiais.

— Kartą aš buvau Kalė, — pasakė Rubė. — Su klase.

Jie perėjo visą aukštą. Čia beveik nebuvo baldų. Galėjai tiesiog užuosti pelijantį medį, nepraustus kūnus ir kažką verdant.

— Aš nė pusės tiek nedvokiu, — sušnibždėjo Rubė.

Iš tamsos išnirdavo vis nauji veidai — iš pradžių įtarūs, po to malonūs ir netgi draugiški. Leonas pajuto, kaip Rubė atsipalaiduoja. Tai nebuvo tokia jau bloga vieta gyventi. Jie perėjo per nedidelę virtuvėlę, kurioje ant riebalais aptekusios viryklės kunkuliavo milžiniškas puodas sriubos. Visi kampai buvo nukrauti neplautais indais ir maisto likučiais. Jauna ilgaplaukė moteris kriauklėje prausė nuogą kūdikį.

Jie įėjo į neapšviestą miegamąjį, kuriame anksčiau stovėjo jo tėvas. Per tą laiką atsirado naujai atvykusių. Iš kuprinių pabiręs jų turinys ir koks pustuzinis miegmaišių, sumestų kaip pakliūva, dengė grindis. Viena porelė audringai mylėjosi, net grindys girgždėjo. Rubė stvėrė Leoną už rankos ir kikendama ištraukė jį iš kambario.

— Jie nieko prieš, — pasakė Leonas.

— Užtat aš prieš, — atšovė ji linksmai.

Kraipydama galvą, ji nusivedė jį atgal į virtuvę. Moteris su kūdikiu buvo išėjusi. Rubė paliepė jam sėstis ant taburetės. Tada apsidairė, susirado pusę citrinos, butelį baliklio ir arbatos puodelį su princesės Anos ir Marko Filipso atvaizdu. Ji buvo labai rimta. Jos veidą dengė profesinė kaukė.

Rubė nukėlė nuo Leono galvos skrybėlę, padėjo išsinerti iš striukės ir galiausiai nutraukė per galvą senus „Thin Lizzy“ marškinėlius.

Jis siektelėjo jos, bet ji tik papurtė galvą — ne, ji ne tai turėjo omenyje, bent jau ne šią akimirką, — ir mostelėjo ranka į kriauklę. Persėdęs prie kriauklės, jis įsispoksojo į savo atvaizdą suskilusiame veidrodyje.

Kol Rubė trinko jam galvą šaltu vandeniu ir rankų muilu, Leonas tyrinėjo savo atspindį veidrodyje. Paskui ji išspaudė iš citrinos sultis jam ant galvos ir galiausiai praskalavo plaukus skysčiu iš Anos ir Marko puodelio, į kurį buvo įvarvinusi šaukštą baliklio, šiek tiek šalto vandens ir visa, ką dar buvo galima išspausti iš citrinos.

Leonas išpūtęs akis spoksojo, kaip vaikinas veidrodyje virsta blondinu. Ir jis pirmą kartą gyvenime patikėjo, kad jo veidas gali būti visai išvaizdus. Žinoma, tai neturėjo beveik nieko bendra su jo plaukų spalvos pasikeitimu. Dėl to kalti buvo jos pirštai, švelniai masažuojantys jo skalpą, jos susikaupimas, su kuriuo ji tyrinėja jo galvą, jos šiltas kvapas, kurį jis jautė sau ant kaklo. Ir jos veidas sudužusiame veidrodyje, kol ji kūrė šį stebuklą.

Ir jis suprato, kad ši mergina negali būti jam abejinga, o jo širdis vartėsi kūliais.

Vėliau, kai svetimšalių balsai jau buvo nutilę, o audringoji porelė kietai miegojo, Leonas su Rube įsmuko į jo miegmaišį.

Jie mylėjosi kaip įmanydami tyliau, ir vieninteliai garsai kambaryje tebuvo jų tankus kvėpavimas, aikčiojančios plikos lentos po jais ir jo kliedintis, nerišlus kuždesys.

— Aš tave myliu, — dejavo jis, ir jo akys liepsnojo nuo tos baisios tiesos. — O, aš taip tave myliu!

Rubė sukūkčiojo po juo ir sudejavo, suturėjo jį ir pakėlė į dausas.

Kur Leono meilė trykšte tryško.

Kiek iš viso naktų be miego?

Beveik trys, skaičiavo Teris Kovent Gardeno tamsoje. Rytui išaušus, jis bus praleidęs be miego lygiai tris paras.

Jis prisiminė jas.

Praėjusias dvi naktis jis praleido Berlyne. Viena prabėgo lenktyniaujant šalutinėmis miesto gatvelėmis su Dagu, besiklausant, kaip jis su grupe skolintais iš barzdoto džiazo kvarteto instrumentais suskelia košmarišką nuosavų hitų popuri. Dagas švaistėsi po restoraną kaip lunatikas, po to sumanė pasisupti ant lempos gaubto ir tėškėsi ant pilvo tiesiai į pagyvenusių džiazo gerbėjų staliuko vidurį.

Kitą naktį jie prasėdėjo užsirakinę Dago viešbučio kambaryje, uostydami Kristos koksą ir kalbėdamiesi tol, kol į duris pasibeldė kambarinė, nes atėjo metas tvarkyti kambarį, o Teriui — nusišluostyti nosį, susipakuoti krepšius ir pasigauti taksi į oro uostą.

Ir pagaliau ši naktis, ši gęstanti naktis, iki kurios pabaigos beliko vos keletas valandų. Tai būtų lygiai trys naktys be miego — žudančios trys naktys paeiliui, ir Teris puikiai žinojo, kas nutikdavo išaušus trečiosios nakties rytui.

Trečiosios nakties rytą Terį aplankydavo regėjimai.

Tai galėdavo būti bet kas. Kartą po trijų bemiegių naktų Teris pamatė žvirblį, šokantį džaivą. Kitais kartais jis regėjo sudužusį lėktuvą — didžiulį transatlantinį lainerį, perrėžtą atidarikliu tarsi sardinių skardinę, pasvirusią ant šono šalia jo migio. Pašėlusius dalykus. Beprotiškus dalykus. Šokantis žvirblis, sudužęs lėktuvas — Teris suvokė, kad jų tikrovėje nėra. Teris protu tai suvokė ir mėgino visomis keturiomis kabintis į tą suvokimą. Bet tai buvo nepaprastai sunku.