Тони Парсонс - Mūsų istorijos

Netrukus Piteris jau buvo aparatinėje. Jis puolė prie ričių, ir šios viena po kitos išskrido pro išdaužtus langus, o blizgančios rudos juostos kaspinai nuplazdeno joms iš paskos tarsi tualetinio popieriaus ritinėliai per futbolo rungtynes; tada vienais sandalais šoko spardyti gremėzdiškų duomenų saugyklos obeliskų, taip tik dar labiau prajuokindamas Terį.

Neprisišaukusi Terio pagalbos, Salė pati čiupo Piterį per liemenį ir tempte nutempė jį nuo skaičiavimo mašinos.

— Mes visi neteksime darbo!

Kišoras sėdėjo panarinęs galvą ir vapėjo kažką apie programavimą, apie žingsnį, kurio dabar jau niekados nebegalės žengti, ir Teris liovėsi kvatojęs, nes staiga viskas baigėsi, audra Piterio viduje išsikvėpė, dabar jis tik kumščiais daužė monolitines juostų rietuves ir be gailesčio save žalojo, ir tai nebuvo taip juokinga, kaip prieš tai. Be to, buvo nepakeliama matyti Salę tokią nusiminusią. Tarpduryje markstydamasis stovėjo Pižamius su naktine uniforma ir šepečiu rankose.

— Mažvaikiams visai pasimaišė, — sumurmėjo jis. — Verčiau sutvarkykite viską iki ryto, antraip visi lėksite iš darbo.

— Sutvarkyti?! — pratrūko Salė. — Čia jau nebėra ką tvarkyti, tu senas ožy! — Ji sviedė sudaužytą ritę į Pižamių, ir ruda blizganti juosta kaspinu išsivyniojo iš paskos. — Prasitrink akis, jis nusiaubė visą kontorą!

Piteris sugrįžo į kabinetą. Jis įėjo pro duris, nors nebuvo jokio reikalo — galėjo eiti tiesiog ten, kur ką tik buvo stiklas. Jis buvo šlapias nuo prakaito ir visas drebėjo.

— Ką gi, tuomet visi prie darbo, — paragino Teris, stryktelėdamas nuo stalo ir ištraukdamas šepetį Pižamiui iš rankų.

Jie visi sužiuro į jį.

Salė tik papurtė galvą ir liūdnai šyptelėjo.

— Negali tiesiog imti ir grįžti čia tik dėl to, kad tavo naujasis gyvenimas nesusiklostė. Ar tu to nežinai? — Ji uždėjo ranką Kišorui ant peties. — Neverk, Kišai. Neims galas. Kaip nors susitvarkysim. Mes pasakysim — nežinau, ką mes pasakysim. Kad tai padarė įsilaužėliai. Vandalai.

— Bet niekas tuo niekada nepatikės! — verkšleno Kišoras, grąžydamas rankas. — Visi supras, kad tai mes!

Piteris susmuko ant grindų ir užsidengė galvą rankomis.

Salė švelniai perėmė šepetį iš Terio.

— Būtų geriau, kad išeitum, — pasakė ji.

VIENUOLIKTAS SKYRIUS

Nuo mėsos turgaus vaizdo Teriui stingdavo kraujas.

Kur bepasisuksi, vyrai baltais krauju aptaškytais chalatais krovė didžiulius mėsos gabalus ant dviračių vežimėlių, ir, garo kamuoliams verčiantis iš burnos, it rikšos tempė savo krovinius prie laukiančio sunkvežimių ir autofurgonų karavano, išsirikiavusio Smitfildo prieigose. Šaltas oras net pokšėjo nuo nešvankybių, vyrai plūsdavo savo šunišką dalią ir vienas kitą. Tai buvo sunkus darbas ir ilga naktis. Terio galva nenešė, kaip jo tėvas galėjo išdirbti čia nuo pat tos dienos, kai metė mokyklą, būdamas keturiolikos.

Jis pasikėlė švarko apykaklę ir susigrūdo rankas į kišenes. Nuo šalčio Terio akys ašarojo, o kvėpavimas tapo tankesnis ir ne toks gilus. Jis žingsniavo pagrindiniu praėjimu, dairydamasis tėvo.

Teris rado jį, tempiantį ant kupros gigantišką jaučio skerdenos pusę. Tai buvo neįsivaizduojamo dydžio mėsos ir kaulų kalnas, nuo kurio tėvo keliai virpėjo, jis visas svirduliavo, o apsipylęs prakaitu veidas buvo perkreiptas it sunkumų kilnotojo.

— Mano sūnelis, — ištarė jis uždusęs ir nusišypsojo. Tikrai nesitikėjo pamatyti čia savo sūnaus, ir dar tokiu metu.

Su kepure jis atrodė panašus į Prancūzijos svetimšalių legiono kareivį — brezentinis katiliukas su balto audeklo skiaute nugaroje tarsi saugojo jį nuo dykumos saulės.

— Tau padėti, tėti?

Tėvas nusijuokė.

— Vargu ar pakelsi.

Teris nusekė paskui jį, linkstančiomis nuo sunkios naštos kojomis, į lauką. Dūlindamas tėvui iš paskos, Teris matė tik murzinus jo chalato skvernus ir sudėvėtus batų kulnus. Numetęs skerdeną į sunkvežimio šaldytuvą, tėvas nusišluostė rankas į rankoves ir patapšnojo Teriui per nugarą.

— Mano bernas! — šūktelėjo jis, nesikreipdamas į nieką konkrečiai. — Jis važinėja po visą pasaulį ir kalbina kino žvaigždes!

— Tėti, — burbtelėjo Teris. — Tie žmonės nėra kino žvaigždės.

— Tik pažiūrėk į save, — džiūgavo tėvas. — Vieni kaulai ir oda. Turbūt net arbatos būsi neišgėręs. Eime, paimsime ko nors užkąsti.

Net ir tokią valandą užeigos aplinkui Smitfildo mėsos turgų turėdavo gražaus darbelio. Tiesą sakant, šiuo paros metu buvo netgi juntamas pagyvėjimas, nes naktinė pamaina artinosi prie pabaigos.

Už aprūkusių langų įraudę vyrai baltais chalatais vieną po kito kėlė tamsaus alaus bokalus, pirštais mirkė šviežius apkepo gabaliukus HP padaže ir vieną po kitos traukė cigaretes. Terio tėvas užsisakė apkepo su alumi ir surado porą vietų prie stalo, nusėsto triukšmingų, po sunkaus fizinio darbo nusikamavusių vyrų. Teris buvo vienintelis be balto chalato.

— Mano sūnus, — paaiškino Terio tėvas. — Važinėja po visą pasaulį ir šnekina visus tuos šoumenus. — Plati jo krūtinė dar labiau išsipūtė iš pasididžiavimo, tačiau Terį šios pagyros privertė pasijusti nesmagiai. — Beveik kaip Maiklas Parkinsonas.

Nepanašu, kad jiems tai padarė įspūdį.

— Kokius? — paklausė kažkuris.

Teris kaip tik tuo metu kimšo jautienos apkepą su svogūnais. Kada jis paskutinį kartą valgė? Lėktuve jis atstūmė padėklą su kažkuo, suvyniotu į aliuminio foliją, greičiausiai, vištiena. Ir beveik nepalietė šventinės vakarienės, kurią mama ištaisė Miglai. Tereikia tik šniūkštelėti užtektinai spido ir apetitas kaipmat išgaruos.

— Na, aš ką tik kalbėjausi su Dagu Vudu, — pasakė jis, dėdamas ant stalo įrankius. Sutrikę veidai aplink stalą. — Ir Greise Fiuri.

Nieko. Terio tėvas išdidžiai tebesišypsojo.

— „The Clash“? „The Jam“? „The Stranglers“? — Dabar jis jau nėrėsi iš kailio, nenorėdamas nuvilti tėvo. — Išspausdinau vieną pirmųjų straipsnių apie „Sex Pistols“, aprašydamas jų uždarą pasirodymą „Žaliajame ekrane“...

Pavadinimas palietė skaudamą vietą.

— Tu čia apie tuos avigalvius, kurie išvadino Karalienę sena kvaiša? — prašneko vienas milžiniškas mėsininkas. — Nepatarčiau jiems rodytis čia naktimis. Mes niekam neleisime įžeidinėti mūsų Karalienės.

Kilo linksmas šurmulys, ir iš visų pusių pasipylė siūlymai pamokyti „tuos išgamas“, palinkėjimai pakliūti jiems į nagus Smitfilde. Žodžiu, šioks toks susidomėjimas kilo.

— O tas paukštytes iš „Abba“? Jas ar buvai sutikęs? — Gašlus juokas, vartomos akys ir drimbantys ant stalo apkepo gabalai. — O, aš irgi būčiau nieko prieš patirti ką nors išskirtinio su ta šyva karve!

Teriui teko prisipažinti, kad jo ir „Abba“ keliai niekada nebuvo susikirtę.

— O bitlus?

— Tai gal Eltoną Džoną ir Kiki Di?

— „Disco Duck“?

Keletas labiau išprususių muzikos mylėtojų suprunkštė.

— Tai daina vadinasi „Disco Duck“, besmegeni! Tu ką, negirdėjai Riko Diso?! Kitą kartą prasikrapštyk ausis, kai jo klausysi!

Teris ir čia buvo priverstas pripažinti, kad nesutiko nė vieno iš paminėtųjų.

— Matote, — išdidžiai pareiškė Terio tėvas. — Vienos žvaigždės. Išmaišė visą pasaulį, kaip Dievą myliu.

Jo šypsena sutrūkčiojo tik tada, kai juodu išėjo iš užeigos.

— Tu visai nevalgai, — tarė tėvas. — Tu nemiegi. Vieni kaulai ir oda. Kas tau pasidarė? Kas tave graužia?