Тони Парсонс - Mūsų istorijos

Teris nutaisė rimtą miną.

— Aš pakalbėsiu su koncertų skilties redaktoriumi, — sumelavo jis.

Kišoras įbruko Teriui į rankas poliesterio puodelį su deginančiu rudu skysčiu, ir Teris dėkingai jam nusišypsojo, nors ir žinojo, kad jo neįmanoma gerti. Jis prisiminė, jog bet koks gėrimas iš automato atrodydavo visiškai vienodai. Tas šleikštus viralas priminė jam ir kitus dalykus: pavyzdžiui, kolos ar toniko skardines, sklidinai pripildytas džino, jųdviejų su Piteriu ginčus dėl „Pink Floyd“, Džimio Peidžo ar „EMI/Harvest“ nuopelnų rokui, Kišoro pasakojimus apie įvairiausius daiktus, metamus į jo tėvų Ist Ende pašto dėžutę, naktis, praleistas su Sale jos miegmaišyje kuriame nors tuščiame kontoros kabinete, jos stamantrų ir šiltą kūną. Tą jis prisiminė ryškiausiai. Džino skonio bučinius, rudas šviečiančias akis ir jos liaunų rankų prisilietimą.

— Imk. — Salė kyštelėjo jam puodelį nuo termoso. Kvapniame vandenyje plaukiojo keletas lapelių. — Na, ji ne visai tavo skonio. Tikrai ne „Brooke Bond PG Tips“, tai kiniška arbata.

Jis padėjo poliesterio puodelį ir paėmė Salės gėrimą.

— Mano mėgstamiausia, — tarė jis. Ji metė į jį deginantį žvilgsnį, kuris bylojo, jog netiki nė vienu jo žodžiu.

Ir tada jie visi žiūrėjo, kaip spausdintuvas išbarškina pranešimą. Ritės nebesisuko.

— Pakeiskite juostą, — perskaitė Salė. — Eime, Kišorai.

Juodu nuėjo atgal į aparatinę. Teris palaukė, kol jie išeis.

— Turi kaifo? — paklausė jis Piterio.

Piteris nusivylęs šyptelėjo. Ne tai jis tikėjosi išgirsti iš Terio.

— Tau nereikia mano kaifo, vyruti, — ištarė jis.

— Aš esu basas, ir man reikia įkvėpimo, — pasakė Teris. — Šiek tiek spido. Nesvarbu ko — bliuzo, bombonešių, ko turi.

Teris žinojo, kad Piteris gaudavo amfetamino sulfato po dvylika svarų už gramą, kai „Land of Mordor“ repetuodavo jo tėvų garaže. Bet Piteris buvo įsitikinęs, kad „kaifo“ Teriui turėtų parūpinti Kito Ričardso agentas. Ar net pats Kitas Ričardsas.

— Bet... o tai kaip visos tos roko žvaigždės, su kuriomis trankaisi? — negalėjo patikėti Piteris. — Juk to šūdo aplink juos į valias. Seksas, narkotikai, rokenrolas — juk toks jų gyvenimas, ar ne?

„Cap-it-ol“, — atsiduso radijas. — Padeda jums pratempti naktį ...“

Terio galva nusviro. Tas prakeiktas džinglas! Už stiklo Salė ir Kišoras vyniojo tuščią juostą ant milžiniškų baltų ričių. Jis sunkiai atsiduso.

— Aš sušniaukščiau viską iki paskutinio grūdelio, — pasakė Teris. — Nejaugi tu nieko neturi?

Piteris atrodė susigėdęs.

— Tik keletą „Pro-Plus“ tablečių, — atsakė jis, tarsi atsiprašydamas. Jo veidas staiga nušvito. — Bet galime jas sutrinti ir pasigaminti po šniūkelį.

— „Pro-Plus“? — pakartojo Teris, neslėpdamas nusivylimo. — Juk to užtaiso gali nusipirkti bet kurioje vaistinėje. Nejaugi manai, kad Kitas Ričardsas ir Džonis Rotenas nusiperka kvaišalų tiesiog vaistinėje?

Piteris įsižeidė.

— Tiesiog neturėjau galimybės su jais apie tai pakalbėti. Tai tu man pasakyk.

Teris stipriai trūktelėjo iš „Tizer“ skardinės. Saldaus raudono gėrimo skonį tuoj pat nustelbė klastingas džino smūgis. „Pro-Plus“! Kiek ilgai galima ant jų išbūti? Jeigu taip ir toliau, netrukus jis pradės rūkyti džiovintas bananų žieves.

Bet jis tik pasakė: „Na gerai, trauk jas“, ir padėjo senam draugui sutrinti geltonas tabletes į miltelius.

Salė ir Kišoras sugrįžo į kabinetą. Ji žiūrėjo į juos, negalėdama patikėti savo akimis.

— Tik nesakykit, kad ruošiatės uostyti tą bjaurastį, — pasipiktino ji.

Bet Teris nė nepažvelgė į ją. Jis sustingęs žiūrėjo, kaip jo senas draugas termoso dugnu kruopščiai trupina „Pro-Plus“ į geltonus miltelius.

— Seksas, narkotikai, rokenrolas, — nutęsė Piteris ilgesingai. — Na, tai klok viską nuo pradžių, Teri.

Rubė Poter.

Jos vardas pasiuntė Leoną į nokdauną, kuriame jis pamatė pralekiančią pro akis jų būsimo bendro gyvenimo viziją.

Rubė Poter. Rubė Pek. Misis Rubė Pek. Misis Rubė Poter- Pek. Leonas Poteris-Pekas. Poteriai-Pekai. Žiūrėkite, Poteriai-Pekai eina.

Bet išėjęs iš „Aukso kasyklos“, blyškioje spurginės šviesoje Leonas sužinojo, kad nuostabiausios merginos pasaulyje vargu ar atsiras vietos ir jam.

— Gali jam paskambinti, jeigu nori, — pasiūlė storulė, keldama prie burnos spurgą. — Gatvės gale yra telefono būdelė. Nagi, paskambink jam.

— Bet aš nenoriu jam skambinti, — atšovė Rubė, ir jos dailus veidas užsiliepsnojo.

Šią minutę „Dunkin Donuts“ panėšėjo į tardymo izoliatorių, ir sėdinčiam prie stalo, kuris buvo tvirtai prikaltas prie grindų, Leonui noromis nenoromis teko užduoti sau ne vieną sunkų klausimą.

Pavyzdžiui, apie ką jos čia kalba? Ir kas yra šis šunsnukis Rubei? Ir koks Leonas buvo kvailas, įsivaizduodamas, jog tokiai merginai, kaip Rubė Poter, galėtų būti kuo nors įdomus?

Tačiau vos tik jis pažvelgė jai į veidą, visi būgštavimai išsisklaidė. Leonas pažvelgė į Rubę, ir ji nusišypsojo jam, ir pasaulis vėl įgavo prasmę. Visos blogybės pasitraukė į šalį, užleisdamos vietą palaimingai laimės akimirkai.

— Nesuprantu, kodėl nenori jam skambinti, — neatstojo Džudė, nusibraukdama trupinius nuo lūpų.

Tai, kad Rubė turi draugę, kamuojamą antsvorio, Leonas laikė geru ženklu. Ji, matyt, turi labai gerą širdį, jeigu nekreipia dėmesio į tokius banalius dalykus, kaip žmogaus išvaizda. Nuostabi iš išorės, taip pat ir iš vidaus, atsiduso jis, taršydamas spurgą ir čiulpdamas iš jos aviečių įdarą.

Jos neklausė, ką jis veikia. Tai buvo keista, nes jo tėvų pasaulyje ir netgi „Laikraštyje“ tai visuomet būdavo pirmoji pokalbio tema. Kuo tu užsiimi? Bet ne Rubė ir Džudė. Jos buvo kilusios iš dirbančiųjų pasaulio. Jis suprato, kad ji kirpėja tik po to, kai ji išrėžė jam ilgą kalbą apie „Auksinio rudens“ privalumus ir trūkumus.

— Aš rašau apie muziką, — pasakė jis joms, tikėdamasis priblokšti. — Tiesą sakant, šiąnakt manęs dar laukia vienas darbas. — Dabar mėgino pasirodyti svarbus. Ar jūs bent įsivaizduojate, koks esu užsiėmęs? — Beje, gal norite į koncertą? Man reikia pamatyti vieną grupę.

— Grupę? — nusistebėjo Rubė ir susiraukė. To užteko, kad Leono pasiūlymas pasiklausyti „Leni and the Riefenstahls“ nuskambėtų tarsi kvietimas į Džo Loso orkestro koncertą. Jis tikėjosi, kad ji galbūt eis su juo. Bet jo darbas, regis, tik glumino ją. Eiti ir žiūrėti, kaip groja kažkokia grupė?

— Tai gal gali gauti bilietus ir į „Queen“ koncertą Vemblyje? — paklausė Džudė staiga labiau susidomėjusi.

Leonas pamėgino užgniaužti panieką. Bet jam nepavyko.

— Galbūt, — atsakė jis. — Bet kurių galų aš norėčiau tai daryti?

— Dėl to, kad Fredis Merkuris yra jėga, — piktai šūktelėjo Džudė, — šiknakruši tu nelaimingas.

Rubė trinktelėjo ranka per stalą.

— Džude!

Rubė skleidė gerumo aurą, kuri švieste nušvietė jos tobulą veidą. Ji neabejotinai paliko mokyklą būdama penkiolikos ir niekada neturėjo nieko panašaus į tai, ką Leono tėvas vadino „privilegijomis“. Bet Rubė Poter turėjo daugiau įgimto mandagumo už visus Leono iki šiol matytus žmones.

— Ir apie ką tu rašai? — spaudė Džudė.

Leonas įkvėpė.

— Apie Bobą Marlį. Pati Smit. Džo Stramerį. Polą Velerį. Pitą Sylį. Filą Lainotą. Džonį Tandersą. „Sewer Rats“.