Тони Парсонс - Mūsų istorijos

— Ką gersi? — paklausė misis Braun, nusivilkdama švarką.

Rėjus sumurmėjo užsakymą, ir Linda Lavleis suraukė antakius, tarsi Rėjus būtų vaikas, kuriam jau seniai laikas į lovą.

— Ką jis pasakė?

Rėjus atsikosėjo.

— Viskio su kola.

— O aš kaip visada, — tarė misis Braun. Ji nusišypsojo Rėjui. — Imdamas interviu iš Džono Lenono, turėsi kalbėti garsiau.

Jų staliukas buvo apšviestas raudonos žvakės formos lemputės. Kaip ir jos ilgos, nuogos rankos. Rėjus žvilgtelėjo į ją tamsoje.

— Kiek dabar galėtų būti valandų?

Ji dirstelėjo į laikrodį, kurio auksas sužibėjo klubo prieblandoje.

— Argi ne vis tiek? — atsakė ji.

Linda Lavleis atnešė padėklą. Rėjui tikrai buvo metas eiti. Bet jis prisiminė geras manieras ir kilstelėjo stiklą.

— Na, su gimtadieniu, misis Braun.

Ji nusikvatojo, linktelėjo. Juodu susidaužė.

— Ačiū, kad pasilikai išgerti į mano sveikatą, — pasakė ji, ir jis susigėdo. Ji atrodė kaip vienišiausias žmogus visoje planetoje. Bet ji buvo graži ir turtinga, o jos vyras vadovavo vienai garsiausių pasaulio grupių. Tad kaip tokia moteris galėjo būti vieniša?

— Ne, tiesą sakant, tai aš esu laimingas, — mikčiojo Rėjus, pritrūkęs žodžių. — Esu labai laimingas, galėdamas su jumis išgerti per jūsų gimtadienį.

Ji prisidegė cigaretę, išpūtė dūmus pro nosį ir prisimerkė. Tada per stalą pastūmė pakelį Rėjui. „Marlboro“. Jis irgi užsirūkė.

— Tu juk pažįsti mano vyrą?

Rėjus linktelėjo.

— Žinoma. Bet ne itin gerai.

— Na, bet žinai, kas jis toks, — pasitenkino ji, nekantraudama greičiau eiti prie reikalo. — Žinai, ką vyras nupirko man gimtadienio proga?

Rėjus papurtė galvą. Jis neturėjo nė menkiausio supratimo. Iš kur jis galėjo žinoti?

— Tai spėk, — paragino ji, ir tai nuskambėjo kaip įsakymas.

Rėjus gūžtelėjo pečiais. Jis žinojo, kad tai ne tokia dovana, kokią jo tėvas pirktų jo motinai. Tikrai ne vonios druska ar dėžutė „Juodosios magijos“ šokolado. Tiek jis žinojo.

— Nežinau.

Ji užgesino cigaretę, tarsi niekada ir nebūtų jos norėjusi.

— Nagi, spėk.

Taigi Rėjus ėmė laužyti galvą, gurkšnodamas viskį su kola. Ji perbraukė ranka per savo ilgus plaukus ir jos riešas sublizgo.

— Laikrodį? — pamėgino spėti Rėjus. Jis žinojo, kad tai turėjo būti kažkas brangaus. Neabejotinai kažkas brangaus.

— Laikrodį? Ar tu pasakei laikrodį? — Jos veidas tapo kartu gražus ir grėsmingas. Rėjui buvo sunku susigaudyti, kas čia vyksta. — Ne, jis nenupirko man laikrodžio, Rėjau. Laikrodis būtų buvę gražu. Ne, tu niekada neatspėsi, taigi aš pati tau pasakysiu. Gimtadienio proga vyras nupirko man vibratorių. Ką apie tai pasakysi?

Rėjus nė nežinojo, ką begalvoti. Jis niekada net nebuvo matęs vibratoriaus. Bet kažkur viduje jis nujautė, kad tai turėtų būti bjauri dovana žmonai. Ypač jos gimtadienio proga. Galbūt vonios druska ar dėžutė „Juodosios magijos“ šokolado nėra taip jau blogai.

— Pasakyk tai gėlių kalba, — pagaliau nutraukė nejaukią tylą misis Braun. — Argi ne toks yra posakis? Pasakyk tai gėlių kalba.

Rėjus spoksojo į ledo kubelius kokteilyje.

— Aš nežinau. Visai galimas daiktas.

Misis Braun smagiai nusikvatojo. Ji ištuštino savo gėrimą ir pamojo padavėjai.

— Taigi klausykis įdėmiai, — tarė ji. — Galima daug geriau išreikšti tai vibratorių kalba. Galėtų išeiti neblogas kalambūras, Rėjau. Pasakyk tai vibratorių kalba.

Pasirodė Linda Lavleis.

— Dar po vieną, — pareikalavo misis Braun, nekreipdama dėmesio į neryžtingus Rėjaus protestus. Padavėja linktelėjo ir nuėjo. Rėjus paskubomis išlenkė kokteilį. Neatsilikti nuo šios moters bus sudėtinga.

— Ir ką jis norėjo tuo pasakyti? — neatlyžo misis Braun. — Ką jis norėjo tuo pasakyti — tas mano vyrelis, gimimo dienai nupirkdamas man vibratorių?

Rėjus žinojo, kad atsakymas nepageidaujamas. Taigi jis tiesiog tylėjo, gurkšnodamas kokteilį, spoksodamas į vienos garsiausių pasaulio grupių vadybininko žmoną, ir negalėdamas suprasti, kaip ši nuostabi moteris gali būti tokia liūdna.

— Aš nuoširdžiai tikiu, — užbaigė misis Braun, kai prieš juos buvo pastatyta dar po vieną stiklą, — kad padovanodamas vibratorių, mano vyras liepė man gražia forma atsiknisti.

DEŠIMTAS SKYRIUS

Apsauginis apšvietimas užgeso, ir kieme pasirodė senasis gamyklos prižiūrėtojas Pižamius, žilas ir smulkus senukas. Išlindęs iš miniatiūrinės sargo būdelės, jis ėmė neskubėdamas sukti cigaretę.

— Nesitikėjau tavęs dar kartą čia pamatyti, — tarė jis Teriui, liežuvio galiuku paseilindamas popierių.

Pižamius jau buvo persirengęs savo dryžuota pižama. Dėl jo jį visi ir vadino Pižamiumi. Po vidurnakčio Pižamius visada pasikeisdavo uniformą ir pasiruošdavo, jo žodžiais tariant, valandėlę nusnūsti.

— Maniau, kad skraidai po pasaulį su tais iškvaišusiais narkomanais.

— Kaip tik dariau tai praėjusią savaitę, — atsakė Teris. — Ar jie dar tebedirba?

Sausa šypsena.

— O kur jie daugiau dėsis?

Teris įžengė vidun. Buvo keista vėl matyti gamyklą po beveik metų, praleistų „Laikraštyje“. Jis apsidairė po erdvias išpilstymo gamyklos patalpas, naktį tylias ir nurimusias, peržvelgė besiilsinčius konvejerius, išsirikiavusius bekraštėse tarsi lėktuvo angaro platybėse. Teris manė, kad niekados daugiau čionai nesugrįš. Tačiau, kad ir kaip būtų keista, stovėti čia buvo paguodžiantis dalykas.

Gamybos cechas skendėjo tamsoje, tik kitame aukšte plieskė ryški liuminescencinių lempų šviesa. Gamyklos skaičiavimo centras niekada neužsidarydavo.

Visi kiti gamyklos darbininkai ir klerkai lygiai šeštą valandą gaudavo nemokamą džino porciją ir po trisdešimties minučių išsinešdindavo namo. Bet jaunimas, tenkinantis monolitinės skaičiavimo mašinos poreikius, dirbdavo kiaurą parą — dviem pamainom, nuo aštuonių iki aštuonių. Pilnu skrandžiu džino — bet kuriuo paros metu.

Skaičiavimo mašinos operatorius. Iš pradžių Teriui tai skambėjo šiuolaikiškai ir intelektualiai, bet iš tiesų tebuvo nekvalifikuotas darbas jaunuoliams, metusiems mokyklą savo noru ar neįveikusiems baigiamųjų egzaminų. Tokiems, kaip Teris — neramiems, vengiantiems normalaus darbo, trokštantiems, kad visi patarėjai užčiauptų savo srėbtuves ir duotų jiems ramybę.

Būti skaičiavimo mašinos operatoriumi reiškė nemiegoti visą naktį ir prižiūrėti, kad šis nepasotinamas monstras niekada nebadautų. Laiku pakeisti milžiniškas rites su magnetine juosta ir diskus, ne mažesnius už šiukšlių konteinerio dangtį. Užkišti metalinį spausdintuvą dydžio sulig automobiliu stirtomis popieriaus — algalapiams, sąskaitoms ir sandėlio atsargoms spausdinti. Vienintelis geras dalykas šiame darbe buvo tas, kad čia niekas tavęs neprižiūrėdavo. Čia galėdavai daryti, ką tinkamas.

Metaliniais laiptais užbėgęs į nedidelį kabinetuką, užgriozdintą greito maisto krepšeliais, maisto ir gėrimų likučiais, Teris už stiklo pamatė jas — baltas skaičiavimo mašinų gretas. O šalia — tris ištikimus jų tarnus.

Piterį, dailios išvaizdos vaikiną nesveika oda ir ilgais, lygiais rudais plaukais, kuris grojo ansamblyje ir buvo pamišęs dėl muzikos, pirmąjį Terio draugą gamykloje.

Kišorą, jauną pakistanietį, kuris norėjo būti programuotoju, bet niekaip negalėjo rasti tokios firmos, kuri suteiktų jam šansą.

Ir rimtuolę Salę Zu, kurios tikrasis vardas buvo Zu Ziji. Stovėdama šalia Kišoro, ji susikaupusi skaitė ką tik mašinos išbarškintą pranešimą. Teris buvo užmiršęs, kaip mylėjo šį veidą. Kaip jis galėjo jį užmiršti?