Тони Парсонс - Mūsų istorijos

(Vėl kalbuosi su savim

ir mąstau, ar šios klajonės į gera...

Tačiau net jei norėčiau , vargu ar pajėgčiau sustoti.)

Į duris kažkas pasibeldė.

Tai buvo kaimynas, keleto nepriklausomų grupių vadybininkas. Jam už nugaros stovėjo Migla — uždususi, su lagaminu — ir kvatojo. Jie visi padėjo jai sunešti daiktus vidun, įskaitant ir vaikiną, atlydėjusį ją iki Terio durų, nes Migla buvo viena tokių merginų, dėl kurių vyrai nuolat darydavo panašius dalykus, o Teris stengėsi nuslėpti apmaudą, kad viena pati nusprendė įsikraustyti, nė nematydama reikalo jo atsiklausti. Kai pagaliau daiktai buvo sunešti, stojo nejauki tyla, tad Rėjus su Leonu baigė savo gėrimus ir pabrukę uodegas išspūdino laukan.

Kiek vėliau — po to, kai ji truputį paverkė ir juodu pasimylėjo, ir ji nugrimzdo į gilų miegą, — jis pamatė ant jos kūno mėlynes, vos įžiūrimas blausioje mėnulio šviesoje, kuri skverbėsi į jo kambarį.

Jis matė tokias pat mėlynes Niukaslyje — pirmąją naktį. Anuomet jis patikėjo, kai ji pasakė: „Matyt, būsiu kur nors užsigavusi, aš lengvai prisirenku mėlynių.“ Nes norėjo tikėti. Buvo per sunku įsivaizduoti ką nors kita. Bet dabar jis matė, kad tos mėlynės atsirado ne atsitiktinai, kad ir kaip lengvai ji būtų paženklinama.

Tada dar niekas nežinojo apie juodu su Migla. Išskyrus Rėjų ir Leoną, niekas nežinojo. Kitą dieną Teris įsiveržė į fotografo kabinetą ir sudaužė Pitą Rūgštųjį taip žiauriai, kad tam skilo žandikaulis, o Teris susilaužė porą dešinės rankos pirštų. Tik tada visi sužinojo.

Po keleto minučių Teris stovėjo Kevino Vaito kabinete, kęsdamas baisų skausmą rankoje, o redaktorius beveik staugė iš apmaudo ir pykčio, klausdamas Terio, kaip jis dabar gali jo neišmesti.

— Negaliu pakęsti, kai vyrai švaistosi kumščiais prie moterų, — pasakė Teris. Kurį laiką jie stovėjo spoksodami vienas į kitą. — Kad ir kokia būtų priežastis, — pridūrė Teris.

— Dink man iš akių, — iškošė Vaitas, ir iš pradžių Teris pamanė, kad jį išmeta. Tik kiek palaukęs sumojo, kad jis yra siunčiamas atgal prie savo stalo. Ir kad visą gyvenimą liks už tai skolingas Kevinui Vaitui.

O dabar niekas dar nežinojo, kad jie išsiskyrę. Bet netrukus sužinos. Ir skaniai pasijuoks iš jo, ir turės teisę tai daryti, mąstė Teris. O ko daugiau jis tikėjosi? Kur galėjo nuvesti tokia draugystė, kuri nuo pat pradžių tebuvo visiška painiava?

Teris įžengė pro geležinius džino gamyklos vartus. Čia jį akimirką apakino apsauginis apšvietimas, tad jis buvo priverstas užsidengti rankomis akis. Pažvelgus į savo šešėlį Teriui toptelėjo, kad jis ir pats atrodo kaip mėlynė mėnulio šviesoje.

Pamatęs minią fotografų, besibūriuojančių prie „Speakeasy“ įėjimo, Rėjus apstulbo. Kažkodėl jis įsivaizdavo, kad tik vienintelis ieško Lenono. Fotografų buvo ne mažiau kaip dvi dešimtys, visi jie grūmėsi dėl geresnės padėties šalia virve atitvertos raudono kilimo skiautės. Jie be paliovos kvatojo, skundėsi ir ištempę kaklus spoksojo į roko muzikantus, vieną po kito sukančius į „Speakeasy“.

Čia rinkdavosi nepaprastai senamadiška publika. Ilgaplaukės merginos aptemptomis odinėmis kelnėmis ir išsičiustiję kavalieriai plačiais atlapais ir ankštomis leopardo odos kelnėmis. Tikras Rodo Stiuarto ir Brit Ekland antrininkų ir į juos panašių šaunuolių paradas. Tarsi naujosios muzikos nebūtų nė kvapo, pamanė Rėjus, tarsi „Vakarų pasaulis“ visai neegzistuotų. Jis žiūrėjo į juos, marširuojančius ant raudono kilimo priešais „Speakeasy“ ne be tam tikro pasididžiavimo ir... sumišimo. Kad ir kaip jie pasistengė išsigražinti prieš šią fotografų gaują, niekas nė nemanė jų paveiksluoti.

Bet Rėjus tiesiog jautė tą elektros lauką, kuris visą laiką gaubia didžiuosius. Kartą jis jau buvo tai patyręs, kai „Laikraštis“ nusiuntė jį aprašyti Kito Ričardso istorijos su narkotikais mažame Eilsberio miestelyje ir į ankštą teismo salę įžengė Mikas Džageris. Lygiai tokia pat galinga energija dabar veržėsi iš klubo ir kibirkščiavo naktyje. Ir visi paparaciai, ir tie senstantys suvaikėję šou verslo klounai, bergždžiai besistaipantys priešais „Speakeasy“, ir pats Rėjus — visi jie aiškiai juto čia pat spinduliuojančią didybę.

„Jis viduje? Jis viduje? Ką jis veikia? Su kuo?“

Tvyrojo karnavališka atmosfera, pobūvio nuotaika, nuspalvinta džiugaus laukimo įtampos. Tai buvo ypatinga naktis. Naktis, kurios nė vienas iš jų niekados neužmirš. Tačiau egzistavo galimybė viską pražiopsoti. Nežinodamas kur dėtis, Rėjus apsižvalgė. Nuo džino jo akys apsitraukė blyškia migla. Vienas fotografų užplėšė dainą, kuri iš pradžių priminė jūreivišką dainelę „What Shall We Do With the Drunken Sailor?“ Tik ši pasirodė esanti žurnalistinė jos parodija.

What shal l we put in the daily paper?

What shal l we put in the daily paper?

What shal l we put in the daily paper?

Early in the morning?

(Ką laikrašty aprašysim šiandien?

Ką laikrašty aprašysim šiandien?

Ką laikrašty aprašysim šiandien?

Šiandien ankstų rytą?)

Rėjus žengė ant raudono kilimo. Kito kelio nebuvo. Gal jis ir turėjo ką nors bendra su visais tais senais rodais Stiuartais, tačiau vaidinti užkietėjusį žurnalistikos asą jam tikrai nebuvo noro. Džonas buvo viduje. Džonas buvo taip arti. Rėjų ėmė krėsti nervinis drebulys.

Rėjus nužingsniavo raudonu kilimu. Mergina prie durų nužvelgė jį tokiu žvilgsniu, tarsi jis būtų sumanęs pašokti ant jos senelės kapo. Šalia jos stovėjo du masyvūs skustagalviai, įsprausti į juodus kostiumus. Pamatę Rėjų, jie susiraukė, lyg jis būtų jiems uždavęs baisiai sudėtingą klausimą.

Scoungers on the dole who guzzle

Union chiefs who need a muzzle

Plus the winner of our crossword puzzle

Early in the morning.

(Sušelpto girtuoklio pokštus ,

Raudonas darbiečių nosis ,

Dar kryžiažodį užduosim

Šiandien ankstų rytą.)

— Sveiki, — pasilabino Rėjus nedrąsiai. — Rėjus Kylis iš „Laikraščio“.

— Žurnalistų įsakyta neleisti.

— Aš sumokėsiu, — pasakė Rėjus, išsitraukdamas saują smulkių.

Paprastai „Laikraščio“ korespondentui to užtekdavo, bet ne visuomet. Pavyzdžiui, „Palapinėje“ kartais tekdavo sukrapštyti septyniasdešimt penkis pensus, kaip ir visiems kitiems. Kiek įėjimas kainavo čia? Merginos veidą perkreipė pajuokos šypsnys.

— Nemanau, — pasakė ji.

Awful International crisis

Idiot reader wins three prizes

See how the public rises

Early in the morning.

(Aštrią tarptautinę krizę ,

Bepročio laimėtą prizą —

Tai skaitytojams siurprizas!

Šiandien ankstų rytą.)

Rėjus visas nukaito, o atsitraukdamas dar pabėrė keletą monetų ant raudono kilimo. Kai pasilenkė jų susirinkti, iš rankų išsprūdęs Terio diktofonas dusliai trinktelėjo ant žemės. Jis pabijojo, kad fotografai gali pradėti šaipytis, bet jie elgėsi taip, tarsi jis visai neegzistuotų.

Čia jiems niekas daugiau nerūpėjo, išskyrus tą trisdešimt šešerių metų amžiaus vyriškį klubo viduje. Rėjus vėl prisijungė prie būrio ir ėmė apžiūrinėti Terio diktofonui padarytą žalą.

Some of it’s truth and some of it’s lying What’s the odds if the public’s buying?