Тони Парсонс - Mūsų istorijos

Здесь есть возможность читать онлайн «Тони Парсонс - Mūsų istorijos» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, Издательство: Alma littera, Жанр: Современная проза, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Mūsų istorijos: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Mūsų istorijos»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

„Mūsų istorijos“ – knyga apie tikėjimą, kad amžinai liksi jaunas. Tai knyga apie jaunimo svajones, dūžtančias suaugusiųjų pasaulyje, apie seksą, meilę ir rokenrolą. Šioje knygoje Tonis Parsonsas sugrįžta atgal į jaunystę, kad papasakotų mums istoriją, kuri daugelį metų laukė savo valandos.

Mūsų istorijos — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Mūsų istorijos», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

— Ačiū tau, Pedi.

Pedis atrodė savimi patenkintas. Buvo matyti, kad jis džiaugiasi galėdamas pasitarnauti. Po tuo nudrengtu kostiumu slėpėsi geros širdies žmogus.

— Aš juk sakiau, kad grąžinsiu tau skolą. Beje, mano redaktorius iš proto kraustosi dėl jų. Jis įsimylėjęs Džoną ir Joko — tai jo mėgstamiausi pričiuožėliai. Iš proto kraustosi dėl jų, rimtai.

Rėjus nurijo likusį gėrimą, nes nenorėjo piktnaudžiauti Pedžio vaišingumu. Tada pamėgino akimis susirasti laikrodį. Bet Alberto smuklėje laikrodžių niekada nebuvo.

— Kiek dabar gali būti valandų? — paklausė Rėjus.

Pedis su užuojauta pažvelgė į jaunuolį džinu užpiltomis akimis, ir jose sužvilgo kažkas panašaus į ašaras.

— Daug, — atsakė Pedis, o Rėjaus pirštai ir vėl bergždžiai palietė riešą.

Kuo ypatingas buvo tas veidas?

Atrodė, tarsi galėtum jame įžvelgti visą josios gyvenimą. Kada nors ji bus graži senutė, ir kadaise buvo nuostabi mergytė. Josios veide galėjai įžiūrėti kažką nežemiško — kažką angeliško. Tas veidas buvo nepaprastai simetriškas ir priklausė nuostabiausiai merginai pasaulyje. Ji atrodė kaip pagerinta merginos iš „Paskutinio kino seanso“ versija. Būtent. Ji atrodė kaip pakartotinis Dievo bandymas sukurti Sibilę Šeperd. Šviesūs banguojantys plaukai ir akys, žvelgiančios tiesiai į tavo sielą. Ir burna, tiesiog sukurta bučiniams.

— Mano tėvui patiko Elvis, — sušuko ji, perrėkdama „Kool and the Gang“. — Aš atmenu, kaip būdama maža sekmadienio popietėmis žiūrėdavau filmus su juo. Atrodydavo, kad jis visą laiką buvo arba Havajuose, arba armijoje. — Ji nusišypsojo, ir Leono širdis nustojo plakusi. — Aš visą laiką galvojau, kad jis kino žvaigždė — kaip Stivas Makvinas ar Klintas Istvudas. Nežinojau, kad jis dainininkas. — Jos nuostabios akys prisipildė sielvarto, tarsi apgailestaudamos, kad visi tie sekmadieniai, praleisti žiūrint Elvio filmus su tėčiu, negrįžtamai nugrimzdo praeitin. — Norėjau pasakyti, kad jis buvo dainininkas.

Entuziastingai linksėdamas, Leonas pasviro taip arti jos, kad jo burna buvo vos per keletą centimetrų nuo to veido.

— Mus sieja keista giminystė su muzika, kuri patinka mūsų tėvams, — tarė jis. Ji pagalvojo apie tai ir mandagiai nusišypsojo, o Leonas plūdo save paskutiniais žodžiais — kurių galų tau visą laiką reikia pasakyti ką nors protingo? Dabar ji mano, kad esi tik pasipūtęs smaukytojas!

— Puikiai suprantu, ką turi galvoje, — pasakė ji. — Kadangi mano mamai patinka Frenkis Vonas, aš irgi nejučia jį pamėgau.

Kai šneka buvo baigta, Leonas padarė neįmanomą dalyką — jis nuėjo šokti. Leonas šoko, ir žemė slydo jam iš po kojų. Jis šoko, užmiršęs „Leni and the Riefenstahls“, kurių pasirodymą dabar turėjo stebėti, „Raudonosios miglos“ numerius, kurie gulėjo paskleisti ant lipnaus staliuko, ir net Dagenamo Šunis, nuo kurių slapstėsi. Čia jie niekada jo neras. „Aukso kasykloje“ jis saugus.

Leonas užmiršo viską, išskyrus muziką, šokį ir nuostabiausią merginą pasaulyje.

Leonas šoko — teisingiau būtų pasakyti — nedrąsiai tūpčiojo, rimtai linksėdamas skrybėlėta galva, dešinės rankos smilių iškėlęs į viršų, tarsi ketindamas išsakyti kokią nors svarbią mintį, — bet niekam tai nerūpėjo! Tai ir buvo nuostabiausias dalykas šiame klube. Niekas nesuko galvos dėl to, ar tu atrodai kietai, elgiesi teisingai, ar tiesiog laikai šokį dar viena kvėpavimo forma! Kaip tik tuo — o, taip, kaip tik tuo labiausiai! — ši vieta jam ir patiko.

Šis rūsys buvo savaip alternatyvus. Jis tai matė. Čia buvo ir šokėjų, ir kietuolių, ir pasipūtėlių — visi su savais ritualais. Bet jie paliko šiek tiek erdvės ir Leonui. Jis jautė, kad čia yra vietos net ir tokiam nemokšai, kaip jis. Tereikėjo pasiryžimo žengti tą vieną milžinišką žingsnį į šokių aikštelę. Leonui tas žingsnis prilygo kopimui į uolą. Tai padarius, kelio atgal nebuvo.

Šokis — kas Leonui visą laiką atrodė fiziškai neįmanoma veiklos rūšis — kaip ir skraidymas — „Aukso kasykloje“ buvo laikoma normalia žmogiška veikla. Šokis padėjo jam įveikti nerimą, kuris paprastai aplankydavo jį po vienos linijos spido, šokis padėjo jam įveikti išsekimą, kuris neišvengiamai atsėlindavo kartu su pagiriomis.

Leonas šoko pagal nuostabią muziką — muziką, kurios niekada net nebuvo girdėjęs! Kupiną įkvėpimo ir sodriai instrumentuotą, ir kartu tokią pat lengvą, kaip plevenantys ore voratinkliai. Jis girdėjo pakylėtus ekstazės pagautų atlikėjų balsus, ištreniruotus bažnyčių choruose ir gatvių sankryžose, — ką ir kalbėti, šie žmonės mokėjo dainuoti. Leonas jautėsi visiškai pakerėtas merginos veido, šmėkščiojančio jam prieš akis. Ji apsvaigino jį. Ji sukaustė jį. Vien tik būdamas šalia to veido, jis jautėsi tarsi supančiotas, liežuvis tirpo iš drovumo. Bet ji pati jį ir išlaisvino.

Kai per pertraukėlę juodu nuėjo prie baro užsisakyti „atsuktuvo“ (jam) ir romo su kola (jai), ji elgėsi taip laisvai ir natūraliai, kad jo liežuvis ir kojos nebegalėjo amžinai išlikti suakmenėję.

— „Auksinis ruduo“ išryškina veido struktūrą, — tarė ji, ir taip paaiškėjo, kad šiuos dalykus ji puikiai išmano ir netgi užsidirba iš to duoną — kirpdama, garbiniuodama ir dažydama plaukus salone „Šukuosena šiandienai“. Ji švelniai kilstelėjo skrybėlės kraštą, kad galėtų geriau įvertinti „Auksinio rudens“ privalumus. Leonas žingtelėjo atgal.

— Nagi, eikšen, — pasakė ji, šypsodamasi ta pačia kerinčia šypsena. Leonas negalėjo suprasti, ar ji flirtuoja, ar tik stengiasi būti jam maloni. — Nebijok.

— Gerai, — atsakė Leonas, išsišiepęs iki ausų kaip kvailelis.

O tada — kaip viskas su ja buvo lengva! — Leonas susivokė vedąs nuostabiausią merginą pasaulyje atgal į jos stichiją. Atgal į šokių aikštelę.

Laikas bėgo nepastebimai, laikas šioje vietoje buvo beprasmė kategorija. Įvairiaspalviai šviesos pluoštai nenutrūkstamu srautu čaižė didžiulį, besisukantį ant lubų krištolinį gaublį, pažerdami vis spalvingesnių atspindžių ant to dieviško veido, kurį jis prisimins iki pat mirties.

Ji šoko šiek tiek siūbuodama klubus, mažais žingsneliais, avėdama aukštakulnius, beveik nejudėdama, bet Leonui jos šokis atrodė tikra meistriškumo viršūnė — plaukai krito jai ant veido, bet tada ji atmesdavo juos su paslaptinga šypsena, tarsi ką tik susivokusi, kur ji, tarsi ką tik prisiminusi ką nors malonaus. Ji buvo tobula. Nepalyginti geresnė net už Sibilę Šeperd.

Ir dar vienas dalykas. Ji buvo neatskiriama nuo muzikos. Leonas šoko pirmą kartą gyvenime; jis jau niekada nebeįstengs ramiai klausytis tų magiškų dainų apie meilę — daužančią viską į šipulius, suteikiančią gyvenimui pilnatvę, — neprisimindamas to pasakiško veido.

„If I can’t have you... I don’t want nobody, baby... If I can’t have you... oh-oh-OH!“

— Kas tau? — paklausė nuostabiausia mergina pasaulyje. — Kur nors peršalai?

Leonui nesinorėjo jai meluoti.

— Ne, — atsakė jis. — Aš vartojau narkotikus.

Ji kilstelėjo antakius. Jis išsigando, kad ji ims ir nusisuks. Pirmą kartą tą naktį jis pajuto tikrą baimę. Baimę, kad daugiau jos nebepamatys.

— Tau nebūtina juos vartoti, — pasakė ji. — Vartodamas narkotikus nesi savimi.

Leonas niekada nebuvo apie tai pagalvojęs. Staiga jis suvokė, kad jam reikia žūtbūt kai ką sužinoti.

— Kuo tu vardu? — paklausė Leonas, nors iš tiesų tai reiškė — ar galiu mylėti tave amžinai?

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Mūsų istorijos»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Mūsų istorijos» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Тони Парсонс - Семья
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Ничто суть все
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Тайна, которой нет
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Муж и жена
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Vyras ir žmona
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Vyras ir vaikas
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Šeimos keliu
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Be tavęs...
Тони Парсонс
Отзывы о книге «Mūsų istorijos»

Обсуждение, отзывы о книге «Mūsų istorijos» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x