Тони Парсонс - Mūsų istorijos

— Esi kada nors rašęs apie „Abba“?

— Ne, aš niekada nesu rašęs apie „Abba“.

Džudė pašaipiai nusigręžė.

— Ir dar giriasi, kad rašo apie muziką.

Ir tada Leonas pamatė juos. Dagenamo Šunis. Dvejetą jų, einančių abipus gatvės. Nuskustos jų plikės blizgėjo lietuje. Jie ėjo „Dunkin Donuts“ link ir dėl juoko mėtė vienas kitam šiukšlių konteinerio dangtį. Leonas stebėjo, kaip vienas iš jų pagauna dangtį, susverdėja ant kelio ir iš visų jėgų šveičia jį atgal draugeliui. Dangtis praskrenda šiam virš galvos ir trenkiasi į langą tiesiai virš jų staliuko.

Džudė tuoj stryktelėjo ant kojų ir šoko plūstis. Anuodu iš pasitenkinimo nusižvengė ir, prisiartinę prie lango, ėmė trinti savo tarpukojį rankomis ir išdarinėti visokiausias nešvankybes. Bet iki tol Leonas jau buvo po stalu ir spoksojo į Džudės koją, trypčiojančią iš įtūžio. Jis neišlindo iš savo slėptuvės tol, kol išgirdo, kaip Šunys pasiima dangtį ir gagendami nueina tolyn.

— Radau, — sušuko jis, pasirodydamas kaip tikras avigalvis. — Linzė iškrito. — Abi merginos žiūrėjo, kaip Leonas dedasi įsivaizduojamą kontaktinę linzę į akį. Tada jis pradėjo mirksėti kaip pamišęs. — Dabar daug geriau.

— Žiūrėk, Rube, — ištiesė ranką Džudė.

Ji rodė į automobilį, pilną švarių, tvarkingai nusiskutusių paauglių, privažiuojantį prie užkandinės durų. Iš jo išlipo kresnas jaunuolis trumparankoviais marškinėliais V formos iškirpte ir languotomis kelnėmis, ir įėjo į „Donkin Donuts“. Pamatęs jas, jis plačiai nusišypsojo ir priėjo arčiau.

— Ir ką gi mes matome! Mažoji Rubė Poter. Jeigu tik mano akys nemeluoja.

Priešais ją gulėjo nebaigta valgyti šokoladinė spurga. Akiplėša paėmė ją ir susigrūdo į burną.

— Šlykštus padare! — sušnypštė Džudė, kumščiu trinktelėdama per blyškią, beplaukę vaikinuko ranką. Tačiau šis, čepsėdamas lūpomis ir glostydamas plokščią pilvą, tik išraiškingai pademonstravo, kaip jam patiko šios vaišės.

— Čiulpk miką, — paniekinamai tarė Džudė.

— Pati čiulpk, — nesutriko vyriokas.

— Norėtum, — atšovė ji.

— Mokėtum? — išsišiepė jis.

— Nekreipk į jį dėmesio, Džude, ir jis nueis šalin, — įsiterpė Rubė.

Jaunuolis nusišaipė ir pasilenkė arčiau Rubės.

— O kur šiąnakt Stivas? — sušnabždėjo jis taip, kad visi išgirstų.

Rubė išsitraukė iš rankinės mažą apvalų veidrodėlį ir meistriškai suvaidino, jog apžiūrinėja savo šukuoseną.

— Nežinau ir nenoriu žinoti, — atsakė ji.

Jaunuolis sukikeno, tarsi žinotų baisią tiesą. Leonas silpnai šyptelėjo. Kvailys net nesivargino pastebėti Leono.

— Gal nori, kad pavėžėčiau namo? — paklausė akiplėša. — Mūsų eskortas laukia prie durų. — Jis pasilenkė virš stalo, lįsdamas jai prie veido, demonstruodamas apsimestinę simpatiją. — Nesijaudink, Stivas supras.

— Man nusispjaut į tai, ką Stivas supranta! — nebeištvėrusi atšovė Rubė.

Leonui norėjosi verkti. Turėjau tai žinoti. Stivas. Tikriausiai visos nuostabios merginos turi vaikinus, vardu Stivas, kurie panorėję lengvai suknežintų tau galvą.

— Kaip suprast mūsų? Kas tie mes? — užkibo Džudė. Ją akivaizdžiai sudomino pasiūlymas pamėtėti namo.

— Na, — paslaptingai nutęsė vaikinukas. — Ronas. Alfas. Dilba.

Rubė ir Džudė reikšmingai susižvalgė.

— Šliužai, — pasakė Džudė.

— Mūsų nereikia niekur vežti, — atšovė Rubė. — Mus jau veža.

Leonui nepasivaideno — ji kuo lipšniausiai jam šypsojosi. Jis mėgino greitosiomis sumesti, ką tai galėtų reikšti. Baimė sukilo viduje. Ji juk nemanė, kad jis turi ratus, nejaugi?..

— Kaip pageidaujate, panelės, — išdidžiai atsakė jaunuolis, nors Leonas aiškiai matė, kad jis nusivylė. — Mes būsime čia pat, jeigu kartais persigalvotumėte.

Jis pasišalino, taip ir netaręs Leonui nė žodžio. Ir Leonas pamanė: kodėl ją supa tokie siaubingi žmonės? Aš privalau ją išgelbėti. Jie nerodo jai jokios pagarbos, jie nebrangina jos taip, kaip ji nusipelno būti branginama.

— Jis pasakys Stivui, kad tave matė, — įspėjo Džudė niūriai.

Rubė nusijuokė, jos akys šelmiškai žybtelėjo.

— Gali pasakoti Stivui, kas jam patinka.

Džudė visai paniuro.

— Stivas pasius, kai sužinos, kad tu „Aukso kasykloje“ be jo... — reikšmingas žvilgsnis į Leoną. — Smagiai leidi laiką...

— Išeis jam į naudą, — atsakė Rubė, ir Leonas pamatė, kad panorėjusi ji moka būti negailestinga. Gražuolės turi būti kaip tik tokios, pamanė jis. Viskas jų valioje.

Jau kitą akimirką jis sėlino merginoms iš paskos į lauką, kur ryškiai geltonas fordas escort stovėjo prie pat įėjimo į „Donkin Donuts“. Viduje sėdėjo keturiese, visi jie vilkėjo marškinėlius V formos iškirptėmis ir išsitempę vaipėsi. Radijas transliavo Donos Samer „I Feel Love“. Leonas paskubomis apsidairė, ar nepamatys kur Dagenamo Šunų. Bet jie buvo dingę — matyt, prisijungė prie savo gaujos „Vakarų pasaulyje“. Tik gatvės viduryje gulėjo numestas šiukšlių konteinerio dangtis.

„Oooh, it’s so good , it’s so good, it’s so good, it’s so...“

— Kam dar bilietėlį? — šūktelėjo aukščiausias iš jų. — Dzin dzilin! — Tai greičiausiai buvo Dilba. Džudė pasilenkė prie lango, bet Rubė neskubėjo, laukdama, kol Leonas ką nors pasakys. Jis tik bejėgiškai žiūrėjo į ją.

— Kur tavo ratai? — paklausė Rubė.

Jis skėstelėjo rankomis.

— Aš ne... aš neturiu...

Džudė atsisuko į jį įsisprendusi ir sušuko:

— Tu neturi mašinos? Tai kaip mes parvažiuosime namo?

Jis pasisuko į Rubę, galva svaigo. Jis tikriausiai daugiau niekada jos nebepamatys.

— Man labai gaila, — pasakė jis.

Džudė jau sėdosi ant galinės fordo escort sėdynės, bruko savo užpakalį tarp dviejų jaunuolių. Jie visi džiūgavo. Dona Samer artėjo prie orgazmo.

— Eikšen, Rube, — šūktelėjo Džudė.

Bet Rubė papurtė galvą ir nusisuko. Jos rankos buvo sukryžiuotos ant krūtinės. Jie dar minutėlę palaukė, kol galutinai įsitikino, kad ji savo sprendimo nepakeis, ir nubirbė, palikę gumos ir dūmų debesį. Leonas pagavo Džudės žvilgsnį ant užpakalinės sėdynės, jos aukštyn pakeltus du pirštus.

— Ką mes dabar darysime? — nusiminė Rubė. — Kaip parsigausiu namo? — Čia ji pirmą kartą pastebėjo mėlynę. — Kas tavo veidui?

— A, — numojo jis ranka. — Užsidirbau praėjusį šeštadienį. Luišame. Gal girdėjai apie riaušes?

— Oho, — nustebo ji. — Luišame? Mano tėtis irgi ten buvo. Protestavo, ir visa kita. Jis labai išgyvena dėl tų dalykų. Visai kaip tu.

Ir Leonas neišdrįso paklausti. Jis neišdrįso paklausti nuostabiausios merginos pasaulyje, kurioje barikadų pusėje buvo jos tėtis.

Nieko. Ničnieko.

Tik šnervės degė nuo sutrinto į miltelius „Pro-Plus“, o nervai kibirkščiavo nuo kofeino. Teris ir Piteris spoksojo į Salę su Kišoru, už stiklo triūsiančius prie juostos kalnų, tarsi krovikai prie į uostą atplaukusio krovinio.

— Nieko naujo, — tarė Piteris.

Teris pažvelgė į jį. Apie ką jis čia?

— Ta naujoji muzika, — sumurmėjo Piteris. — Tie tauškalai apie žlugusią kartą. Tai juk nieko naujo. Visa tai mes jau matėme. „The Stooges“ ir MC5 padarė tai anksčiau. Hendriksas padarė tai anksčiau — jau pirmajame savo albume. „I Don’t Live Today“ — būti labiau žlugusiam jau neįmanoma. Ir tada jis numirė. Džimis numirė. — Piteris trūktelėjo šilto džino su limonadu. — Tai, ką daro tos grupės, nėra nauja.