Тони Парсонс - Mūsų istorijos

Ji spustelėjo pedalą iki galo, ir jie nuskrido. Priešais nebuvo nieko, tik tuščias kelias į miestą, plytintį tolumoje. Ji pravėrė langą ir švystelėjo pro jį kažkokį daiktą, suvyniotą į krepšelį iš „Harlequin Records“.

Rėjui nebuvo reikalo klausinėti. Jis žinojo, kad tai — gimtadienio dovana.

Terio kambarys buvo ne kažin kas.

Čiužinys, numestas po stoglangiu, pro kurį lyjant lašėdavo vanduo, senas elektrinis šildytuvas ir visur — begalės plokštelių. Ant sienos kabojo klasikinis Briuso Li plakatas iš „Drakono salos“. Iki pusės nuogas, su nunčiakais — taurūs net įdrėskimai ant veido ir kūno.

Vadybininkas viršuje visu garsu klausėsi „Motorhead“ — jis visą laiką jų klausydavo, kai jo mergina išvažiuodavo namo pas mamą. Kilimas mirgėjo šimtų ankstesnių gyventojų prisiminimais. Viename kampe buvo priversta baltų chalatų su užrašais: Glazgo „Hilton“, Niukaslio „Holiday Inn“, Lidso „Dragonara“. Ir visas Miglos turtas, išmėtytas kur papuola: suknelės, kalnai fotografijos knygų, fotojuostų ir kontaktinių kortelių, atsarginių batų pora. Kambarys, kuris nesidavė prijaukinamas.

Bet Greisė buvo rokenrolo dukra. Pietiniame Ist Saide nešiojo suplėšytas kojines ir nesirinkdama kaišiojo didįjį pirštą visiems Bourio valkatoms, nenulaikantiems liežuvio už dantų. Ji buvo pripratusi prie netvarkos. Jis nutraukė jos sijoną ir jų liežuviai susipynė, o jo degančios rankos geidė būti visur iš karto.

— Nagi, trauk, — išstenėjo ji.

Jis linktelėjo, susirado veidrodėlį, skustuvą ir išsitraukė savo atsargą. Greisė sukryžiavusi kojas atsisėdo ant čiužinio, ir Teris turėjo nusukti akis į šalį, kad galėtų susikoncentruoti. Jo širdis daužėsi iš susijaudinimo. Nuo didžiausio gyvenime pasidulkinimo Terį skyrė vos keletas minučių. Greisė atsigulė ant nugaros. Skustuvas paklaikusiai išskirstė sulfatą į keturias linijas.

Gerai tame kambaryje buvo tai, kad jame nieko gerai negalėjai įžiūrėti. Jis buvo apšviestas apdulkėjusios keturiasdešimties vatų lemputės, elektrinio šildytuvo ir kalėdinės girliandos, kurią Migla pakabino kambaryje vos įsikrausčiusi ir kurios niekada taip ir nenukabino. Ši gūžta, atsieinanti jam vos šešis svarus per savaitę, priklausė kažkokiam graikui, kuris persikraustė į Melburną sakydamas, kad Anglijos rinka mirusi. Bet tos kalėdinės švieselės darė kambarį jaukesnį ir panašų į namus. Nors, galimas daiktas, taip buvo tik todėl, kad jas pakabino Migla.

Teris susirado raudonai baltą plastikinį šiaudelį ir įtraukė dvi linijas. Tada atkišo veidrodėlį Greisei ir nuėjo į vonią apsišlakstyti veido.

Jis baisiai nervinosi, kad tik pavyktų. Be to, jis būgštavo dėl Greisės vaikino, to dainininko jos grupėje. Ar jie šniukštinėdavo vienas kitam už nugarų? Ar jie turėjo kokį nors susitarimą? Teris pamažu atradinėjo, kad vyrų ir moterų santykius temdo gerokai daugiau šešėlių, nei jis įsivaizdavo. Ar po šios nakties ji taps jo mergina? Ką gi, po šios nakties Migla ir visi kiti pamatys — Greisė Fiuri yra jo mergina. Jos geidė visi, tačiau pašėlę dūžiai krūtinėje bylojo, kad netrukus ji bus jo. Jis apsišlakstė veidą vandeniu ir pasiruošė tai vienintelei, kurios niekada neužmirš.

Kai jis sugrįžo į kambarį, Greisė jau laukė jo. Ji gulėjo tokia poza, kuria, ko gero, vylėsi jį uždegti, kuriai jis ir pats būtų teikęs pirmenybę, jeigu būtų turėjęs tokį pasirinkimą. Ant čiužinio krašto, be drabužių, sukryžiuotomis kojomis, atsilošusi.

Bet dalykas, nuo kurio net kraujas Terio venose sustingo, buvo tas, kad ji badėsi.

Greisė neįtraukė spido pro nosį. Ji susirado savo amuniciją adatą, diržą, kurį tvirtai apsirišo aplink žastą, — ir kai Teris įžengė į kambarį, negalėdamas atitraukti akių nuo fantastiško savo svajonių merginos kūno, ši jau buvo susiradusi veną. Dejuodama ir švokšdama iš malonumo, sukelto adatos prasiskverbimo į audinius, ji susišvirkštė paskubomis susimaišytą spido porciją tiesiog Terio akyse.

Teris atsisakė kvietimo prisidėti — išsakyto taip pat paprastai, tarsi siūlytų imbierinį pyragėlį prie arbatos, — dalytis lašančia adata. Pastėrusiu žvilgsniu spoksojo į ją, besiraitančią iš malonumo — kaip ji išriečia nugarą, užmerkia akis, palaimingai atsidūsta — ir suprato, kad tai yra kur kas didesnis malonumas, nei jis kada nors galėtų jai suteikti.

Po šitokio reginio jis jau nieko nenorėjo. Nei narkotikų, nei merginos, nei — juo labiau — prieš akis laukiančio akto. Adatos mirtinai gąsdino jį. Bet jis buvo jaunas, ir buvo jau per vėlu sustoti, be to, jis visada geisdavo merginos, kurios visi norėjo.

Taigi jis nusiplėšė nuo savęs drabužius ir užvirto ant jos tame skurdžiame kambarėlyje — labiau iš nevilties, nei aistros, — bet jos baltas liaunas kūnas jau tįsojo po juo ramus ir apdujęs nuo adatos, gulinčios viename guolyje kartu su jais ir bemaž šventiškai spindinčios kalėdinės girliandos šviesoje.

TREČIOJI DALIS 1977-IEJI: ŠIUOLAIKINIAI MEILUŽIAI DVYLIKTAS SKYRIUS

Naktis beveik baigėsi.

Pro redaktoriaus kabineto langą Teris stebėjo, kaip dangaus pakraštys virš baigiančių sugriūti dokų nusidažo šviesia spalva. Dvidešimt vienu aukštu žemiau, pro hermetiškai užsandarintus, nuo savižudžių apsaugotus langus, jis jau galėjo įžiūrėti tamsią mirguliuojančią upę, tebemiegantį miestą ir pirmuosius krantinę nušviečiančių automobilių žibintus.

Jau greitai.

Teris sugrįžo prie savo stalo ir šniūkštelėjo dar vieną liniją spido. Jam patikdavo būti Vaito kabinete, bet jis nenorėjo ten vartoti narkotikų. Tai būtų nepagarba. Jis apsisuko savo kėdėje, peržvelgdamas visos trijulės nuotraukas. Terio akis užkliuvo už aukštai virš jo stalo kabančios Normano Meilerio fotografijos.

Teris buvo girdėjęs vieną įsimintiną istoriją, nutikusią prieš pat pastarąsias Meilerio vedybas. Meileris buvo ne juokais susikrimtęs, jog kitą dieną jam teks sumainyti žiedus. Būsimajai žmonai paklausus, kodėl jis toks susirūpinęs, Meileris atsakė jai, kad jis niekada nenorėjęs vedybų, monogamijos — susieti gyvenimą su kito žmogaus gyvenimu. Vienintelis dalykas, ko jis visą laiką norėjęs — būti laisvu žmogumi Paryžiuje. Tai išgirdusi, busimoji žmona jam tarė:

— Klausyk, Normanai. Net ir būdamas laisvas žmogus Paryžiuje, vieną dieną vis tiek neišvengiamai sutiktum kokią nors nuostabią merginą ir galiausiai atsidurtum lygiai ten pat, kur esi šiandien.

Normanas Meileris suprato, kad ji kalba tiesą. Lygiai tą patį dabar suprato ir Teris. Tomis trumpomis laisvės akimirkomis, kurios būdavo tau dovanotos, žmogus visą laiką tik ir ieškodavai progos nebūti laisvas — visiškai kam nors priklausyti. Išvykdavai ieškoti naujų pasaulių ir visus juos rasdavai viename veide. Teris buvo radęs juos Miglos veide. Dabar jis jos neteko ir vėl buvo laisvas.

Po dar vienos linijos jis atsistojo ir nusvirduliavo per tuščią redakcijos biurą į „Laikraščio“ archyvą. Sklaidydamas surištus egzempliorius, Teris pasinėrė į neįtikėtiną leidinio istoriją. „Džimis Sevilas sveikina „Muzikinio laikraščio“ skaitytojus ir linki visiems ir kiekvienam linksmų Kalėdų ir nuostabių 1968 - ųjų. Pasimatysime „ Žmonėse“ kiekvieną sekmadienį , vaikinai ir merginos :“

Jausmas toks, lyg naktį būtum muziejuje, toptelėjo jam. Dieną „Laikraštyje“ virdavo darbas. Kevinas Vaitas ir vyresnieji kolegos, gainiojantys jauniklius. Nenutrūkstamas srautas senų ir naujų veidų — nepriklausomų žurnalistų, muzikantų, vadybininkų — trokštančių darbo ar viešumos, neretai sutinkančių dirbti už narkotikų dozę ar pietų patiekalą mainais už 300 žodžių „The Vibrators“ pasirodymo recenziją „Aidinčiose sienose“.