Тони Парсонс - Mūsų istorijos

Здесь есть возможность читать онлайн «Тони Парсонс - Mūsų istorijos» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, Издательство: Alma littera, Жанр: Современная проза, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Mūsų istorijos: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Mūsų istorijos»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

„Mūsų istorijos“ – knyga apie tikėjimą, kad amžinai liksi jaunas. Tai knyga apie jaunimo svajones, dūžtančias suaugusiųjų pasaulyje, apie seksą, meilę ir rokenrolą. Šioje knygoje Tonis Parsonsas sugrįžta atgal į jaunystę, kad papasakotų mums istoriją, kuri daugelį metų laukė savo valandos.

Mūsų istorijos — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Mūsų istorijos», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Dabar viską teks pradėti nuo pradžių , — nesustodamas kalbėjo Čerčilis. — Teks dar kartą iškęsti ilgą kovą ir apsiprasti su žiauriomis aukomis , neišsigąsti ir nepasiduoti apmaudui.

— Tą narkomaną? — pridūrė tėvas.

Rėjus užsiplieskė.

— Neimk į galvą, tėti. Džono Lenono tu neišmokytum nieko naujo.

Nespėjo Rėjus net mirktelėti, kai tėvas čiupo jį už atlapų, apsuko aplinkui ir ėmė trankyti galvą į sieną, apversdamas staliuką su telefonu ir keletu branginamų suvenyrų, sudaužė papuošimus, kuriuos tetulė Gerda ir dėdulė Bertas atvežė iš Benidormo, suvenyrinį bulių ir marakasų komplektą. Tada jis prisitraukė sūnų prie pat veido ir užrėkė ant jo.

— Ir ką gi tai reiškia?

— Ogi nieko! — suriko Rėjus, tuo tarpu motina susmego ant laiptų, aimanuodama, kad jos nervai daugiau nebeišlaikys, o Robis sėdėjo šalia jos ir verkšleno, slėpdamas veidą rausvuose motinos naktiniuose marškiniuose.

— Ką, po galais, visa tai reiškia?! — šaukė Rėjaus tėvas.

— Tai reiškia, kad kiekvieną vakarą tu būni girtas kaip dūmas, — išrėkė Rėjus ir akimirksniu gavo smūgį į dantis, nuo kurio apatinė jo lūpa skilo perpus. Visi apsiverkė, išskyrus tėvą, kuris paleido Rėjų paniekinamai prunkštelėdamas.

— Aš nenoriu su tavim muštis, — pasakė Rėjus, susiriesdamas ir atsiremdamas į sieną. Gėlėti tapetai nusidažė krauju.

— Žinoma, ne, — atsakė tėvas ir nukulniavo atgal į svetainę, atsisėdo į savo mėgstamiausią krėslą ir prisipylė dar vieną stiklą. Plokštelė tebesisuko.

Aš niekada netvirtinau, jog tai bus lengva, pigi, greita pergalė, — toliau gražbyliavo Čerčilis. — Priešingai, kaip jūs visi žinote, aš niekada nežadėjau nieko, išskyrus sunkiausias sąlygas, didžiulį nusivylimą ir daugybę klaidų. Bet aš esu tikras, kad galiausiai mūsų ir mūsų tėvynės laukia šviesus rytojus.

Robis žliumbė laiptų viršuje, nejuokais išgąsdintas šios žiaurios egzekucijos, o motina suėmė Rėjaus veidą smulkiais, kaulėtais pirštais ir pasukiojo jį į vieną ir į kitą pusę, nuo ko sumaitotą lūpą dar labiau suskaudo. Bet Rėjus pro ašaras vis kartojo, kad viskas gerai.

— Tu esi silpnas, — pasakė tėvas. Tai buvo blogiausias dalykas, kokį jis galėjo sugalvoti. — Tu esi bekiaušis bailys.

Ir tiems, kurie ištvėrė ir niekada nesusvyravo, atiteks šlovės karūna , kurią istorija jiems uždės už tai, kad jie rodė pavyzdį visai žmonijai, — užbaigė Čerčilis.

Rėjus, pagaliau išsilaisvinęs iš motinos glėbio, nusvirduliavo prie durų. Motinos švelnumas ir rūpestis žeidė jį ne mažiau už tėvo smurtą. Adata slydo lygiu grioveliu. Įrašas pasibaigė.

— Tai turėjai būti tu, — drėbė Rėjaus tėvas nė nesujudėdamas krėsle, nė nepažvelgdamas į sūnų, spoksodamas į tuščią židinį, kuris jau seniai buvo nebenaudojamas, nes jie jau turėjo centrinį šildymą. Plokštelė šnypštė ir traškėjo. — Jis buvo vertas dešimties tokių, kaip tu. Su savo kasomis ir narkotikais. O, tu manai, aš nieko nežinau apie tai? Aš žinau viską, mano berneli. Tai turėjai būti tu.

Jis niekada nebuvo sakęs to anksčiau. Bet tai nežeidė Rėjaus tiek, kiek buvo galima manyti. Nes Rėjus žinojo, kad tėvas visą laiką taip manė.

— Aš išeinu, — pasakė Rėjus, nesikreipdamas į nieką konkrečiai.

Rėjui priėjus prie durų, motina dar tebemaigė naktinių marškinių apykaklę, o jaunesnysis broliukas nedrąsiai dirsčiojo pro turėklus nelyginant išblyškęs kalinys.

Žingsniuodamas atgal į traukinių stotį negyvomis gatvėmis ir laižydamas tėvo prakirstą lūpą, Rėjus svarstė, ar jo tėvas būtų tapęs geresniu žmogumi, jeigu jo gyvenimas būtų susiklostęs lengviau, jeigu visos jo svajonės būtų išsipildžiusios. Nuo tėvo jo mintys nejučia nuklydo prie Džono Vinstono Lenono, gimusio 1940-ųjų spalio 9-ąją, per patį Luftwaffe antskrydį, ir vėjavaikio padavėjo Fredžio Lenono, kuris netrukus paliko ir savo kūdikį, ir jo motiną. Taip Džonas užaugo, visą gyvenimą nematęs tėvo. Ir Rėjus pamanė: „Tu laimingas šunsnuki.“

Sumuštą veidą skaudėjo, iš patirties jis žinojo, kad skaudės dar ilgai. Gauti smūgį į veidą — tai ne tas pat, kas filme. O realiame gyvenime tiesiog neįtikima, kaip gali viską sujaukti vos vienas tėvo smūgis.

Rėjui pasidarė bloga ir jis stabtelėjo atsiremti į žibintą. Nuo smurto jį visada supykindavo. Nuo smurto jam visada norėdavosi išsivemti. Galėjai pamanyti, jog prievarta namuose jam nuolat sukeldavo negalavimus. Ir Rėjus žinojo tai.

Tėvas jį to išmokė.

Niekas nesuprato, kodėl jis nenusikirpo plaukų. Niekas nesusiprotėjo. Netgi Teris. Net Leonas. Jie nesugebėjo suprasti, kodėl visa ta naujos muzikos propaguojama prievarta jį gąsdino.

Nes Rėjus galėdavo tai gauti ir namie.

Teris žingsniavo į rytus viena pagrindinių arterijų, jungiančių miesto pasilinksminimų rajoną su finansų centru, pramogas su pinigais. Sunkūs jo batai vos vilkosi Naująja Oksfordo ir Holborno gatvėmis. Viskas aplinkui buvo uždaryta, išskyrus nedidelę „Dunkin Donuts“ užkandinę ir — kažkur įpiečiau — mėsos turgų, kuriame naktimis dirbdavo jo tėvas.

Ir kiekviename žingsnyje jis mąstė apie ją.

Jis turėjo tai numatyti. Turėjo įžiūrėti pabaigą jau pačioje pradžioje. Tasai vyrukas, raudantis prie Terio kambario lango, buvo vedęs vyras, vardu Pitas Rūgštusis. Kokia turi būti mergina, kad jos verktų vedęs vyras? Kokia turi būti mergina, kad dulkintųsi su tipu, kurį visi vadina Pitu Rūgščiuoju.

Tokia kaip Migla. Patrakusi. Vos tik išvydęs tuos rausvus kailinius antrankius, turėjau nedelsdamas nešti kudašių. Pirmą kartą išgirdęs, kaip ji atkartoja kažkokią antrarūšę nesąmonę apie „savo seksualumo tyrinėjimus“, privalėjau tučtuojau gelbėtis. Kiek tie tyrinėjimai yra pažengę, galėjau spręsti iš jos gydytojo patarimo: šis liepė jai laikinai pamiršti tabletes, antraip josios kiaušidės susprogsiančios. Turėjau atsikratyti jos vos tik pamatęs jos rankose „Kastruotos moters“ egzempliorių.

Merginos, kurias jis pažinojo anksčiau, nesivalkiojo su vedusiais vyrais, ypač su tokiais, kuriuos vadina Pitu Rūgščiuoju. Merginos, kurias jis pažinojo anksčiau, skaitė „Cosmopolitan“ (jeigu jos apskritai ką nors skaitė), o ne feminisčių su kiaušiais knygas. Ir jos pradėdavo vartoti tabletes tik tada, kai atsirasdavo nuolatinis vaikinas, ir nustodavo, kai ištekėdavo. Jų vestuvės visada būdavo baltos ir visada bažnyčioje — nebent jos dar taupydavo savo pirmajai įmokai ir kūdikis turėdavo truputį palaukti. Joms nereikėdavo nutraukti tablečių vartojimo, nes jos jų beveik nevartodavo.

Merginos, kurias jis pažinojo anksčiau, retkarčiais gal ir leisdavo patyrinėti jų krūtis (jeigu vakaras pasitaikydavo itin svaigus ir romantiškas), bet tikrai netyrinėdavo savo seksualumo. Ir be sužadėtuvių žiedo ant trečiojo kairės rankos piršto jos nerodė didelio entuziazmo, kad ir kas nors kitas jį tyrinėtų. Nes reguliarus seksas buvo pastoviems vaikinams. Oralinis seksas buvo tolygus aštuonioms nulinėms lygiosioms iš eilės, ir kai tai nutikdavo, ateidavo metas neatidėliotinai skirtis su mergina ir papasakoti apie tai visiems draugams. Nors negavęs geidžiamos merginos jausdavaisi nusivylęs, bet patirtas oralinio akto stebuklas būdavo tiesiog pernelyg reikšmingas įvykis, kad pasilaikytum jį tik sau.

Didžiąją dalį gyvenimo Teris praleido taikydamasis užkišti ranką už kokios nors merginos liemenėlės ant kurio nors draugo tėvo fordo escorto užpakalinės sėdynės. Su Migla viskas buvo kitaip.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Mūsų istorijos»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Mūsų istorijos» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Тони Парсонс - Семья
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Ничто суть все
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Тайна, которой нет
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Муж и жена
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Vyras ir žmona
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Vyras ir vaikas
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Šeimos keliu
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Be tavęs...
Тони Парсонс
Отзывы о книге «Mūsų istorijos»

Обсуждение, отзывы о книге «Mūsų istorijos» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x