Тони Парсонс - Mūsų istorijos

Здесь есть возможность читать онлайн «Тони Парсонс - Mūsų istorijos» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, Издательство: Alma littera, Жанр: Современная проза, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Mūsų istorijos: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Mūsų istorijos»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

„Mūsų istorijos“ – knyga apie tikėjimą, kad amžinai liksi jaunas. Tai knyga apie jaunimo svajones, dūžtančias suaugusiųjų pasaulyje, apie seksą, meilę ir rokenrolą. Šioje knygoje Tonis Parsonsas sugrįžta atgal į jaunystę, kad papasakotų mums istoriją, kuri daugelį metų laukė savo valandos.

Mūsų istorijos — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Mūsų istorijos», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Tada jie nutempė jį žemyn.

— Migla! — šaukė jis, spyriodamasis iš paskutiniųjų. — Migla!

Bet Miglos niekur nebuvo, tik žmonės vogčiomis žvilgčiojo pro durų plyšius.

Viešbučio apsaugininkai nuleido Terį laiptais žemyn į vestibiulį, kur vėlyvi viešbučio svečiai palaikė jį pamišėliu, ir jis juto, kaip apleidžia jėgos. Girdėjo, kaip tie apsaugininkai iš jo juokiasi.

Tada didžiulės stiklinės durys atsidarė, ir jis buvo išspirtas į naktį, ant šaligatvio. Jis šūktelėjo Miglos vardą paskutinį kartą, ieškodamas jos akimis viešbučio languose. Bet jis matė tik tamsą ir keletą šmėžuojančių šešėlių viršuje. Ten galėjo būti bet kas.

Jis lėtai atsikėlė, žinodamas, kad jis ne Briusas Li, žinodamas, kad jis silpnas, žinodamas, kad jis pralaimėjo ją prie pirmos rimtos kliūties, žinodamas, kad jo mylimą merginą dabar dulkina kitas. Kažkur toli nuskambėjo bažnyčios varpas, skelbdamas vidurnaktį.

Lietus negailestingai talžė veidą, ir ši netektis slėgė jį labiau nei fizinis svoris. Jis niekada nebuvo patyręs tokio jausmo. Niekada nebuvo taip pažemintas kitos žmogiškos būtybės. Visa — kančia, pavydas, įniršis — visa toji tamsa įgavo konkretų devyniolikmetės merginos pavidalą.

Jis šūktelėjo jos vardą dar kartą, žinodamas, kad tai beprasmiška, ir šis paskutinis šūksnis nuskambėjo kaip skausmo atodūsis, kaip Terio Varboiso meilės daina.

Ir kol jis ten stovėjo, kęsdamas nepakeliamą skausmą, iš tamsos išniro tedai.

Visa gauja bauginančių, su niekuo nesupainiojamų siluetų. Nenormaliai ilgi liemenys žemę siekiančiais apsiaustais, plonos kojos ir milžiniški batai guminiais padais. Priešakyje žengė monstras Neūžauga — tikras Tedas Frankenšteinas — tokiomis milžiniškomis kojomis, kad net pats ėjimas, rodėsi, reikalauja iš jo antžmogiškų pastangų.

Čia buvo visa jų gentis — visos trys kartos — nuo spuoguotų, blyškiaveidžių paauglių iki grėsmingų keturiasdešimtmečių, už kurių nugarų buvo ketvirtis amžiaus rankų darbo, iki pat senelių, genties vyresniųjų, senų liūtų išbarškintais dantimis.

Teris stovėjo kaip įbestas, laukdamas savo lemties, neturėdamas drąsos susikauti ir žinodamas, kad viskas, ką jis bedarytų, nebeturi prasmės. Visiškai palūžęs ir susitaikęs su likimu, ir beveik pamiršęs Miglą, miegančią kažkieno lovoje.

Ir tada įvyko šis tas nesuvokiamo.

Tedai tiesiog praėjo pro šalį: net nesustodami, tarsi plėšriųjų žuvų būrys be apetito. Neūžauga praslinko taip arti Terio, kad šis net galėjo užuosti jo kvapą: tabako, tamsaus alaus ir šlakstomo „Brut“ odekolono.

Jie jo net nepalietė.

Jie net nepažvelgė į jį.

Jie davė jam ramybę.

Kai tedai praėjo, Teris tegirdėjo, kaip daužosi jo širdis, kaip ant šlapio šaligatvio šlepsi jų guminiai batų padai ir kaip visi jie kūkčioja: karių gentis, gedinti savo mirusio karaliaus.

ANTROJI DALIS ANGELŲ JUK TIEK MAŽAI AŠTUNTAS SKYRIUS

Teris stovėjo Oksfordo gatvės viduryje, prie jo švilpdamas artėjo fordas anglia.

Automobilio žibintai mirksėjo, vairuotojas buvo gulte užgulęs garso signalą. Nusivilkęs švarką ir drąsindamas save šūksmais, Teris mosavo juo tarsi toreadoras muleta. „Hemingvėjus, mąstė jis. „Mirtis po vidudienio“. Ji ilgėsis manęs, bet manęs jau nebebus.“

Teris galėjo įžiūrėti perkreiptą pykčio ir baimės vairuotojo veidą ir šalia sėdinčią ilgaplaukę moterį. Pigus hipiškas vaizdelis, kurį matydavai kokį dešimt milijonų kartų kiekvieną dieną. Buvo rankomis užsidengusi veidą. Tikriausiai spiegė.

— Nagi, eikšen, — šūktelėjo Teris. Fordas anglia vis artėjo. Teris sulaikė kvėpavimą.

Kraupiai žviegdamas automobilis metėsi į šalį, šoniniais ratais užšoko ant šaligatvio ir, palikęs paskui save žaliai kreminės spalvos dūmų kamuolį, nušvilpė. Vairuotojo pusės veidrodėlis užkabino Terio švarką ir išplėšė jį jam iš rankų. Šis nukrito šalia „Ravel’s“. Teris girdėjo, kaip nuvažiuodamas vairuotojas svaidosi prakeiksmais. Bet fordas anglia nesustojo. Jie, matyt, palaikė jį psichu.

Teris paliko gulėti savo švarką ir įsispoksojo į batus parduotuvės vitrinoje. Jie visi buvo naujos spalvos, kurios Teris dar nebuvo matęs — mėlyna atmieštos purpurinės. Baklažanų, taip ją vadino. Mūsų naujoji baklažanų spalvos pusbačių kolekcija jau čia!

Teris papurtė galvą. Jis jau nieko nebesuprato. Aplinkui buvo tokia gausybė visko, apie ką jis neturėjo nė menkiausio supratimo. Jis mąstė: kas man dabar bus? Kas mane tokį mylės? Ir iš visų jėgų trenkė į stiklą. Paskui dar kartą.

Vitriną, ko gero, saugojo nepaprastas stiklas, nes smūgis padarė daugiau žalos Terio rankai nei vitrinai. Teris stovėjo panarinęs galvą kaip visiškas nevykėlis ir apžiūrinėjo peršinčius krumplius. Tada jis išgirdo autobusą.

Didžiulis dviaukštis autobusas, 73-iasis numeris, riedėjo prieš eismą Oksfordo gatve. „Tai mažų mažiausiai keista“, — toptelėjo Teriui, kol jis kėlė nuo žemės švarką ir purtė nuo jo dulkes. Tada jis išėjo į Oksfordo gatvės vidurį ir ėmė laukti autobuso.

Autobusas nesulėtino greičio, neužgulė garso signalo ir šiaip jokiais ženklais neparodė, kad ketintų keisti kursą. Vairuotojas arba nematė Terio, arba jam buvo visiškai tas pat, jog Teris bus partrenktas. Terio gyvenimas akivaizdžiai nieko nereiškė šio autobuso vairuotojui. Teris apsilaižė lūpas. Autobusas vis labiau artėjo, jis buvo jau visai čia pat. Viešpatie, koks jis didelis. Čia Teris suprato, kad nenori mirti.

Jis iš visų jėgų nėrė į šalį ir skaudžiai žnektelėjo ant pilvo ir alkūnių. Autobusas praslydo visai šalia, bjauriai cypdamas padangomis ir grieždamas ratlankiais. Atšokęs pirma nuo vienos, paskui nuo kitos šaligatvio atbrailos, jis visu savo svoriu pakrypo ant dviejų milžiniškų ratų, po akimirkos — ant kitų dviejų, išbūdamas tokioje padėtyje, rodos, visą amžinybę. Tasai didžiulis, gremėzdiškas raudonas žvėris sviro iš lėto, tarsi sulėtintame kine. Galiausiai jis trenkėsi į žemę, pakeldamas smarkų oro gūsį, tebejudėdamas į priekį Oksfordo gatve, lydimas dūžtančių langų ir metalo, besibraukiančio į betoną, džeržgesio, it peiliu skrodžiančio nakties tylą.

Teris klūpėjo ant kelių, gaudydamas orą iš išgąsčio. Ką jis padarė? O Dieve , tik neleisk jiems susižeisti. Prašau , Dieve , aš viską padarysiu , kad tik jie išliktų sveiki. Jis lėtai atsistojo ir žengė pusę žingsnio apvirtusio dviaukščio link. Ir suakmenėjo.

Pirmiausia jis pamatė Jauniklį. Jo baisi, plikai nuskusta galva išlindo pro vairuotojo kabiną, tarsi tai būtų narvo durys, o jo tatuiruotė su trimis ašaromis panėšėjo į pajuodavusią žaizdą paakyje. Netrukus pro tą pačią angą išlindo dar viena galva (vadinasi, autobusą vairavo dviese), ir po akimirkos Šunys pasipylė iš apvirtusio autobuso, tarsi žiurkės iš skęstančio laivo. Jie klupdami ropojo pro avarinį išėjimą autobuso gale, daužė langus savo kaustytais batais. Tolumoje sukaukė policijos sirenos, ir jie nuklibikščiavo Vardoro, Dino ir Lenkijos gatvėmis į tamsų Soho prieglobstį.

Teris spruko į rytus, tolyn nuo policijos ir Dagenamo Šunų. Jis sustojo tik pasiekęs Britų muziejų, kur, apsipylęs prakaitu, plyštančiais plaučiais, atsirėmė į turėklus pailsėti. Gigantiškos baltos muziejaus kolonos švytėjo mėnesienoje it išnykusios civilizacijos vizija.

Pasinėręs į amžių ir civilizacijų paslaptis, Teris klausė savęs, kaip klaus dar ne kartą: kaip, po galais, galima pavogti autobusą?!

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Mūsų istorijos»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Mūsų istorijos» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Тони Парсонс - Семья
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Ничто суть все
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Тайна, которой нет
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Муж и жена
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Vyras ir žmona
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Vyras ir vaikas
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Šeimos keliu
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Be tavęs...
Тони Парсонс
Отзывы о книге «Mūsų istorijos»

Обсуждение, отзывы о книге «Mūsų istorijos» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x