Тони Парсонс - Mūsų istorijos

Bet Leonas, paakintas spido ir nevaldomos, natūraliai jį užplūdusios įtūžio bangos, prasiskynė kelią per šokių aikštelę, užbėgo laiptais į didžėjaus būdelę ir pagriebė mikrofoną. Didžėjus žengtelėjo žingsnelį atgal, paklusniai pakeldamas rankas ir leisdamas tam pamišėliui juokinga skrybėle jį turėti, tuo tarpu Leonas sutrikęs žvalgėsi po šokių aikštelę, ieškodamas ir nerasdamas tinkamų žodžių. Jis suprato, kaip tai svarbu.

— Palaukite, paklausykite, — prašneko Leonas, ir didžėjus paslaugiai nutildė „Boogie Nights“. — Vienas, vienas, vienas. Sveiki visi, jūs mane girdite? Elvis, ar ne? Pagarba Elviui Presliui. Juk Elvis yra... buvo... daug daugiau, nei roko žvaigždė, teisingai? Elvis... juk nuo jo viskas prasidėjo. — Pamažu jis vėl atgavo balsą.

— Elvis sulaužė daugiau barjerų nei bet kas kitas per visą žmonijos istoriją. Rasinių barjerų, seksualinių barjerų, muzikinių barjerų. Aš tik noriu pasakyti, kad politika prasideda nuo mažų dalykų, ar ne? Elvis... Elvis Preslis... jis išdrįso pažvelgti į pasaulį naujai...

— Šventa teisybė, — pasakė didžėjus, palinkęs prie mikrofono. Jis šyptelėjo Leonui ir padrąsinamai linktelėjo. — Tęsk.

— Ačiū, — pasakė Leonas. — Juodųjų ir baltųjų muzika — iki Elvio tai buvo kaip apartheidas. — Jis ėmė vis labiau įsijausti. — Visa muzika buvo kaip viena didelė sušikta Pietų Afrika. Baltųjų radijo stotys. Juodųjų radijo stotys. Muzika — įvairiausių krypčių muzika — buvo laikoma uždaryta gete. Tai Elvis ją išlaisvino. — Leonas bejėgiškai pažvelgė į publiką. Jie visi spoksojo į jį. Galbūt jis per ilgai užtęsė. Galbūt galėjo visa tai išreikšti geriau. — Aš tik norėjau paprašyti, — tęsė jis, ir balse pasigirdo maldavimo gaidelė, — nedžiūgaukite dėl jo mirties. Prašau nedaryti to. — Jis nervingai timptelėjo skrybėlės kraštą. — Pamirškite apie mėsainius ir Las Vegą, baltus parašiutininko kostiumus, antrarūšius filmus Havajuose, kareivio uniformą ir kitokį šlamštą. Tai ne jis. Žiūrėkite į tai, kaip viskas atrodė iki jo, ir kaip jis viską pakeitė. Tai buvo didis žmogus. Su trūkumais — sutinku. Kartais banalus — tas irgi tiesa. Bet Elvis Preslis... supraskit, jis mus visus išlaisvino, po galais.

Akimirką stojo visiška ramybė ir tyla. Publika spoksojo į Leoną, o Leonas spoksojo į juos, ir niekas nežinojo, ką daryti toliau. Pagaliau didžėjus stvėrė mikrofoną, ir Leonas pajuto oro gūsį, kai šis tėškė singlą ant patefono it žlėgtainį ant keptuvės.

— Iš tiesų, pagarba Karaliui, — pasakė didžėjus, — ir pagarba... — čia jo balsas nusileido iki sodraus baritono, — „The Commodores“!

Leonas manė, kad jį išmes. „Aukso kasykloje“ tvarkdariai atrodė gerokai piktesni negu apsaugininkai klubų, į kuriuos jis vaikščiojo. Smurtas buvo tikroji profesija, tikrasis jų pašaukimas, tačiau Leonas jautėsi nepaaiškinamai ramus.

Leonas nebuvo bailys, bent jau smurtas jo nebaugino. Jis nė iš tolo nebijojo tvarkdarių ar Dagenamo Šunų taip, kaip bijojo šokti. Ar užkalbinti patikusią panelę, kaip antai nuostabiausią merginą pasaulyje. Greitas, bejausmis sudaužymas nė iš tolo negąsdino jo tiek, kiek baimė pamatyti panieką tos nepaprastos merginos akyse.

Bet „Aukso kasyklos“ apsaugininkai tik spoksojo į jį iš po savo gobtuvų ir nejudėjo. Vienas jų, jau žilstelėjęs, netgi linktelėjo Leonui. Elvio fanas, tikriausiai.

Didžėjus tik nusišypsojo Leonui, paplekšnojo jam per nugarą, tarsi šis ką tik būtų atlikęs specialų vakaro numerį, ir pagarsino muziką. Šokėjai vėl džiugiai ir ritmingai sujudo.

Leonas neryžtingai lipo žemyn, jausdamasis nejaukiai ir griozdiškai tarp visų šių nuolatinių ilgakojų šokėjų. Jis iki širdies gelmių buvo sukrėstas Elvio mirties, ir jam atrodė, kad ką tik pasakyti žodžiai buvo tušti ir niekam nereikalingi.

„Niekas net nesuprato, apie ką aš“, — dar spėjo pagalvoti jis ir, nesėkmingai kluptelėjęs ant apatinio laiptelio, nėrė į priekį, tarsi bandydamas naują, nutrūktgalvišką šokio judesį.

Leonas kėlėsi ant kelių ir dairėsi skrybėlės, kai pajuto, kad kažkas stovi priešais jį. Tai buvo nuostabiausia mergina pasaulyje.

„Žurnalistas visur turi jaustis kaip namie, — pagalvojo Leonas, kai ji ištiesė jam ranką. — Visur kaip namie. Atmink tai, Leonai.“

— Puiki šukuosena, — tarė ji, ir jos balse jis išgirdo priemiesčių atspalvį. — Auksinis ruduo?

Teris mėgo spidą, nes šis apvalydavo mintis.

Šis tikrumo suteikiantis ir protą nušviečiantis narkotikas padėdavo jam susikoncentruoti, susidoroti su darbu, atsiriboti nuo nesvarbių dalykų.

Kaip tik dėl spido jis sugebėjo tos trumpos kelionės į viešbutį metu beveik nekreipti dėmesio į Kristos ranką, besiilsinčią jam ant šlaunies, negirdėti kvailų Dago vadybininko plepalų ir nematyti už automobilio lango susispietusios minios. Spidas padėjo jam visą dėmesį sutelkti į Miglą ir tai, ką jai pasakys, nuvykęs į vietą. O, taip.

Automobilis sustojo prie viešbučio „Blanc“, ir Teris pajuto, kaip Kristos nagai sminga vis giliau. Jis pažvelgė į ją tokiu žvilgsniu, tarsi matytų pirmą kartą, ir ji nusišypsojo jam ta pačia nugludinta, ištreniruota šypsena. Juokingiausia, kad jam tikrai patiko jos veidas — patiko nuo tos akimirkos, kai pirmą kartą pamatė ją Berlyne.

Jam patiko raudonas jos lūpų rėžis, blyški oda, nežemiškas, neangliškas jos dantų baltumas. Ir tai, kad ji rengėsi oficialiau, nei jis buvo pripratęs — kaip verslininkė. Visa tai buvo gerai. Bet jis jau turėjo merginą, ir jam reikėjo ją susirasti.

Krista pašaukė jį vardu, bet jis jau bėgo į viešbutį, kurį puikiai pažinojo iš ankstyvųjų savo dienų „Laikraštyje“, čia jam tekdavo imti interviu iš įvairiausių Los Andželo gaurų, kol dar negalėdavo pats pasirinkti, su kuo kalbėsis. Bet pastaruoju metu viešbutį pamėgo ir trumpai kirpti muzikantai iš Niujorko. Amerikiečių grupės viešbutyje „Blanc“ — tai buvo vienas tų dalykų, kurie niekada nepasikeis. Pirmiausia, ką Teris pamatė, buvo Brajaniakas, kurį išmetė uniformuotas durininkas.

— Man reikia nedelsiant pasikalbėti su misteriu Dagu Vudu, — kartojo jis; — Teri! Pasakyk jiems!

Kai Teris pribėgo prie laiptų, Dago ritmo sekcija tingiai kilo jais su pora mergyčių iš „Vakarų pasaulio“. Merginos, kurios klubo prieblandoje su suplėšytomis kojinėmis ir styrančiais nuo vazelino plaukais atrodė madingai neprijaukintos, čia tik vartė akimis ir išsižiojusios spoksojo į spindinčią viešbučio prabangą. Negailestingoje viešbučio šviesoje jos atrodė kaip liūdnos vampyrės ar peraugusios mergiotės per Heloviną. Bet Teris žinojo, kad nėra mažiau išrankesnio vyro negu gastroliuojantis muzikantas.

Būgnininkas, bukesnis kolega tatuiruotais bicepsais, kilstelėjo mėsingą ranką ir pamojo Teriui, tarsi šis būtų jo senas geras draugas. Teriui norėjosi, kad šis vieną kartą liautųsi tai daręs. Tas piršimasis į draugus Terį jau buvo pradėjęs ne juokais nervinti. Žengdamas kas antrą pakopą, jis pralenkė būgnininką, po to ir bosistą, su kuriuo jis visai šauniai pabendravo Berlyne, ir kurį jis taip pat laikė savo draugu. Pamažu Teris pradėjo suprasti, kad šie žmonės niekados netaps tikrais jo draugais.

Viršuje jau buvo matyti atviros durys, už kurių vyko vakarėlis. Su sąskaita už gėrimus prie Terio priėjo padavėjas. Jis ištiesė rašiklį Teriui, šis jį paėmė, pasirašė ant sąskaitos ir grąžino viską padavėjui, net nesulėtindamas žingsnio.

Kambarys buvo pilnas žmonių. Kai kuriuos jis pažinojo. Čia buvo likusieji Dago grupės nariai. Veidai iš „Vakarų pasaulio“. Kiti muzikantai, taip pat greičiausiai apsistoję „Blanc“. Žmogus, kurį Teris matė pardavinėjant nedideles mėlynas tabletes „Roundhouse“ tualete. Ir dar vienas iki skausmo pažįstamas veidas. Bilis Blicenas drybsojo ant sofos ir rūkė suktinę, ne mažesnę už „Mr Whippy“ ledų indelį.