Тони Парсонс - Mūsų istorijos

— Maniau, kad tu dar nebaigei, — tarė jam Teris. — Maniau, kad Varikas Hantas dar ketina užsukti pasižiūrėti antrosios dalies. Maniau, dabar jūsų ilgoji pertrauka ir ketinau parašyti apie jus recenziją.

Bilis įsižeidė.

— Dar yra marios laiko. Ir iš viso, kas tu toks? Mano motina?

— Aš maniau, kad tau net nepatinka Dagas Vudas, — pasakė Teris, nužvelgdamas kambarį. Nė ženklo. Kur, po galais, ji yra ? — Tikriausiai net pavadinai jį subingalviu. — Terio veidas pašaipiai persikreipė nuo užjūrio balsių transformavimo.

Bilis patraukė iš savo kamino, ir jam nieko nereikėjo aiškinti. „Yra vienas dalykas, kuris galioja visiems tiems prakeiktiems niujorkiečiams, — mąstė Teris. — Jie visą laiką seka paskui narkotikus.“ Ir tada jis pamatė Miglą. Priešingame kambario gale, išeinančią iš vonios kambario, lydimą Dago Vudo. Ji atsišliejo nugara į sieną, o Dagas atsistojo priešais ją, atremdamas į sieną rankas abipus jos galvos, kone prispausdamas ją prie sienos. Teris akimoju perskrido per sausakimšą kambarį.

— Sveikas, vyruti, — pasakė Dagas Teriui, lėtai patraukdamas rankas. Lyg niekur nieko. — Kur taip ilgai užsibuvai?

Teris piktai pažvelgė į Dagą, tada į Miglą. Jis suvokė, kad neturi, ką pasakyti. Kad nežino, ko griebtis. Kad nežino, kas čia vyksta. Vienintelis dalykas, kurį žinojo, buvo tas, kad jam tai nepatiko, bet jo pasitikėjimas slūgo kartu su sulfato banga.

— Ar tai ne mano viskis su kola, štai ten? — pasakė Dagas, ne ką ne prasčiau negu Užsienio reikalų ministerijos diplomatas. — Pagaliau.

Plati, patenkinta šypsena, ir jis pradingo, o Teris liko vienas su savo mergiote, laukdamas pasiteisinimo.

— Kas? — Migla nekaltai išpūtė akis.

Teris liko be žado.

— Kas? — pakartojo jis. — Kas?

— Žinoma, kas? — pakartojo ji, šįsyk beveik bobiškai.

— Kodėl tu pabėgai? — paklausė jis veikiau su nuoskauda, negu piktai. — Kas čia vyksta? Atsipeikėk, pagaliau!

Migla apžiūrėjo savo nagus.

— Aš niekur nepabėgau. — Ir atsiduso taip, lyg jis būtų jos sumautas tėtušis. — Atvėsk, girdi? Prašau, Teri.

— Atvėsk? — pratrūko Teris. — Atvėsk?! Kaip aš galiu atvėsti? Kas tau šiąnakt pasidarė?

Jos rankos pakilo į orą, tarsi nerasdamos į ką įsikibti, tarsi jai trūktų žodžių. Tarsi jis, taip elgdamasis, varytų ją iš proto. Tai išgąsdino jį. Tai buvo blogiau, nei jis manė.

— Nieko, — atsakė ji. — Viskas.

— Aš noriu žinoti, kas čia vyksta. — Dabar jau bandydamas susitvardyti, išlaikyti ramybę. Norėdamas suprasti, viską ištaisyti. Sugrąžinti viską į savo vietas, kaip buvo vos prieš keletą valandų. Mėgindamas nebūti panašus į vieną tų vyrų, kuriais ją gąsdina Džermen Grir. — Aš tik noriu žinoti...

Buvo sunku žodžiais išreikšti tai, ką jis nori sužinoti. Kas nutiko merginai, kuri pasitiko jį oro uoste? Ir ar viskas tarp jų baigta? Ir ar ji ketino pasidulkinti su Dagu Vudu? Taip, jis norėjo žinoti visus šiuos dalykus. Bet dalis jo verčiau to nežinotų.

Dar jis svarstė, ką daryti su šiomis permainomis, vykstančiomis jo gyvenime. Mažiau nei prieš metus jis gyveno pasaulyje, kuriame galėdavai netekti galvos vien už tai, kad ne taip pasižiūrėjai į kieno nors merginą. Vien tik už tai, kad pasižiūrėjai. Tuo tarpu šiame beprotnamyje geras tonas reikalauja atvėsti, kai kas nors be jokių užuolankų mėgina išdulkinti tavo draugužę.

— Merginos nepavogsi, — pasakė Migla, skaitydama jo mintis, priversdama jį krūptelėti iš netikėtumo. — Argi tu to dar nežinojai? Ar tu dar nieko neišmokai? Negali tiesiog imti ir pavogti merginą. Mergina — ne piniginė. Žinai, kokia didžiausia tavo problema, Teri?

Ji pradėjo jį varginti.

— Kodėl tau jos nepasakius?

— Prašau. Tau nereikia stiprios, nepriklausomos moters. Tau tereikia kaimynų merginos.

Jis beveik žengė atatupstas.

— O kas čia blogo norėti kaimynų merginos?

Migla nusijuokė jam į veidą.

— Ji — nuobodi vištelė.

Jis prisiminė savo buvusią merginą – merginą iš džino gamyklos. Salę. Tą pačią, kurią paliko kartu su visu ankstesniuoju gyvenimu. Šiąnakt jis jos ilgėjosi.

Jis žinojo, kad Salė niekada nebėgiotų Dagui Vudui iš paskos. Salei patiko Eltonas Džonas. Ypač jo „Goodbye Yellow Brick Road“.

— Nematau nieko blogo toje, kurią vadini kaimynų mergina, — pasakė jis.

Ji pakraipė galvą ir dar kartą apžiūrėjo savo nagus.

— Tu nenori, kad siekčiau karjeros, — pasakė ji. — Tau būtų per sunku tai pakelti.

Dabar atėjo jo metas nusijuokti.

— Ir šitai tu vadini karjera? Palįsti po kažkokiu sukriošusiu rokeriu? Čia — karjera?

Ji beveik suurzgė ant jo.

— Tu nemanai, kad Dagas galėtų būti suinteresuotas mano darbu? Ar tai tau niekada neatėjo į galvą? Kad jis galbūt norėtų pasižiūrėti į mano portfelį?

— O, aš neabejoju, kad jis norėtų žvilgtelėti į tavo portfelį, meilute. — Jo balsas sušvelnėjo. — Klausyk, Migla. Aš mačiau, koks jis buvo Berlyne. Dagas kruša visa, kas juda. Nejaugi manai, kad esi kuo nors ypatinga?

Ji neteko žado.

— O tu — ne?

Jis nežinojo, ką atsakyti. Žinoma , manė, kad ji ypatinga. Jis manė, kad kitos tokios nesuras visame pasaulyje. Bet argi tai nebuvo akivaizdu?

— Įdomu, kodėl tu niekada nesupažindinai manęs su savo tėvais? — paklausė jis.

Pamažu viskas kilo aikštėn.

— Ką tai turi bendro su kuo nors? — pašoko ji. — Tu paprasčiausiai esi seno kirpimo, Teri. Nori, kad aš sėdėčiau namie ir — na, nežinau — kepčiau duoną ir adyčiau kojines, ar panašiai. Tu nori paslėpti mane nuo viso pasaulio.

Jis norėjo, kad ji suprastų.

— Nenoriu aš tavęs nuo nieko slėpti, tik noriu apsaugoti tave. Aš tik noriu užkirsti kelią blogiems dalykams.

Migla pamėgino būti sukalbamesnė.

— Klausyk, Teri. Jis juk legenda. Mes tik... kalbėjomės, ir viskas. Tikrai. Mes tik praleidome šiek tiek laiko dviese. Lygiai kaip judu tai padarėte Berlyne. Tad koks skirtumas? Kad aš esu moteris? Bet kodėl tai turėtų būti kliūtis? Tavo galvoje galbūt vis dar 1955-ieji, bet iš tiesų už lango jau 1977-ieji. Mes tik kalbėjomės , — pakartojo ji, ir jis pasijuto bjauriai, matydamas ją tokią nelaimingą. — Ir jeigu ne dabar, kada gi dar?

— Aš jį pažįstu, — pasakė Teris paprastai. — O tu — ne.

— Bet aš irgi noriu su juo susipažinti, — sušuko ji, ir jie pažvelgė vienas į kitą beveik su neapykanta akyse. Jie niekada nebuvo taip žiūrėję vienas į kitą anksčiau. — O tu norėtum prirakinti mane grandine prie vaikiškos kėdutės ir laukti, kol mano smegenys visai suskystės, — pasakė Migla. — Pripažink, juk tai tiesa!

Vaikiškos kėdutės? Smegenys? Suskystės? Jis neturėjo nė menkiausio supratimo, iš kur visa tai. Jis tik stovėjo ten, apstulbęs, be žodžių, nesigindamas, tarsi pripažindamas savo kaltę dėl nusikaltimų, kuriuos tik dabar suvokė atsitiktinai padaręs. Sugrįžo Dagas su viskiu ir kola vienoje rankoje, laisvąją uždėjo Teriui ant peties.

— Žiūrėkite, — nusijuokė jis, rodydamas į savo stiklinę, kurios paviršiuje plaukiojo plonas sušalusio sidabro sluoksnelis. — Čia tai vadinama ledu. Klausyk, vyruti, ar turi dar to šniaukštalo?

Teris nepatikliai pašnairavo į Dagą. Jis niekaip negalėjo suvokti, kas vyksta. Iš visų čia esančių tik jam vienam viskas atrodė blogai. Galbūt jis tikrai pernelyg audringai į viską reaguoja? Galbūt taip viskas ir turi būti naujajame pasaulyje, ir jam tiesiog reikia prie to priprasti? Jis gailėjosi, kad neturi didesnės patirties. Kad buvo matęs tiek nedaug. Kad buvo toks jaunas. Galbūt viskas iš tiesų buvo nekalta. Iš kur Teris galėjo žinoti? Jis jautėsi taip, tarsi nieko nežinotų.