Тони Парсонс - Mūsų istorijos

— O ką tu veikei šį vakarą, Robi?

Robis gūžtelėjo pečiais.

— Žiūrėjau teliką. Paruošiau namų darbus. Susiskaičiavau savo plaukus.

— Tikrai? Na, ir kiek?

— Trylika. Vienas iškrito. Man rodos, aš šeriuosi. — Tada jis beveik sukvykė iš pasitenkinimo. — Jeigu pamatysi Polą Velerį...

— Aš jo nepamatysiu, supratai?

— Bet jeigu tu vis dėlto jį pamatysi, paprašyk autografo, gerai?

Rėjus nusišypsojo ir paplekšnojo broliui per petį.

— Paprašysiu Terio, kad jis tai padarytų. Ką pasakysi?

Robis net linguoti pradėjo iš pasitenkinimo.

— Kevinas Volasas išsižios sužinojęs, kad mano brolis pažįsta Polą Velerį!

Rėjus ištraukė pluoštą albumų ir įkišo ranką į tarpą. Spoksodamas į „Exile on the Main Street“, jis užčiuopė seniai nebenaudojamą mokyklinį krepšį. Susiradęs jame subraižytą dėžutę, atidarė ją ir išsitraukė trumpą, storą, šiek tiek sumaigytą suktinę. Paruoštą kritiniam atvejui. Robio akys išsiplėtė.

— Aš žinau, kas tai yra, — pasakė jis. — Tai — narkotikai, aš žinau.

— Tu genijus, ar ne?

— Tėvas tave užmuš.

— Tada aš būsiu miręs.

Po tokių žodžių abu nuščiuvo ir susimąstė apie kambarį už sienos — tą, kurio negalima buvo liesti, į kurį niekam nebuvo galima įeiti, apie brolį, kurio net vardo nebuvo galima minėti šiuose namuose. Apie brolį, kurio net suknisto vardo negalima minėti. Rėjus mąstė apie tas seniai matytas, neliečiamas sienas, dedikuotas šlovingiesiems „Led Zeppelin“, Muhamedui Ali ir Čarliui Džordžui, apie savo brolio stiprybę ir švelnumą ir tą nelemtą kaimo kelią kitapus sienos su Šiaurės Airija. Robis pradėjo kūkčioti, ir Rėjus uždėjo ranką jam ant pečių.

— Viskas gerai, Robi.

— Aš tik labai jo pasiilgau.

— Mes visi pasiilgome Džono. Eikš čionai.

Rėjus nužingsniavo prie lango ir tyliai jį atidarė. Vidun įsiveržė gaivaus oro gūsis, įpūsdamas į kambarį šviežiai nupjautos žolės ir lietaus kvapo, užliedamas jį visą vasaros nakties švelnumu. Robis prisiglaudė Rėjui prie peties ir nusišluostė ašaras. Mažasis broliukas, kuris stengėsi būti drąsus.

Rėjus iškišo galvą pro langą, prisidegė, gerai patraukė ir palaikė. Kol Rėjus iš lėto pūtė dūmus, jo brolis kikeno.

— Tėtis sumals tave į miltus, — pasakė Robis.

Bet Rėjus jau dabar jautėsi geriau. Matydamas savo brolį, laikydamas rankoje suktinę. Kibirkščiuojantys nervų galiukai atsileido, kvėpavimas išsilygino, nerimas pamažu išgaravo. Jam tereikia surasti Džoną Lenoną — juk tai visai nesunku. Jis dar turi valandų valandas iki aušros. Jis patraukė dar kartą, ir jo akys prisimerkė iš malonumo. Pro akių plyšelius Rėjus matė apačioje besidriekiančius sodus, pavėsines, gėlių lysves ir smėlio dėžes.

— Duok ir man pabandyti, — sušnibždėjo Robis. — Prašau. Nebūk bailys. Aš niekam nesakysiu.

Rėjus papurtė galvą.

— Nė nesvajok, Chosė.

— Duok, ką? — meldė Robis, kvėpdamas į plaučius suktinės dūmų kvapą. — Leisk ir man pabandyti. Aš tuoj, tik išgersiu alaus.

Robis turėjo kvailą įprotį pamėgdžioti reklamas. Rėjus patraukė suktinę tolyn nuo brolio veido.

— Tu dar per jaunas.

— Man beveik trylika!

Rėjus nusišaipė.

— Būtent.

— Ir nereikia, — persigalvojo Robis. — Nes aš galiu pakaifuoti ir stovėdamas šalia tavęs. — Jis užmerkė akis. — Aš jaučiu... Aš jau pritempęs... Aš skrendu...

Rėjus pajuto visai prie lūpų smilkstantį papirosgalį, iškratė žolės likučius ant palangės ir švystelėjo apanglėjusią nuorūką į tetulės Gerdos ir dėdulės Berto, kurie nebuvo jiems jokie giminės, daržą. Tada įkišo priešpiečių dėžutę atgal į krepšį, pastūmė jį po lova ir pasuko prie durų.

— Ir vėl išeini? — paklausė Robis.

— Turiu paimti interviu iš Džono Lenono.

Robiui tai padarė įspūdį.

— Iš to bitlo? Polui Veleriui irgi patinka bitlai. Bet jie nėra tokie geri, kaip „The Who“. Kiekvienas asilas tai žino.

— Gulk ir miegok, gerai? — pasakė Rėjus. — Aš dar grįšiu.

— Pažadi?

— Aha.

— Gerai.

Rėjus palaukė, kol brolis palindo po antklode, ir išėjo iš kambario. Laiptų aikštelėje jį pasitiko motina su suktukais plaukuose. Ji maigė pirštais rausvų naktinių marškinių apykaklę.

— Maniau, kad vagis, — sušnabždėjo.

„Mes visą savo gyvenimą nugyvenome kalbėdami tik patyliukais, — šmėkštelėjo Rėjui mintis. — Ir viskas tik dėl jo. Dėl to seno surūgėlio“.

— Čia tik aš, mam. Atleisk, kad tave išgąsdinau. — Jai visur vaidenosi nelaimės. Jis pabučiavo ją į kaktą; jos oda buvo balta ir sudžiūvusi kaip senas popierius, nors jai dar nebuvo nė penkiasdešimties. Ji drebėjo. „Tai tik nervai“, — visąlaik sakydavo ji, tarsi tas viską paaiškintų. Jos nervai buvo stiprūs iki pat tos dienos, kai mirė Džonas ir gydytojas pradėjo girdyti ją vaistais, o tėvas pradėjo maukti namines išrūgas.

— Šiąnakt jau negrįši? — ištarė ji tokiu balsu, tarsi jis ketintų kopti į Everestą, o ne grįžti traukiniu atgal į miestą. — Ar žinai, kelinta dabar valanda?

Ji žvilgtelėjo į savo laikrodį, bet be skaitymo akinių negalėjo įžiūrėti ciferblato. Ji atitraukė laikrodį per ištiestos rankos atstumą, prisimerkė, bet ir tas nepadėjo.

— Velniškai vėlu, — pasakė ji.

— Man reikia dirbti, mama. — Jis apkabino ją, jausdamas jos trapų kūną. Vieni kaulai ir oda, kaip ji pasakytų. — Prašau grįžti į lovą. Nesirūpink dėl manęs. Man viskas bus gerai. Man visada viskas bus gerai.

Jis pradėjo leistis laiptais, o motina vis dejavo, kad lauke labai vėlu ir pavojinga. Svetainėje tebebambėjo Čerčilis.

Rėjus buvo jau laiptų apačioje, kai svetainės durys plačiai atsivėrė ir tarpduryje jis pamatė tėvą.

Mes atlikome savo pareigą , — pranešė Čerčilis.

— Kur, po galais, išsiruošei? — pratrūko senis. Putoja dėl niekų. Kaip visada. — Kas čia tau, prakeiktas...

— ...viešbutis, — užbaigė Rėjus. Klaida, kurios jis iškart pasigailėjo.

Tėvo veidas išraudo.

— Tu dar atsikalbinėsi? Gal manai, kad esi per didelis ir per šlykštus gerai išperti?

Rėjaus motina visą laiką turėjo puritoniško mandagumo, padorumo. Bet tėvas niekada nebuvo pernelyg toli nuo smurto — net ir tada, kai dar nebuvo praradęs savo vyriausiojo sūnaus. Net ir už nertų savo namelio užuolaidų jis tebesinešiojo užantyje įgimtą pietinio Londono lindynių tulžį. Senis ne juokais baugino Rėjų. Ypač tada, kai galėdavo užuosti iš burnos sklindantį naminio alaus tvaiką.

— Aš einu dirbti, — pasakė Rėjus. — Privalau paimti interviu iš Džono Lenono.

Nuo laiptų aikštelės viršuje pasigirdo motinos balsas.

— Šiaurinė linija jau nebekursuoja. Aš pasakiau jam. Jam teks arba važiuoti traukiniu, arba eiti pėsčiomis.

Tėvas nutvilkė ją žvilgsniu. „Panieka viskam aplinkui: štai ką dažniausiai pastebėdavai jo veide“, — mąstė Rėjus. Jis beveik visada elgdavosi taip, tarsi nekęstų žmonių, su kuriais kartu gyvena. Tada jis pakėlė akis į Rėjų.

— Džoną Lenoną? Tą nevykėlį? Tą pederastą? — Dabar jau stumdydamas Rėjų, pamažu įsismagindamas. — Tą ilgaplaukį bitniką su savo paukštyte, su ta trenkta čiurka?

Rėjus pamėgino praeiti pro jį, bet tėvas užtvėrė jam kelią. Jo akivaizdoje Rėjus visą laiką jausdavosi silpnas. Jis nenorėjo muštis su tėvu. Bėda buvo ta, jog muštis norėjo tėvas.