Тони Парсонс - Mūsų istorijos

— Tedai! — riktelėjo kažkas.

Teris nė nespėjo apsidairyti, kaip Rėjus jau buvo išnykęs. Jis ir pats netrukus ketino padaryti tą patį, bet apsidairęs pamatė šliaužiojantį ant kelių Leoną ir žvejojantį iš purvo pabirusius laikraštuko numerius.

— Palik juos, Leonai! — šūktelėjo Teris, kvatodamasis giliu gerkliniu juoku iš to, kuo pats negalėjo patikėti. — Visai su protu susipykai!

— Čiagi naujas numeris! — neklausė jo Leonas, ir Teris keikdamasis pagriebė šūsnį „Raudonosios miglos“ kopijų. Pakėlęs galvą jis pamatė, kad tedai jau pasileido lengva ristele. Ir tada jis išvydo tai, ko labiausiai bijojo.

Jų viduryje buvo nenormaliai didžiulis vyras, tikras suirto imtynininkas, sunkiasvoris ilgu apsiaustu, kuris, atrodė, tuoj tuoj suplyš per siūles. Jis garsiai pūškavo ir buvo visas apsipylęs prakaitu, bet jo kraugeriškas žvilgsnis šiek tiek priminė Teriui ryklį iš „Nasrų“. Teris buvo girdėjęs, kad jį visi vadina Neūžauga.

— Leonai, nejuokauk — vyniojamės iš čia.

Juodu pasileido bėgti kiek kojos neša, iš baimės vos gaudydami kvapą. Teris gniaužė saujoje draugo striukę, tempdamas Leoną paskui save, ragindamas neatsilikti. Leonas be paliovos kažką vebleno apie naują numerį, kraujas mušė Teriui į galvą ir jis pajuto kylantį viduje laukinį pamišėlio juoką.

Neūžauga! Prakeikimas!

Teris buvo matęs, kaip kartą penki policininkai mėgino suimti Neūžaugą už tai, kad jis išmetė vieną nelaimėlį, Džonio Roteno antrininką, pro „Dunn & Co“ langą tiesiai ant Kings Roudo, ir tai padaryti jiems pavyko tik užplumpinus Neūžaugą lazdomis iki sąmonės netekimo. Teriui dar dabar stovėjo akyse vaizdas, kaip jų bananai atsimuša nuo tos milžiniškos riebios galvos. Pamatęs besiartinantį Neūžaugą, teturėjai vienintelį pasirinkimą — bėgti. Jis be vargo perlaužtų tave per pusę, jeigu tik pagautų. Tedai pastebėjo juos ir dabar jau lipo ant kulnų. Teris su Leonu bėgo duobėtu keliu vieni, Rėjaus niekur nebuvo matyti. Tamsa supo juos iš visų pusių, tik tolumoje švytėjo Vest Endo žiburiai. Leonas bėgo plūsdamasis, Teris — beveik springdamas iš juoko ir baimės.

Tedai buvo baisiausi jų kankintojai. Skirtingai nuo Šunų, čia nebuvo nieko asmeniško, ir dėl to viskas atrodė dar idiotiškiau. Jiems nereikėjo jokio preteksto ką nors subelsti.

Tedai atrodė kaip seniai. Ir ne tik tie, išlikę nuo šeštojo dešimtmečio, kai plėšydavo sėdynes, klausydamiesi „Rock Around The Clock“. Ir jaunesnieji — antrosios ir net trečiosios kartos tedai — atrodė pernelyg anksti subrendę. Jie nešiojo sentimentalias tatuiruotes ant rankų, įmantrius įdagus ant veidų ir atbukintus instrumentus už skverno. Taigi vaikėzai iš „Vakarų pasaulio“ nešė kudašių nelyginant įbaugintų antilopių kaimenė, išgąsdinta liūtų būrio, Teris kvatojo kaip lunatikas, nes žinojo, kad tai tik žaidimas, pokštas, medžioklė, nieko asmeniško, bet jis spruko kartu su kitais, nes suprato, kad toks žaidimas gali paguldyti jį į ligoninę.

Jie skuodė duobėtu grindiniu, klupdami ir kliuvinėdami už statybinio laužo, nuolaužų, skaldos kalnų. Teris jautė, kaip daužosi jo širdis, jautė druskos skonį ant lūpų, ir kaip nuo pašėlusio kvėpavimo pradeda deginti plaučius. Jis tebegirdėjo vis labiau atsiliekančių persekiotojų riksmus, tai privertė jį liautis kvatojus ir sutelkti visą savo dėmesį į bėgimą, tik staiga pasigirdo dar vienas riksmas — šitas visai šalia, — ir Leonas žnektelėjo į vandens pilną duobę ir tėškėsi veidu į žemę.

Sunkiai šnopuodamas ir paskubomis murmėdamas maldą, Teris pastatė Leoną ant kojų. Skrybėlė buvo kažkur nuskridusi.

Net ir blyškioje apniukusio dangaus mėnesienoje Leono plaukai švytėjo oranžiniu perlamutru.

— Prakeikimas, Leonai! — sukrizeno Teris. — Kas čia? Morkų sultys?

— Auksinis ruduo. — Leonas susigrūdo išgelbėtus purvu apdrabstytus „Raudonosios miglos“ numerius atgal į krepšį. Jo nuotaika buvo galutinai sugadinta. — Kur mano skrybėlė?

Teris apgraibomis surado skrybėlę ir užsmaukė ją Leonui ant galvos. Jis liepė Leonui nutilti, juodu susigūžę stebėjo tedų šešėlius, šen bei ten šmėsčiojančius dykvietėje ir pagaliau išsiskirstančius, kai galutinai pametė savo aukų pėdsakus. Teris nurijo seiles ir, apkabinęs Leoną per pečius, prisitraukė prie savęs. Tedų šešėliai — milžiniškos storapadžiais batais apautos kojos, nenormaliai ištįsę Eduardo VII laikų apsiaustais apvilkti kūnai ir 1956-ųjų Elvio šukuosenos (tiesa, gerokai suvytusios šiame nedėkingame ore) — pamažu tolo.

— Čionai, — sušnabždėjo Teris.

Jie įsmuko į pastatą, kurio dvi sienos buvo nugriautos. Terio spėjimu, anksčiau čia galėjo būti koks nors sandėlis. Galimas daiktas, čia buvo laikomos gėlės – tais laikais, kai čia dar buvo turgus. Tačiau dabar jis atrodė tarsi sudraskytas sprogusios bombos.

— Neūžauga ne su jais? — suvapėjo Leonas. Jis drebėjo. — Aš nemačiau Neūžaugos. Aš nemanau, kad Neūžauga su jais.

— Neūžauga su jais, — atsakė Teris. Jis pataisė Leono skrybėlę ir paplekšnojo jam per petį, mėgindamas jį šiek tiek nuraminti. — Kaip galėjai nepastebėti tos milžiniškos beždžionės? Eime.

Pirmame aukšte visos grindys buvo nuklotos tinko gabalais, plytų nuolaužomis ir medžio šipuliais. Jie užlipo sulūžusiais laiptais į antrą aukštą, ir Teris buvo sukrėstas pamatęs atvirą dangų virš galvos. Pusė stogo buvo nunešta, vainikas priminė burną, pilną pajuodusių, sutrupėjusių dantų.

— Visą laiką visi tik ir nori išdaužyti mums snukius, — sukuždėjo Leonas, jo balsas nuskambėjo taip graudžiai, kad privertė Terį nusišypsoti.

— Ne mums visi nori išdaužyti snukius, o tau, — sušnypštė Teris. — Ir ypač aš. Kitą sykį mesk tą savo prakeiktą laikraštpalaikį...

Staiga jie sustojo tarsi įbesti. Tamsoje kažkas sujudėjo. Jie buvo ne vieni. Ant plikų medinių grindų trinktelėjo akmuo. Juodu susižvalgė, ir Teris susirado ant grindų sunkų mietą, galvodamas apie Briusą Li „Drakono saloje“, įžengiantį į pilną veidrodžių kambarį, stojantį į kovą su savo likimu. Tik staiga iš tamsos išniro Rėjus peršlapusiais, susitaršiusiais, prilipusiais prie murzino veido plaukais.

— Šitam aukšte grindys neįlūš? — paklausė jis. — Man rodos, jos truputį linguoja.

— Jėzau Kristau, Rėjau, — lengviau atsikvėpė Teris, numesdamas ant žemės pliauską. Atslūgus įtampai, visi trys nervingai nusijuokė. Tedų niekur nebuvo matyti. Jie susmuko po likusiu stogo gabalu, palei plikų plytų sieną. Teris matė, kokie jie visi nuvargę. Tačiau metas dar buvo ankstyvas. Laikas iš naujo pradėti naktį.

— Neūžauga su jais, — tarė Rėjus. — Aš mačiau Neūžaugą.

— Mes irgi jį matėme, — nuramino jį Teris, grūsdamas ranką į švarko kišenėlę. Jis išsitraukė mažą celofaninį maišelį ir, pridengdamas jį nuo lietaus, ištiesė Rėjui. Bet Rėjus tik papurtė galvą ir nepritariamai pažvelgė į Terį. Šis žvilgsnis šiek tiek suerzino Terį. Rėjus niekada neleis jam pamiršti tos pirmosios dienos darbe.

Leonas žvilgtelėjo laukan pro sudaužytą langą.

— Jie vis dar ten, apačioje, — pasakė jis. — Tie suknisti dinozaurai.

Teris nusijuokė.

— Jeigu kam nors šiąnakt ir lemta išnykti, tai būsi tu.

Jis praskleidė maišelį ir kyštelėjo vidun automobilio raktelį. Tada iš lėto jį ištraukė, prikišo baltais milteliais padengtą rakto galiuką prie nosies, smiliumi užspaudė vieną šnervę ir stipriai patraukė, atmesdamas galvą atgal ir jausdamas svilinantį chemikalo poveikį gerklėje. Jis mirktelėjo Rėjui apsiašarojusia akimi ir patenkintas užsikosėjo.