Тони Парсонс - Mūsų istorijos

Teris kumštelėjo Rėjų.

— Eime ko nors išgerti.

Greisė Fiuri stovėjo laiptų apačioje ir rūkė. Ji tiesiog maudėsi šlovės spinduliuose po pasirodymo per televiziją, kai palinkusi virš savo gitaros timpčiojo „Baby, You Kili Me“ boso partiją per „Top of the Pops“. Ji švytėjo taip, kaip gali švytėti tik žmogus, kurį pagaliau aplankė sėkmė. Ji nusišypsojo Teriui, ir jam tai patiko.

— Ką mes matome! Teris Varboisas! — ištarė ji tuo švelniu pašaipiu tonu, pirštų galiukais paliesdama jo švarko atlapus. — Dar gyvas?

Jis nusijuokė, nes nežinojo, ką atsakyti. Jam toptelėjo, kad taip ji galbūt mėgina atkreipti Dago Vudo dėmesį, nors visi žinojo, kad ji jau turi vaikiną. Grupės vokalistą. Greisė perbraukė ilgais pirštais per Terio atlapus, tarsi glostytų sustandėjusią vyro varpą taip, kad jam net užėmė kvapą. Visi jos norėjo. „Bet tik ne aš, — pamanė Teris. — Aš jau turiu merginą.“

— Turi man ko nors, Teri? — paklausė Greisė.

— Kai turėsiu, pats tave susirasiu, — burbtelėjo jis, mėgindamas ištrūkti iš jos gniaužtų. Jis žinojo, kad ji kalba ne apie seksą. Ji kalbėjo apie amfetamino sulfatą.

— Tik žiūrėk, kad man nereikėtų susirasti tavęs pirmiau, — nusikvatojo ji.

Teris norėjo kuo greičiau sugrįžti pas Miglą. Bet laiptų viršuje kažkas pastojo jam kelią. Teris užlipo ant viršutinio laiptelio ir stabtelėjo, Rėjus bumbtelėjo jam į nugarą. Tai buvo Jauniklis. Kiti du Dagenamo Šunys — spinta ir storulis — stovėjo už jo, tarsi kokius šaltus ginklus rankose gniauždami „Red Stripe“ buteliukus.

Terio širdis nusirito į kulnus pamačius Jauniklio rankose „Laikraščio“ numerį. Teris buvo girdėjęs, kad šie vyrukai itin jautriai reaguoja į užgauliojimus.

Teris juto, kaip minia pamažu prasiskyrė. Jo burna išdžiūvo. Pažįstama kiemo baimė susiremti su gauja negailestingų šunsnukių, galinčių sudraskyti tave į gabalus.

— Pažįsti tokį Leoną Peką? — paklausė Jauniklis grėsmingai.

Teriui nereikėjo klausti, ką Leonas padarė. Jis ir taip žinojo. Todėl tik stebėjo, kaip Jauniklis paseilina smilių ir lėtai atverčia „Laikraščio“ albumų skiltį. Visi kiti stovėjo ratu ir susidomėję stebėjo, kas dabar bus. „Na ir bendrumo jausmas“, — šmėstelėjo Teriui. Jis žinojo, kas jo laukia. Leonas išdėjo debiutinį „Sewer Rats“ albumą tuo pačiu „Laikraščiui“ būdingu spalvingu pašaipūno stiliumi. Jis sukritikavo absoliučiai viską: nuo grupės muzikos iki politinių pažiūrų ir netikusių kelnių. Net ir aukštyn kojomis Teris galėjo nesunkiai perskaityti Leono recenzijos antraštę: „MAIŠTAUTOJAI BE KIAUŠIŲ“.

— Jis nekuria antraščių pats, — įsiterpė Rėjus per Terio petį.

Spinta sugriežė dantimis ir žengtelėjo artyn. Teris pajuto, kaip jo sėklidės susitraukia. Bet jis žengė žingsnį į dešinę, įsiterpdamas tarp Rėjaus ir spintos.

— Mes nekalbam su tavim, hipi nelaimingas.

— Nereikia jo painioti, — pasakė Teris.

— O ką tu pasakysi apie šitokį šmeižtą? — tęsė Jauniklis. — Reikia turėti labai mažą penį, kad galėtum kurti arba klausyti tokią menki-menkar-menkavertę...

— Tas žodis reiškia šūdiną, — pasakė spinta, nenuleisdamas akių nuo Terio.

— ...menkavertę muziką. Arba priklausyti gaujai puskvaišių galvažudžių, sužlugdžiusių visus iki vieno „Rats“ pasirodymus nuo „Raudonosios telyčios“ iki Nešvilio ir neskiriančių oligarchijos nuo Ozio Osborno. — Jauniklis užvertė „Laikraštį“. — Čia jo darbas?

Teris nenoromis linktelėjo, patvirtindamas, kad tai tikriausiai Leono darbas.

— Ką gi, tada ir pasakyk jam, — subliuvo Jauniklis, — kad mes nusuksime jam sprandą. — Liesas jo veidas išraudo, venos pradėjo tvinksėti smilkiniuose. Jis susuko laikraštį ir ėmė vis smarkiau ir smarkiau jį spausti, tarsi norėdamas pasmaugti. — Ir tada mes sutrupinsime jam pirštus. — Laikraštis pasidavė, ir Terį išmušė prakaitas. — Ir tada mes sukišime jo spausdintuvą taip giliai jam į subinę, kad kitą savo recenziją jis rašys elektriniu dantų šepetėliu. — Jis sviedė sudraskytą laikraštį Teriui į veidą. — Ar sugebėsi visa tai prisiminti?

Teris linktelėjo.

— Manau, taip.

Jauniklis prikišo kaulėtą smakrą prie Terio kaktos.

— Geras berniukas.

Trijulė nustūmė juos šalin ir nusileido laiptais. Teris tik liūdnai žiūrėjo, kaip visas tas grėsmingai atrodantis jaunimas plienu kniedytais skruostais ir kaustytais batais prisiploja prie sienos, duodami Šunims kelią.

— Jie užmuš jį, — pasakė Teris paprastai. — Jie tikrai tai padarys. Jie ne tokie, kaip visi čia esantys. Jie nejuokauja. — Staiga jis pasijuto veikiau liūdnas, nei išsigandęs. — Eime, išgersime tą alų.

— Aš verčiau judėsiu, — pasakė Rėjus. — Pats laikas pradėti ieškoti Lenono. Gal geriau nueikim to diktofono?

Tikrai Rėjui nebuvo čia kas veikti. Teris suprato, kad visos jo fantazijos apie tai, kaip jis, Migla, Rėjus ir Leonas smagiai leis laiką kartu su Dagu Vudu, visi kartu šnekučiuodamiesi apie muziką, o paskui nusitašys iki žemės graibymo, taip sutvirtindami Terio ir Dago draugystę, tebuvo didelis muilo burbulas.

Jie išėjo iš klubo. Lauke lietus pliaupė dar stipriau nei prieš tai. Teris pažvelgė aukštyn į debesų aptrauktą dangų. Kažkas negero dėjos su oru. Buvo rugpjūčio vidurys, o griaustinis trankėsi ir žaibai blykčiojo tiesiai jiems virš galvų. Permirkusi eilė vinguriavo prisispaudusi prie „Vakarų pasaulio“ mūro. Skėčių niekam nereikėjo.

Tą akimirką pasirodė Leonas. Jis narsiai žygiavo šaligatviu su šūsnimi „Raudonosios miglos“ numerių po ranka ir šūkavo it koks patyręs senis, pardavinėjantis „Evening Standard“. Vanduo čiurkšlėmis tekėjo per jo skrybėlės kraštus.

— Naciai grįžta. Kovokite prieš fašizmą kartu su „Raudonąja migla“. Tik dešimt pensų, penki pensai registruotiems bedarbiams. Naciai grįžta. Kovokite prieš fašizmą kartu su „Raudonąja migla“. Tik...

Teris stvėrė jį už rankos ir vikriai nusitempė už kampo, tolyn nuo mirksinčio neono — ten, kur nebuvo jokių žibintų, tik griuvėsiai, nusidriekiantys toli į tamsą.

— Jie tyko tavęs ten, viduje, — sušnibždėjo Teris. — Jie nori tave pričiupti.

— Jiems užkliuvo tavo recenzija, — pridūrė Rėjus. — Toji apie maištautojus be kiaušių.

Leonas pasibruko laikraščius po pažastimi ir truputį pagalvojo. Ir čia pat nusijuokė, lyg koks neklusnus vaikas.

— „Sewer Rats“ tyko manęs? — paklausė jis. — Tie klasinės visuomenės atmatos? Saujelė tų prakeiktų studentų? Ką jie man padarys? Ims su manimi diskutuoti?

Teris papurtė galvą.

— Ne grupė, o tie psichai, kurie visur juos sekioja. Dagenamo Šunys. — Leono veidas akimirksniu persimainė. Teriui nuoširdžiai jo pagailo. Daug lengviau būti drąsiam popieriuje, nei realiame gyvenime. — Tie patys, kuriuos tu apšaukei bekiaušiais, — priminė Teris.

Tai išgirdęs, Leonas pasišiaušė.

— Tai grynas nesusipratimas, — pašoko jis. — Aš nerašiau, kad jie neturi kiaušių. Aš tik rašiau, kad jų maži bybiai.

Šypsena dingo nuo jo veido. Jis prisitraukė laikraštėlius prie krūtinės, bailiai žvilgčiodamas klubo link.

— Jie laukia manęs viduje, ar ne?

Ir tada Teris pamatė juos.

— Prakeikimas! Dingstam iš čia!

Skiauterėtoji minia, stoviniavusi eilėje prie „Vakarų pasaulio“ durų, pasklido į visas puses.

Grupė suaugusiųjų neskubėdami žingsniavo klubo link, ir net Kovent Gardeno tamsoje jų siluetų neįmanoma buvo su kuo nors supainioti. Ilgi, iki pat žemės apsiaustai, storais guminiais padais batai, siauros kelnės ir pomada sutepti plaukai, sušukuoti atgal į didelę Hokusajaus bangą.