Тони Парсонс - Mūsų istorijos

Bet kažkas toje Pučinio muzikoje, plevenančioje virš griuvėsių, privertė Terį suvokti, kad jis nori jos, tik jos ir jokios kitos. Jis pašoko ant kojų ir prisidėjo prie draugų, rymančių prie lango.

— Tai arija iš „Madam Baterflai“, — tarė Leonas. — Istorija apie vieną jauną japonę, įsimylėjusią atvykėlį amerikietį — tiksliai nežinau, kas jis toks — laivo kapitonas ar panašiai. Tačiau jis išplaukia namo ir veda kitą. Bet ji vis tiek myli jį tikėdama, kad vieną gražią dieną mylimasis sugrįš.

Teris su Rėjumi nuščiuvę klausėsi. Leonas užsigulė ant palangės ir parėmė smakrą delnais. Jis atsiduso.

— Ir kas atsitinka po to?

— Tada jis sugrįžta, bet būna jau per vėlu.

— Kaip gražu, — atsiduso Rėjus, nusibraukdamas šlapius plaukus nuo veido.

Teris piktai nusišluostė akis.

— Iš kur tu tiek visko žinai? — paklausė jis.

— Tiesiog žinau, ir tiek, — atsakė Leonas sumišęs. Jis negalėjo pasakyti: mano tėvas pamišęs dėl operos, tad aš praktiškai užaugau su šia muzika. Tokiais dalykais niekas nesididžiuodavo.

Teris nespaudė jo prie sienos. Jis žinojo, kad tai Leono skaudi vieta — visos tos žinios, kurias jis nešiojosi su savimi. Žmonės ateidavo į naująją muziką iš įvairiausių vietų — iš fabriko, iš bedarbių, iš kalėjimo, iš privačios ir valstybinės mokyklos, net iš armijos. Net iš Londono ekonomikos mokyklos. Niekas neuždavinėjo per daug klausimų. Pagal naująją darbų tvarką visi buvo lygūs. Todėl Teris tik apsidžiaugė, kad tarp jų atsirado žmogus, galintis papasakoti apie Pučinį.

Visi trys susižvalgė tamsoje. Tolumoje jie galėjo įžiūrėti žmonių figūras su smokingais ir vakarinėmis sukniomis, traukiančias Vest Endo žiburių link, grįžtančias iš operos su išskleistais skėčiais, nors lietus jau buvo kiek aprimęs. Ten buvo ir toji moteris, kuri dainavo. Tada visa kompanija sulipo į taksi, ir arija staiga nutrūko. Tebuvo girdėti dyzelinio variklio burzgimas. Geltonas taksi žiburėlis užgeso ir automobilis pranyko nakties tamsoje: blizgantis juodulys ištirpo dar tamsesnėje juodumoje. Jie nusisuko nuo lango, tik tada Teris išgirdo balsus apačioje.

— Ar tu tikras, kad tasai sulfatas nebuvo paprasčiausi talko milteliai? — paklausė Leonas, išvyniojęs storą „Bazooka Joe“ kramtomosios gumos juostelę ir susigrūdęs ją į plačią burną. — Nes aš nieko ne...

Teris užčiaupė Leoną ranka. Rėjus taip pat juos išgirdo ir dabar tupėjo susigūžęs, tarsi mėgindamas pasislėpti. Leonas pasimuistė, norėdamas kažką pasakyti, ir tada sustingo. Pagaliau ir jis juos išgirdo. Teris pajuto „Bazooka Joe“ lipnumą ant suprakaitavusio delno.

— Tokia yra žmogaus prigimtis, — kalbėjo kažkas laiptų apačioje, ir balsas — mąslus, aukštas, beveik grebluojantis — kilo aukštyn pro suardytą perdangą. — Taip yra todėl, kad trisdešimt metų nebuvo karo. Visa ta susikaupusi agresija turi kur nors išsilieti.

Trys draugai patyliukais pasitraukė gilyn į tamsą, į kampą tarp dviejų išlikusių sienų, krūpčiodami nuo kiekvieno girgžtelėjimo sutrūnijusiose grindyse. Tie žmonės apačioje kalbėjo kažkaip senoviškai, jų kalba priminė Teriui jo dėdės, jo tėvo šneką.

— Nežinau, Neūžauga, — pasakė duslesnis balsas, ir Terio kraujas sustingo venose. Rėjus su Leonu paklaikusiomis akimis įsistebeilijo į jį. Neūžauga . Prakeikimas! — Aš tik nekenčiu tų nusmurgėlių ir noriu juos gerai pamokyti...

— Žmonės visą laiką kariauja, — tęsė Neūžauga. Teris girdėjo, kaip jie apgraibomis kažko naršo apačioje, triukšmingai vartydami paliktų baldų lūženas. Ieškodami grobio. — Anglai su prancūzais. Vokiečiai su visais kitais. Modai su rokeriais. Skustagalviai su pakiais. Vikingai.

— Tonis Kurtis su Kirku Dagiu, — pasakė duslesnis balsas.

Rėjus šyptelėjo. Teris pakraipė galvą. Pasigirdo, kaip į šipulius skyla pliauska.

— Apie ką tu? — paklausė Neūžauga.

— Kaip apie ką? Apie „Vikingus“, — atsakė gilesnis balsas. — Puikus filmas. Vaidina Tonis Kurtis ir Kirkas Dagias.

Dar daugiau į šipulius pabirusio medžio. Dabar tame spigiame balse jau aiškiai buvo justi įtūžis.

— Kirkas suknistas Kurtis?! Tonis suknistas Dagias?! — Dar daugiau destrukcijos. — Tavo durna galva, „Vikingai“ tėra suknistas filmas, gal ne?

— Aš tik sakau. — Tas duslus balsas skambėjo apgailėtinai. Suaugęs vyras, ir toks nusižeminęs. — Aš tik sakau, Neūžauga.

Kažkas sukrebždėjo Teriui po kojų, ir jis pamatė, kaip dydžiu prilygstanti tetos Elzės katinui žiurkė kyšteli savo snukelį į Leono laikraščių krepšį. Jis sudrebėjo. Leonas nuspyrė žiurkę koja, ir Teris įpykęs sugriebė Leoną už striukės apykaklės ir gerai jį papurtė.

— Ir man jie nepatinka, — tęsė Neūžauga, vėl ramesniu balsu. — Mes gyvuojame gerokai ilgiau už visus kitus. O jie man net nepanašūs į vyrus. Jie kažkokie keisti. Neįprasti. Labai savotiški. Be to, jie pasivogė mūsų apdarus: jie nešioja apsiaustus, tik kažkodėl suplėšytus. Arba kopijuoja mūsų muziką: tai tas pats rokenrolas, tik nemokšiškai atliekamas. Jie giriasi, kad nušluos tedus nuo žemės paviršiaus. Mums tai nepatinka. Tai netelpa į jokius rėmus. — Dar daugiau skraidančių pliauskų, šipulių ir smurto gaidelė balse. — Tai didžiulė neteisybė.

Žiurkė kyštelėjo galvą iš Leono krepšio, žiaumodama „Raudonosios miglos“ egzempliorių. Apsidariusi ji triukšmingai spruko į tamsą.

— Kas čia per šūdas? — cyptelėjo Neūžauga.

Galėjai beveik girdėti, kaip jie klausosi.

— Nori, kad pasižiūrėčiau viršuje? — pasakė duslesnis balsas.

— Ne, aš pats užlipsiu, o tu patikrink, kas liko.

Jie išgirdo sunkius žingsnius ant laiptų. Teris pajuto kutenimą: matyt, grūdelis amfetamino sulfato užsiliko įstrigęs kažkur giliai šnervėje. Jis iš visų jėgų stengėsi sulaikyti čiaudulį, bet tai buvo beprasmiška — veržlus oro kamuolys jau veržėsi jam pro nosį ir jis nieko negalėjo padaryti, kad jį sustabdytų. Jo burna prasižiojo. Šnervės išsiplėtė. Šiurpus, netramdomas garsas pakilo Terio gerkle aukštyn ir... Rėjus suspėjo užspausti jam nosį kaip tik laiku, taigi pasigirdo tik duslus žioptelėjimas. Taip jie ir stovėjo — Terio delnas Leonui ant burnos, Rėjaus kumštis Teriui ant nosies, — ir jų širdys daužėsi krūtinėse, o žingsnių aidas vis garsėjo.

Netrukus laiptų viršuje pasirodė milžino figūra. Teris net pamiršo kvėpuoti. Blykstelėjęs žaibas apšvietė Neūžaugą visu ryškumu. Masyvus jo veidas buvo susiraukęs nuo pastangų ką nors įžiūrėti, kuodas styrojo ant pakaušio tarsi viduramžių riterio plunksnos. Tada jis sukrizeno. Prie jo kojų tupėjo milžiniška žiurkė ir uostinėjo jo batą, kuris buvo bemaž lėktuvnešio dydžio.

Nusileidęs laiptais Neūžauga dar tebekrizeno.

— Tai buvo tik miela, maža pelytė, — galėjai girdėti jį sakant.

Draugai nepravėrė burnos, kol tedai išėjo.

Jau nusileidęs žemyn, spoksodamas į tamsą pro atvirą durų skylę sienoje, Teris įdėmiai klausėsi tolstančių balsų.

— Metas, — pasakė jis.

— Taip, — atitarė jam Leonas, grūsdamas šlapius „Raudonosios miglos“ numerius atgal į krepšį. — Reikia išparduoti šituos, o paskui dar suspėti pamatyti „Leni and the Riefenstahls“.

Teris šyptelėjo.

— Nejaugi tu iš tiesų tikiesi atsikratyti visos šios šūsnies iki koncerto pabaigos? Kas juos pirks?

— Kad ir aš, — ištarė Rėjus ir Teris susigėdo. Jam niekada neatėjo į galvą pirkti Leono laikraščio. Jis stebėjo, kaip Rėjus drebančiais pirštais skaičiuoja pinigėlius.