Тони Парсонс - Mūsų istorijos

Ji nusišypsojo jam — visai neprieštaraudama. Kaip jis ją už tai mylėjo!

Jie nužingsniavo tiesiai prie durų, ir Teris pajuto kylantį pasididžiavimą. Jų vardai amžiams bus įrašyti šios ypatingos įstaigos svečių sąraše. Visų šių maištautojų marškinėliai, kelnės, mokykliniai švarkeliai buvo kaip pakliūva iškeverzoti karingais šūkiais. ANARCHIJA. SUNAIKINK. KROIDONAS — MĖŠLAS.

Čia iš eilės iššoko tikrų tikriausias vaiduoklis išsprogusiomis akimis. Jis vilkėjo švarką, kurį buvo pasisiuvęs iš nacionalinės vėliavos. Priekiniai jo dantys buvo išmušti. „Teris, Teris, — šveplavo jis. — Jis čia! Jis vaikščioja tarp mūsų! Dagas Vudas jau viduje! Aš mačiau, kaip jis įėjo!“

Brajaniakas buvo vienas veteranų, visur lydintis juos nuo praėjusios vasaros. Teris pirmą sykį jį pamatė prie pat scenos „The Clash“ koncerto metu kraujais pasruvusiu veidu, tarsi kanibalą per arbatėlę. Kažkuris iš jo šokio draugų buvo ką tik nukandęs jam nosies galiuką. Tik Brajaniakui tai buvo nė motais, nes jis ir toliau strapaliojo, visiems šiepdamas savo sutrupėjusius dantis, tarsi prarasti nosies galiuką tokiomis aplinkybėmis būtų nepaprastai smagu. Sklido kalbos, kad vertikalų pankų šokį išrado Brajaniakas. Iš tiesų tuose jų požeminiuose urvuose visą laiką katastrofiškai trūkdavo vietos. Vienintelis būdas šokti buvo aukštyn ir žemyn. Niekas nežinojo, iš kur Brajaniakas atvyko — jis tiesiog išdygo kaip iš po žemių, visiškai susiformavęs, tarsi beprotybė ir nacionalinė vėliava visą laiką būtų buvę neišskiriami jo palydovai, tarsi jis visą laiką būtų vadinęsis Brajaniaku.

Teris buvo girdėjęs, jog kadaise Brajaniakas vadinosi Brajanu O’Greidžiu ir pateko į „Vakarų pasaulį“ per vieną didelę Londono airių šeimą, laimėjęs stipendiją į vieną privilegijuotą mokyklą (buvo kalbama, kad Brajaniako intelekto koeficientas neišmatuojamas, ir Teris buvo linkęs tuo tikėti), tačiau po vieno nervinio priepuolio buvo išvežtas į psichiatrinę ligoninę. Bet niekas nežinojo, kaip ten buvo iš tikrųjų, ir niekas negalėjo tos istorijos nei patvirtinti, nei paneigti, be to, tai vis tiek neturėjo jokios reikšmės. Ankstesniojo Brajano nebeliko, o jo vietoje atsirado Brajaniakas. Čia ir dabar.

— Didysis Dagas Vudas jau pastato viduje, — patvirtino Brajaniakas ir jo pirštai įsikibo į Terio švarko rankovę. Stambūs prakaito ir lietaus lašai varvėjo per susijaudinusį veidą. — Vienintelis žmogus, išdrįsęs pakelti vėją Vudstoke. Tavo rašinys: ekstremalus pamišimo ir sensacijų kratinys, jums leidus.

— Ar tikrai? — paklausė Teris. — Ar tikrai jis jau čia? Dagas?

Teris vis dar negalėjo tuo patikėti. Bet Brajaniakas tik nepaliaujamai linksėjo, ir Teris patapšnojo jam per nugarą, per nacionalinę vėliavą, atsidėkodamas už gerą naujieną. Tada jis žvilgtelėjo į savo delną. Jis buvo purvinas.

— Eime su mumis, — pavadino jį Migla, ir Brajaniakas, nesitverdamas džiaugsmu, prisidėjo prie jų.

Teris pasispjaudė delnus ir juos patrynė. Tą patį nacionalinės gvardijos švarką Brajaniakas vilkėjo visur ir visada, dar nuo tos dienos, kai beveik prarado nosį, tad dabar jis buvo neapsakomai purvinas. Teris nieko jam nesakė, nes Brajaniakas buvo vienas iš originalų. Tuo tarpu aplinkui jau buvo justi, kad minia keičiasi.

Pradžia buvo pasakiška. Tai buvo, ko gero, geriausi jo gyvenimo metai. Antrasis praėjusių metų pusmetis ir šių metų pradžia. Visą 1976 metų vasarą ir po jos sekusią žiemą Teris, eidamas į „Vakarų pasaulį“, nė kiek neabejodavo, kad atpažins kiekvieną veidą klube. Tada kiekvienas čia buvo arba muzikantas, arba fotografas, arba grupės vadybininkas, arba drabužių dizaineris, arba mėgino tokie tapti, ieškodami kelio išsilaisvinti iš atgrasaus senojo gyvenimo gniaužtų ir slogaus, troškaus normalumo. „Iš savo nuosavų džino gamyklų“, — mąstydavo anuomet Teris. Net pats Brajaniakas be paliovos svaičiodavo apie kažkokios grupės viziją, egzistuojančią jo galvoje. Jie visi buvo alkani ir pasirengę viskam, kad pakeistų savo gyvenimą.

Pernai jų tebuvo vos vienas kitas. Vieną vakarą Teris buvo atėjęs į „Vakarų pasaulį“ pasiklausyti „The Jam“, vieninteliai kiti žiūrovai buvo „The Clash“ ir Brajaniakas. Po koncerto Brajaniakas kartu su Teriu padėjo Polui, Briusui, Rikui ir Velerio tėvui sukrauti visą jų įrangą į autofurgoną ir išlydėjo juos atgal į Vokingą. Štai kada buvo nuostabiausia. Bet tai buvo tada, kai visos naujos grupės dar neturėjo kontraktų. Tai buvo tada, kai jos dar tik kūrėsi. Dabar dauguma jų jau buvo išleidę albumus, o kai kurios (tos, kurios neturėjo jokių ideologinių prieštaravimų) netgi pasirodė per „Top of the Pops“.

Tos pirmosios dienos buvo nuostabios, nes jautei, jog šį dalyką, kad ir koks jis būtų, jie kūrė visi kartu. Tačiau dabar jis jau nebegalėtų padėti „The Jam“ pakrauti jų autobusiuko. Tam reikalui jie turėjo samdytus pagalbininkus, o Teriui nebeliko nieko kito, kaip tik saugoti savo trapaus orumo likučius. Dabar jie buvo profesionalai ar bent jau mėgino tokiais dėtis.

Teris žinojo, kad tos pirmosios dienos buvo savotiškai nekaltos, priešingai nei apie juos rašydavo tų dienų laikraščiai. Nors daug kam jų išvaizda siedavosi tik su muštynėmis ar išprievartavimais, juos vienijo tikrasis bendrumo jausmas. Tačiau dabar čia tematei piktus veidus, kiurksančius už „Vakarų pasaulio“ durų, spoksančius į Terį ir Miglą su neslepiamu priešiškumu: kam jie esą lenda be eilės. „Saugokis, priešai, — graudžiai šnipštelėjo Brajaniakas Teriui į petį kone pravirkdamas. — Jie jau ir čia.“

Akies krašteliu Teris pastebėjo eilėje tris jaunuolius, kurių plaukai buvo ne pašiaušti, o nuskusti plikai. Žiaurios, blizgančios skustagalvių ekstremistų galvos. Vienas iš jų buvo aukštas ir liguistai liesas, kitą puošė didžiulis alaus mėgėjo pilvas, trečiasis buvo sudėtas kaip spinta. Bukomis, niūriomis akimis jie spoksojo į pro šalį einančius Terį su Migla.

— Ei tu, ką dar gavai Kalėdų proga? — riktelėjo vienas jų, ir visi trys darniai nusižvengė.

Teris nesuprato, ką tai turėtų reikšti. Bet jis suprato, kad tai įžeidimas. Jis atpažino juos. Tai buvo Dagenamo Šunys.

Gaujos vedlys buvo ilgšis, pravarde Jauniklis. Po dešiniąja jo akimi puikavosi tatuiruotė, teisingiau pasakius, trys tatuiruotės: trejetas nešvaraus sniego spalvos ašarų — maža, vidutinio dydžio ir didelė — jos tvinko ir didėjo, tekėdamos veidu žemyn.

Šitų Šunų buvo gal penkiasdešimt ar šešiasdešimt. Visi jie buvo kilę iš vargingų Ist Endo ir Esekso paribio rajonų ir kovojo už grupę „Sewer Rats“, lydėjo ją į visus koncertus, lygiai kaip mažiau nei prieš metus kovojo už „West Ham United“, lydėjo komandą į visas išvykas.

„Sewer Rats“ buvo padorūs viduriniosios klasės vaikinai, pavyzdingi politikos mokslus baigę universiteto absolventai, dalijantys protingus ir išsamius interviu apie oligarchiją ir permanentinę revoliuciją, Mao ir MC5.

Teris netgi keliavo su jais po šalį, jie pasirodė jam žavūs, puikiai išauklėti vaikinai. Visa bėda, kad tame jų muzikos „spardyk ir daužyk“ brutalizme buvo kažko, kam negalėjo atsispirti šitie nesantuokiniai bukiai iš komunalinių butų, kaip apie juos vieną kartą pagarbiai atsiliepė Janas Diuris. Ne tokie kaip Teris, kuris žinojo, kad niekada netaps toks kietas, kokiu norėtų. Jie buvo tikrieji. Tikrieji aklavietės vaikai.

Per „Sewer Rats“ koncertus matydavai Dagenamo Šunis, tarpusavyje besidaužančius prie pat scenos (tai buvo keista nauja mada, smurtinis Brajaniako šokio evoliucijos produktas), trankančius vienas kitą, besimušančius su kiekvienu, krauju pasruvusiomis akimis kaukiančius prieš mėnulį, neturinčius ko prarasti. Ir jų vis daugėjo. Jiems nerūpėjo meninė naujosios muzikos pakraipos retorika, teorijos apie paauglius kankinantį nuobodulį, jiems nerūpėjo net Vivjen Vestvud marškinėliai. Jie gyveno dėl riaušių. Jų tikslas buvo išjuokti, suspardyti ir sugriauti vos pasitaikius tinkamai progai.