Тони Парсонс - Mūsų istorijos

Per vėlu. Visą laiką per vėlu.

Abiem jo broliams buvo lengva. Džonas buvo ketveriais metais vyresnis — kietas, atletiškas ir nieko nebijojo. Jaunesnysis brolis, Robis, tebuvo penkerių ir tik ką pradėjęs eiti į mokyklą. Be šios naujos, kiek neįprastos vietos, jis daugiau nieko ir nežinojo.

Tačiau Rėjus buvo to sunkaus amžiaus. Kitiems berniukams ir mergaitėms jis pasirodė kitoks. Jo plaukai buvo kirpti trumpai, dėvėjo pilkus flanelinius šortus, sintetinius baltos spalvos marškinėlius trumpomis rankovėmis ir senosios mokyklos kaklaraištį bei švarkelį.

Ėjo 1969-ųjų vasara, o Rėjus Kylis buvo apsirengęs kaip Haroldas Makmilanas.

Nors jo klasės draugai irgi formaliai dėvėjo uniformas, palyginti su Rėjumi, jie buvo tikri Karnabio gatvės povai.

Ilgi plaukai, grėsmingai krintantys ant margintų palaidinių, arba nuskusti beveik iki plikumo. Mokykliniai kaklaraiščiai, surišti tokiais storais mazgais, kokie nebūtų padarę gėdos net ir pačiam Rodžeriui Murui. Dauguma mergaičių pasitrumpinusios uniforminius sijonėlius iki pat tamsiai mėlynų uniforminių kelnaičių. Ir pačiame klasės gale — nenustygstantys neklaužados rožinės spalvos marškiniais.

Rausvos spalvos marškiniai! Berniukams?! Prakeikimas!

Rėjus buvo praleidęs Anglijoje vos mėnesį. Niekur kitur jis nesijautė taip toli nuo namų.

— Rėjus atvyko iš Honkongo, kur jo tėvas tarnavo policijos pajėgose, — pranešė mokytoja. Ji paėmė liniuotę ir porą kartų pliaukštelėjo ja per pasaulio žemėlapį. — Nagi, kas žino, kur yra Honkongas?

Klasė pratrūko choru, Rėjus net krūptelėjo.

— Vienas rausvų gabaliukų , mis!

— Kas tie rausvi gabaliukai?

— Rausvi gabaliukai priklauso mums , mis!

Bet Rėjui niekada neatrodė, jog kas nors priklausytų jam — tik jau ne toji kinų teritorija, iš kurios jie neseniai išvyko, ar tos karinės bazės Kipre ir Anglijoje, kur jis su šeima gyveno iki tol. Ir tik ne šitas priemiesčio kvartalas, kuriame berniukai ir mergaitės buvo taip išgražinti, tarsi būtų išsiruošę į kaukių balių.

Kažkoks plikai skustas vaikėzas, kuriam buvo paskirta rūpintis Rėjumi, išgaravo tą pačią akimirką, kai nuskambėjo skambutis, skelbiantis didžiąją pertrauką.

Tolimiausiame žaidimų aikštelės kampe Rėjus galėjo matyti vyresnįjį brolį Džoną, spardantį kamuolį su kitais vaikinais. Jo jaunėlis broliukas Robis davėsi su gauja mažylių ir klykavo kaip išprotėjęs. O Rėjus stovėjo tarsi įbestas ir nežinojo, nei kur eiti, nei kuo užsiimti, nei kur dėti rankas. Ir čia nutiko tai, kas pakeitė absoliučiai viską.

Kažkuris iš vaikų užtraukė dainą.

Tai buvo priedainis iš „Hey Jude“. Pamažu įsijungė vis daugiau balsų. O tada pasigirdo ir kita giesmė — dainos „Ali You Need Is Love“ preliudas.

Dainavimas vis stiprėjo, nors kamuolio spardymas ir paskalos nesiliovė, o „kaštonai“ ir „klasės“ stumdėsi su dar didesniu įkarščiu. Bet žaisdami jie dainavo.

Vėliau sekė dar daugiau melodijų, dar daugiau giesmių — yeah, yeah, yeah — „She Loves You“, — ir dar daugiau vaikų kėlė balselius ir traukė dainas, kurias jie mokėjo geriau negu savo šalies himną.

Ech, tos jaunystės dainos, tie septintojo dešimtmečio garso takeliai. Visur girdėjai tik bitlus. Visą laiką — vien bitlus. Tarsi laikmetis, kuriame jie užaugo, būtų prasidėjęs ir baigęsis kartu su Džonu, Polu, Džordžu ir Ringo. Netrukus visa žaidimų aikštelė jau dainavo, ir Rėjus Kylis, pastūmėtas kunkuliuojančios aistros, įžengė į jų tarpą, ištirpdamas šiame muzikos ir bendrų jausmų pasaulyje.

Po daugelio metų jis svarstė, ar tik viso to neįsivaizdavo. Pirmoji diena keistoje mokykloje, desperatiškos pastangos sulaikyti ašaras ir vyresniojo brolio, lyg niekur nieko spardančio kamuolį su savo naujaisiais draugais, paveikslas, dar labiau išryškinantis Rėjaus vienišumą. Ir staiga visa mokykla, skambanti nuo vaikų balsų, dainuojančių bitlų dainas. Jam daugiau nieko panašaus neteko patirti.

Jis žinojo, kad tai buvo tikra. Kad tai iš tikrųjų vyko. Jis tai jautė. Magiją, kuri gali tave išlaisvinti.

Ir kartais Rėjui atrodydavo, kad visos jo gyvenimo pastangos buvo nukreiptos tik į tai, kaip sugrąžinti tą stebuklingą akimirką, kaip prikelti tą dieną, kada staiga pasidarė visai nesvarbu, kad jis nieko nepažįsta ir jo drabužiai klaikūs, kaip vėl sugrąžinti tą 1969-ųjų mokyklos kiemą, aidintį nuo neužmirštamų „na-na-na“, „yeah-yeah-yeah“ ir „love-love-love, love is all you need“.

Redakcija nebuvo tuščia. Rėjus turėjo tą žinoti. Jų biuras niekada nebūdavo visiškai tuščias.

Perklausų kambaryje, drebindama stiklinę durų pertvarą, griaudėjo muzika. Tai buvo Skipas Džonsas. Jis greičiausiai ruošėsi išbūti ten visą naktį, rašydamas pagrindinio albumo recenziją kitos savaitės numeriui. Ranka.

Nors biuras buvo grūste prigrūstas modernių raudono plastiko „Olivetti“ mašinėlių, Skipas Džonsas visada rašydavo ranka. Jį nuolat matydavai kokiame nors nuošalesniame redakcijos kampe ar perklausų kambaryje, palenkusį ilgą žirafos kaklą virš apdriskusio sąsiuvinio. Tas faktas, kad jis buvo kairiarankis ir laikydavo rašiklį kažkaip kankinančiai suriestoje rankoje, darė šį rašymo procesą iš pažiūros dar gremėzdiškesnį ir keblesnį.

Skipas Džonsas buvo neprilygstamas rašytojas. Be ypatingų pastangų konstruojantis tą ledinę, skeptišką prozą, idealiai atitinkančią epochos dvasią, jis buvo tikrų tikriausia „Laikraščio“ legenda.

Rėjui nesinorėjo trukdyti Skipui Džonsui. Bet jeigu kas nors ir žinojo, kur šį vakarą galima rasti Lenoną, tai galėjo būti tik Skipas. Jis stabtelėjo, sukaupė visą drąsą ir tyliai įžengė į perklausų kambarį.

Iš pradžių Skipas jo nepastebėjo. Jis buvo paskendęs muzikoje, pasinėręs į rašymą, apsuptas miško užgesusių cigarečių, kurias jis pusiau surūkydavo ir po to kruopščiai pastatydavo ant filtro, idant šios, iš lėto smilkdamos, tolydžio virstų pamėkliškais pelenų stulpais.

Rėjus pamėgino atspėti, kokia tai muzika: dvi solo gitaros ir viskuo nusivylęs nosinis vokalas — nepriekaištingai šiuolaikinis, bet kartu ir ganėtinai svajingas, o tai visiškai nesiderino su tuo, kas vyko muzikoje pastaruoju metu.

Rėjui patikdavo žiūrėti, kaip Skipas dirba. Matydamas jį dirbantį, Rėjus atgaudavo pasitikėjimą savo jėgomis ir vėl įtikėdavo, jog tai, ką jie daro, yra svarbu ir prasminga. Žiūrėdamas į Skipą, Rėjus vėl įtikėdavo, kad muzika dar nemirė.

Skipas atsilošė kėdėje, prisidegė cigaretę ir tik tada pastebėjo Rėjų. Jis šyptelėjo ir pamojo ranka, kviesdamas jį užeiti vidun. Rėjus dėkingas nusišypsojo ir prisitraukė kitą perklausų kambaryje stovinčią kėdę.

— Rėjus Kylis, — pasakė Skipas. — Jėga.

Skipas įbruko jam į rankas albumo voką. Tai buvo „Marquee Moon“, debiutinis „Television“ darbas. Rėjus tik pakratė karčius — nieko nebuvo apie juos girdėjęs. Skipas užmerkė akis ir išraiškingai linktelėjo galva, tuo parodydamas, kad tai — tikras dalykas.

— Koks yra šių metų perkamiausias albumas? — paklausė Skipas.

— Nežinau, — atsakė Rėjus. — Turbūt vis dar „Hotel California“.

— Jėga, — nusišypsojo Skipas, atsargiai statydamas savo ką tik prisidegtą cigaretę ant filtro galiuko. — Ar čia tie kaubojai su savo apsnūdusiu Holivudu, kurį „The Byrds“ padarė pirmieji, ir aranžuotėmis, kurias „Beach Boys“ padarė daug geriau? — Jis prunkštelėjo, ir Rėjus taip pat nusijuokė, nors jis ir mėgo „The Eagles“, ir jo juokas nuskambėjo kaip maža išdavystė. — Atleiskite, vaikinai, bet „Television“ išspardys jūsų plaukuotus užpakalius iki pat tėtušio rančos.