Тони Парсонс - Mūsų istorijos

Leonas kyštelėjo ranką į odinės striukės kišenę čiuopdamas rakto ir dar sykį baugščiai apsidairė. Jis gyveno šioje griuvenoje jau daugiau kaip metus (nuo tada, kai metė Londono ekonomikos mokyklą ir gavo nuolatinį darbą „Laikraštyje“), bet vis tiek kiekvieną kartą grįždamas čionai negalėjo visiškai atsikratyti baimės. Niekada negalėjai žinoti, kada atvyks antstoliai ir policija. Niekada negalėjai žinoti, kas tavęs laukia.

Vos tik jis įžengė į koridorių, laiptų aikštelėje pasirodė gauruota, neprausta galva. Leonas nenustebo. Nuolatinė baimė buvo apėmusi ne tik jį: skvoterio paranoja neapleisdavo ir jo kaimynų. Šis jausmas atrodė keistai pažįstamas Leonui ir buvo šiek tiek panašus į nuolatinį įtarumą, tvyrantį už nertų užuolaidų turčių kvartale, kuriame jis užaugo.

— Turim svečių, — pasakė gauruota galva iš laiptų aikštelės.

Leonas nustebo. Niekas niekada jo nelankydavo.

— Kažkoks senis, — pasakė gauruotas vaikinas. — Skelbiasi esąs tavo tėvas.

„Aš taip ir žinojau, — toptelėjo Leonui. — Taip ir maniau, kad nutiks kažkas negero.“

— Prancūzams tai nepatinka, — pridūrė galva laiptinėje. — Kad kiek, būtume jo visai neįsileidę.

— Ir gerai būtumėt padarę, — atsakė Leonas, stengdamasis kalbėti ramiai, neprarasti savitvardos. Jis pradėjo kilti laiptais.

Pagal idėją skvote turėjo viešpatauti demokratija, bet iš tiesų jame šeimininkavo prancūzai ir vokiečiai, kurie buvo vyresni ir turėjo kur kas didesnę patirtį, kurie pasakodavo apie savo nuotykius Paryžiuje ir Amsterdame su tokiu neginčijamu autoritetu, kad Leonas jų draugijoje visą laiką tylėdavo ir jausdavosi kaip vaikas, kuris nieko nežino apie gyvenimą. Leonas susierzino, kad jo tėvas užtrauks jam gėdą šių didžiavyrių akivaizdoje.

Viršuje jis girdėjo kasdienį šurmulį. Namo grindys buvo medinės, iš plikų lentų, tad kiekvienas garsas kraupiai aidėjo. Visu garsu paleisti „The Grateful Dead“, kažkoks ginčas apie Levo Trockio nužudymą, dar vienas ginčas dėl butelio pieno ir moters balsas, guodžiantis verkiantį kūdikį.

Leonui kažkodėl parūpo, ką jo tėvas pagalvos apie tą viduje tvyrantį tvaiką. Lindynė buvo prisigėrusi įvairiausių kvapų, susitelkusių anapus užkaltų langų. Trenkė puvėsiais, neskalbtais drabužiais, smilkalais ir daržovių sriuba, kuri visą laiką kunkuliavo dideliame puode ant masyvios aprūkusios viryklės.

Kodėl jam turi rūpėti tėvas? Velniop jį! Leonas nurijo seiles. Kada visa tai baigsis? Baimė susiremti su savo tėvu? Siaubas, besismelkiantis vidun, pamačius nusivylimą jo akyse?

Jis stovėjo prie pakeliamo lango, sunėręs rankas už nugaros, ir žiūrėjo į gatvę — tarsi Edinburgo kunigaikštis, iš aukšto stebintis, kaip keičiasi pilies sargyba. Tai buvo augus, išvaizdus, ramus vyriškis. Vilkėjo Hamprio Bogarto lietpaltį. Septynios dienos iki penkiasdešimt trečiojo gimtadienio. Jis stovėjo. Atsisėsti nebuvo kur. Kambaryje daugiau nieko nebuvo, išskyrus kampe suverstą kuprinių kalną ir keletą miegmaišių. Viename iš jų miegojo dvi mergaičiukės, susirietusios į kamuoliuką kaip kačiukai.

— Ką tu čia veiki, tėti?

Tėvas atsigręžė.

— Sveikas, Leonai, — pasakė jis, tarsi negalėdamas patikėti jį čia sutikęs. — Aš galėčiau paklausti tavęs to paties, ar ne?

Tas žmogus buvo visiškai atsipalaidavęs. Leonui teko tai pripažinti. Kiek dar berniukų iš jo buvusios klasės turėjo tokį tėvą, kuris galėtų nė nemirktelėjęs įeiti į valkatų lizdą? Leonas prisiminė, ką tėvas buvo sakęs vaikystėje, kai nusivedė jį į laikraščio redakciją. Toji išvyka buvo dovana vasaros atostogų proga, ir Leonas visą laiką nenustygo iš susijaudinimo. Žurnalistas visur turi jaustis kaip namie, Leonai. Atmink tai.

Tėvas nusišypsojo ir uždėjo ranką Leonui ant peties. Jis porą kartų patapšnojo jam per petį, tačiau, nesulaukęs jokio atsako iš sūnaus, nuleido ranką.

— Gera tave matyti. Kaip laikaisi?

Jis nužvelgė Leono skrybėlę, bet nieko nepasakė. Leono tėvai visą laiką buvo itin supratingi mados kaprizų atžvilgiu. Siutinamai supratingi. Nė viena jo šukuosenų — nei nevykusi Zigio Stardasto maskuotė, nei tragiška Rodo Stiuarto ševeliūros kopija — niekada jų nejaudino. Kaip tik tai ir buvo pagrindinis jų trūkumas.

Jie gali suprasti šį bei tą apie maištingą jaunystę. Bet jie nesugeba suvirškinti tikrų dalykų.

— Galėjai paskambinti. Būtumėm susitarę dėl laiko. Dabar turiu bėgti, manęs jau laukia draugai „Vakarų pasaulyje“.

Pamatęs sumuštą Leono veidą, tėvas suraukė antakius ir atsargiai palietė sūnaus smakrą.

— Kas, po galais, nutiko tavo nelaimingam veidui?

Leonas norėjo atkirsti — tik nereikia seiliotis, man jau dvidešimt metų. Bet jis negalėjo atsispirti — dalis jo norėjo, kad tėvas tai žinotų. Dalis jo norėjo, kad tėvas juo didžiuotųsi. Ir kada, po galais, visa tai baigsis?

— Aš buvau tenai šeštadienį. Luišame.

Tėvo žvilgsnyje šmėstelėjo išgąstis.

— Riaušėse? Jie tave sumušė?

Leonas šyptelėjo.

— Tik truputį. Policininkas įspyrė.

Jo tėvas išpūtė akis. Viskas jį nepaprastai stebino.

— Įspyrė?

Leonas nepatenkintas atsiduso. Kaip galima būti tokiam neapsišvietusiam?

— Jis buvo ant arklio, tėti. Tas policininkas, jis buvo raitas. — Leonas nutilo. Jis norėjo bent šiokio tokio pripažinimo iš tėvo. Bent šiokio tokio įvertinimo, kuris tikrai nebūtų praslydęs pro jo ausis neišgirstas. Nors nežymaus linktelėjimo, kad Leonas pasielgė teisingai, nuvykęs į Luišamą ir aptramdęs tuos rasistus. Bet jo tėvas tik beviltiškai atsiduso.

— Kodėl tu nori painiotis į tą reikalą? Dvi gaujos gatvės chuliganų: vieni mosuoja savo vėliavomis, kiti mėto į juos plytas? Ką tai išspręs?

Leono veidas persikreipė.

— Bet tu turėtum tai suprasti. Iš visų žmonių tu geriausiai turėtum suprasti. Jie — fašistai, tėti. Juos būtina sustabdyti. Ar ne tą tu ir pats darei per karą?

Tėvas pakėlė antakius. Jis beveik šyptelėjo, ir Leonas tai pastebėjęs nuraudo. Ir kada visa tai baigsis?

— Nejaugi rimtai manai, kad tai, kas vyko Monte Kasino, buvo panašu į susistumdymą Luišamo Aukštutinėje gatvėje? Kiek daug dar turi išmokti, mano berniuk.

„Kaip tik todėl aš ir išėjau iš namų, — pamanė Leonas, ir jo akys pritvinko ašarų. — Niekada nesibaigiantis menkinimas. Totalus nesupratimas. Visa laiką per prastas. Visą laiką pamokslai, koks aš kvailas.“

— Man nerūpi, ką galvoji, — atšovė Leonas, puikiai suvokdamas, kad yra kaip tik priešingai. — Ir kodėl tu atėjai? Ko tau čia reikia?

— Tavo motina manęs paprašė, — atsakė jis, ir Leonas pasijuto dar labiau įžeistas. Vadinasi, ne tėčiui rūpi, kaip jis laikosi. Tai ji. Tai mama jį pasiuntė. — Tavo motina nesupranta, kodėl atsisakai visų savo privilegijų ir eini paskui būrį benamių.

— Tik paklausykite, — pertarė Leonas, jį pamėgdžiodamas. — Didysis suknistas liberalas tyčiojasi iš benamių.

— Aš nesityčioju. Aš tik — tik džiaugiuosi tave matydamas.

— Gal galėtum truputėlį tyliau? — atsakė Leonas, pašnairavęs į miegančias merginas, taip mėgindamas parodyti, kad tai jo teritorija. — Jos nemiegojo visą naktį.

Tėvas dėbtelėjo į merginas, tarsi būtų pirmą kartą jas pamatęs.

— Kas jos? — paklausė jis pusbalsiu. Jo tėvas buvo smalsios prigimties, ir Leonas pamanė, kad galbūt kaip tik dėl to jis ir buvo toks geras žurnalistas.

— Kai kas surado jas miegančias telefono būdelėje Justone. Jos atvažiavo iš Glazgo.