Тони Парсонс - Mūsų istorijos

— Tu, rodos, ką tik iš turo? — paklausė Vaitas.

Rėjus linktelėjo, išsyk pasijusdamas tvirčiau, kadangi kalba pradėjo krypti į muziką.

— „Thin Lizzy“, — atsakė jis. — Lesteris ir Birmingamas. Vedamasis — du tūkstančiai žodžių.

— Na ir kaip, patiko?

Rėjus šypsodamasis linktelėjo. „Thin Lizzy“ buvo pirmoji grupė, su kuria jis važinėjosi po šalį. Šis kolektyvas visada užims ypatingą vietą jo širdyje. Kai Rėjus buvo tik nerišliai veblenantis mokinukas, neturintis jokio supratimo apie tai, kaip sukurpti dviejų puslapių apimties vedamąjį per keturiasdešimt aštuonias valandas, praleistas kartu su grupe, juodaodis airių grupės lyderis Filas Lainotas apsiėmė globoti jį kaip savo sūnų. Tai jis parodė Rėjui, kad ture nieko baisaus pradėti rytą nuo „atsuktuvo“, pamokė Rėjų, kaip imti interviu, ir netgi įjungė Rėjaus diktofoną, kai atėjo laikas kalbėti.

— Turbūt esi rašęs apie juos ir anksčiau? — pasiteiravo Vaitas.

— Tai bus trečiasis mano straipsnis apie šią grupę, — atsakė Rėjus.

Vaitas sunkiai atsiduso, ir tas jo atodūsis nežadėjo nieko gero. Rėjų nukrėtė šiurpas. Jis tik dabar suprato, kad šis apsilankymas redaktoriaus kabinete nieko gero nežada.

— Vadinasi, tu jau kuris laikas trypčioji vietoje. — Vaitas nukėlė kojas nuo stalo ir pažvelgė pro langą. — Ir tai yra didžiulis trūkumas šiame darbe. Tai gali tęstis tik ribotą laiką.

Rėjų apėmė silpnumas. Tai štai toji nematoma Vaito šviežio kraujo politikos pusė. Net nebaigęs antrojo dešimtmečio jaunuolis netrukus bus tyliai nurašytas į nuostolius.

„Tik ne aš, — karštligiškai svarstė Rėjus. — Aš dar jaunas. Ir daugiau neturiu kur eiti. Niekur, kur norėčiau eiti.“

— Štai kas, Rėjau, — pasakė redaktorius dabar jau spėriau, nekantraudamas kuo greičiau baigti šį nemalonų reikalą. — Mes negalime siųsti tavęs kalbinti naujų grupių.

— Bet... „Thin Lizzy“!

Vaitas kilstelėjo ranką.

— Vargu ar galima vadinti juos naujokais. Be to, tai visai kas kita. Mes visi mylime grupę, su kuria pirmą kartą teko kartu keliauti. Bet juk negali to daryti kiekvieną savaitę. — Vaitas palinko į priekį ir beveik liūdnu balsu tarė: — Man reikia reporterių, kurie gali paimti interviu iš Džonio Roteno, Elvio Kostelo ar Dago Vudo. Juk tu toks nesi, ar ne? Tik pažiūrėk į savo plaukus.

Ir staiga Rėjus viską suprato. Jis tik dabar pažiūrėjo į save Vaito akimis ir skaudžiai suvokė, kad, nepaisant viso tėviško švelnumo ir draugiško šnekučiavimosi, atrodė juokingai.

Muzika pasikeitė — ji visada keisis, o Rėjus nepasikeitė kartu su ja. Ir „Laikraščiui“ jau nebereikėjo jauno hipio, kuris niekaip negalėjo pamiršti viso to gėlių plaukuose šlamšto. Tai tebuvo tik pokštas, brolau. Rėjus iki šiol tikėjo visuotinės taikos ir meilės idėja, iš kurios šiais laikais visi jau atvirai šaipėsi. Nusiųsti jį tokį pasikalbėti su Džonu Laidonu? Ką apie tai pamanys „The Clash“?

Vunderkindo laikai buvo jau praėję. Pasaulis pasikeitė, jis tą prasnaudė. Rėjus jautėsi panašiai kaip begarsio kino žvaigždė prasidėjus garsinių filmų erai. Redaktorius pakėlė nuo stalo praėjusios savaitės „Laikraščio“ numerį ir atsivertė puslapį su albumų recenzijomis.

— Pasiklausyk, kas čia parašyta. — Redaktoriaus veidas vis labiau niaukėsi. — Dar viena Naujojo nihilizmo dozė visiems iš proto išsikrausčiusiems popso fanatikams. Klausydamas tokios muzikos jautiesi taip , tarsi spoksotum į beprasmybės bedugnę.

Rėjus klausėsi šių žodžių. Jo nuotaika šiek tiek pasitaisė. Jis jautėsi pelnytai patenkintas, ypač jam patiko vieta apie beprasmybės bedugnę. Tai skambėjo tikrai neblogai. Tai skambėjo beveik kaip ištrauka iš paties Skipo Džonso.

— Kas nors negerai? — atsargiai pasiteiravo Rėjus.

Kevinas Vaitas piktai pašnairavo į jį, ir Rėjus susigūžė. Redaktorius mokėjo būti rūstus, kai to norėjo. Penkerius metus jis varinėjo po kontorą būrius pernelyg anksti subrendusių, peraugusių paauglių ir nepritapėlių su rekordiniais intelekto koeficientais, kurių dauguma buvo dar ir nuolatiniai nelegalių preparatų vartotojai. Jis mokėjo kontroliuoti pokalbio eigą.

— Beprasmybės bedugnę? — Vaitas numetė laikraštį ant stalo. — Juk tai „KC and the Sunshine Band“! — Jo balsas sušvelnėjo. Vaitas buvo matęs tai daugybę kartų. Darbuotojus, kurie kadaise būdavo laikomi neatsiejama zeitgeist dalimi — šis žodis nuolat skambėdavo „Laikraščio“ biure, — bet dabar priklausė praeičiai, darbuotojus, kurie jau atidirbo, atidavė nedidelę rokenrolo duoklę „Laikraščiui“ ir niekaip negalėjo susitaikyti su tuo, kad atėjo metas judėti toliau. Darbuotojus, kurie visą savo gyvenimą paaukojo muzikai ir staiga pajuto, kad viskas, ką jie girdi, tesukelia jiems šleikštulį, darbuotojus, kurie vieną dieną prasitrynę akis ir didžiai nustebo, kad muzika nė neketina atsilyginti jiems tuo pačiu.

— Šita nauja muzika... — Rėjus papurtė galvą, ir gelsvų plaukų šydas užkrito jam ant akių. Jis nervingai juos nusibraukė. — Griauk, daužyk. Jokio teksto, jokios melodijos.

— Kas tu? — pertarė jį Vaitas piktai. — Mano močiutė iš Braitono?

Rėjus nemėgo, kai redaktorius keldavo balsą. Tai priminė jam namus.

— Kas čia vyksta? — paklausė jis bejėgiškai. — Nesuprantu, kas čia vyksta.

Bet jis puikiausiai viską suprato. Jis turėjo rašyti prieš dešimtmetį, kada iš tiesų atrodė, jog muzika pakeis pasaulį. Jis turėjo rašyti 1967-aisiais — seržanto Peperio metais, stebuklų metais, tą meilės vasarą, kai muzika dar buvo pajėgi pašalinti bet kokią kliūtį, kai žmonės dar kažkuo tikėjo. Jis turėjo būti Londone tada, kai žmonių galvos ir širdys dar buvo atviros, kai dar egzistavo galimybė pamatyti bitlus, gyvai grojančius ant savo studijos stogo. Jis turėjo važinėtis po pasaulį ir užrašinėti kelionių įspūdžius tada, kai žmonija dar tikėjo meile, šviesa ir Džonu Lenonu. Ir jis tiesiog privalėjo būti Vudstoke, ir, dūmeliui palengva rūkstant ir kraujui nuo rūgšties dūkstant, kartu su visais skanduoti „Lietui — ne! Lietui — ne!“, voliotis purve su gėlėmis plaukuose ir jauna kaliforniete miegmaišyje bei klausytis Arlo Gatrio nerišlaus treliavimo scenoje. Ir jau tikrai nelaukti filmo pasirodymo niūrioje naujojo dešimtmečio, dvelkiančio šalčiu ir sąstingiu, prieblandoje. Taip, tos keletas dienų, nepraleistų Jasguro fermoje, iš tiesų taikliai viską apibendrino.

Ar buvai Vudstoke?

Ne, bet žiūrėjau filmą kartu su mama.

Kevinas Vaitas giliai įkvėpė.

— Galbūt, Rėjau, tam tikri pokyčiai darbe, tarkim, perėjimas iš etatinių darbuotojų į nepriklausomus išeitų į gerą ir tau, ir laikraščiui.

Rėjus nunarino galvą.

— Ar man bent paliksite mano stalą?

Vaitas nejaukiai pasimuistė.

— Deja, mums greičiausiai teks atiduoti tavo stalą kam nors kitam.

Rėjus suprato. Tai reiškė, kad nuo šiol jis bus vienas tų „laisvai samdomų“ pastumdėlių, kartkartėmis įpuolančių į kontorą su viltimi, jog kas nors numes jiems kokį kaulą — recenzuoti kokį nereikšmingą albumą, aprašyti kokį antrarūšį koncertą, — tuo tarpu „Laikraščio“ žvaigždės rašys į pirmuosius puslapius, o Teris ir Leonas skraidys aplink pasaulį ir grožėsis savo nuotraukomis šalia vedamųjų. Pasiūlymas tapti laisvai samdomu apžvalgininku — be nuosavo stalo, be vietos — paprastai būdavo pateikiamas vietoj užuojautos, nusprendus galutinai atsikratyti nereikalingo balasto.