Тони Парсонс - Mūsų istorijos

Tai buvo vienas tų dalykų, dėl kurių jų su tėvu nuomonės visada išsiskirdavo. Dar jie nesutarė dėl jo klausomos muzikos vertės ir garso, jo plaukų ilgio ir Džono Lenono. Pastaruoju metu juodu susikibdavo dėl mažiausios smulkmenos. Rėjus netgi gailėjosi, kad artimiau nepažinojo nė vienos juodaodės, kurią galėtų vesti vien norėdamas parodyti tėvui, kad visi žmonės Žemėje yra broliai ir seserys.

— Pienburnis, — pasakė Rėjaus tėvas, rodydamas peiliu į Rėjų. — Ar esi kada nors matęs, kad kregždės skraidžiotų drauge su varnomis?

— O tu kas toks, tėti? Varna? Ar kregždė?

— Ji graži, — pertarė juos mama. — Mis Korėja. O kuri iš jų gražiausia tau, Robi?

— Man nepatinka nė viena iš jų! — atkirto Robis, smarkiai išraudęs. Rėjus nusijuokė. Jis žinojo, kad jo broliui patinka jos visos. Robis nebuvo išrankus. Rėjus girdėjo, kaip jis naktį kažko ieškojo po savo dryžuota pižama, matyt, manydamas, kad jo brolis miega.

— Enochas buvo teisus, sakydamas, kad reikia išsiųsti juos visus namo.

— O ką, jeigu jie gimė čia? — nesutiko Rėjus, susigrūsdamas visą riekę į burną. — Kur išsiųsti juos, tėti?

Tėvui tebesvaičiojant apie nieko neišmanančius pienburnius ir laisvėje besiganančius pabaisas, Rėjus pakilo nuo stalo, nunešė lėkštę į virtuvę ir užlipo į savo kambarį. Jis žinojo, ko jam dabar reikia. Nuliūdęs ir podraug piktas, jis visu garsu pasileido „The Who“.

Why should I care?

Why should I care?

Skaičiuodamas, ar turės užtektinai smulkių nusigauti iki miesto, Rėjus prisiminė, ką buvo girdėjęs iš Skipo Džonso. Anot Skipo, vartoti heroiną yra tas pat, kas įžengti į auksinio burbulo vidų — burbulo viduje visi tavo rūpesčiai bematant ištirpsta. Tačiau Rėjui lygiai tokį pat poveikį darė muzika. Ji priversdavo visą pasaulį nutolti.

Deja, iš apačios kilo šleikštus naminio alaus tvaikas. Kartūs apyniai, salyklo ekstraktas, karamelės sirupas — visa ši apgailėtina masė ištisas savaites fermentavosi didžiuliuose metaliniuose kubiluose. Tačiau ne tai buvo blogiausia.

Blogiausia buvo štai kas: kad ir kas nutiktų, šiuose namuose Rėjaus grindys visą laiką išliks jo tėvo lubomis.

Leonas stovėjo prie hermetiško redakcijos lango ir žiūrėjo į besileidžiančią saulę ir nenutrūkstamą srautą iš dangoraižio plaukiančių žmonių, skubančių į Vaterlo stotį ir namo.

Įsitikinęs, kad didžioji dauguma jau išėjo, jis nutipeno į tualetą ir įsispoksojo į veidrodį, kabantį virš kriauklės. Jis palaukė keletą akimirkų, pasiklausė, kaip pro šalį nubruzdėjo valytojas, ir tik tada iš lėto nusismaukė skrybėlę.

Leono plaukai buvo tankūs ir šiurkštūs, tarsi šepečio puodams šveisti šeriai. Bet dar keistesnė buvo šių plaukų spalva: prieš porą valandų jie buvo nudažyti liepsningu raudoniu. „Auksinis ruduo“, — švietė užrašas ant pakuotės.

Leonas net krūptelėjo. Nieko nelaukdamas jis vėl užsivožė skrybėlę ir užsimaukšlino ją ant akių. Tai buvo katastrofa. Kaip ir visada.

Leonas nekentė savo plaukų. Bet Leono plaukai nekentė jo dar labiau.

Vienoje Rodo Stiuarto dainoje buvo tokia eilutė. Toji daina buvo parašyta, kai Leonui buvo vos penkiolika, o pats Rodąs vis dar artimai bičiuliavosi su Džonu Pilių ir uoliai vaidino darbo liaudies bičiulį, spardydamas futbolo kamuolį per „Top of the Pops“, taip tarsi vaizduodamas, kad jis ką tik iš stadiono tribūnų. Tai buvo senais gerais laikais — dar gerokai iki tol, kai jį pradėjo liguistai traukti plokščios šiaudinės skrybėlės, trumpi sportiniai švarkeliai, brangios blondinės ir Art deco stiliaus šviestuvai, ir visiems nebeliko nieko kito, kaip apsimesti, kad niekada jo nemėgo.

Tai buvo pirmoji eilutė iš albumo „Every Picture Telis A Story“, kurioje „veidrodyje“ rimuojamas su „parodija“. Leonui visą laiką rodėsi, kad toje dainoje dainuojama apie jį.

Jis žinojo, kad išmušė pasipriešinimo valanda. Demarkacinė linija nusitrynė, fašistų jėgos vis stiprėjo. Ir tai nebuvo tik smulkūs barų triukšmadariai ar nuo sofos besiplūstantys fanatikai, tai buvo tikri, žydus persekiojantys, pakistaniečius daužantys fašistai. Čia ir dabar — sulig kiekviena diena vis labiau įsidrąsinantys. Jų gretos augo kaip ant mielių, jų neapykanta dauginosi kaip virusas. Leonas matė jų veidus Luišame, girdėjo išdidžius nacistinius pasveikinimus ir žvelgė į jų vidų. Šie svaičiotojai apie deportaciją, busimieji naujų orkaičių gamintojai nė iš tolo nebuvo juokingi. Kažką reikėjo daryti.

Tad kurių galų jis taip jaudinosi dėl savo plaukų? Juk barikadose niekam neturėtų rūpėti šukuosenos.

Jis persimetė per petį plokštelių krepšį, kuriame buvo naujausias jo sienlaikraščio „Raudonoji migla“ tiražas. Pernelyg branginamas, kad būtų paliktas be priežiūros redakcijos biure. Kas nors gali pavogti.

Šis laikraštukas — dauginimo aparatu tiražuojamas radikalios politikos, naujos muzikos ir sukarpytų antraščių kratinys — prieš aštuoniolika mėnesių padėjo Leonui gauti darbą „Laikraštyje“, nes priminė kai kuriems vyresniems kolegoms jų pačių maištingą jaunystę. Bet kai Leonas pabandė įsiūlyti bent vieną „Raudonosios miglos“ numerį savo naujiesiems bendradarbiams sakydamas, kad jie ir patys galėtų daugiau rašyti apie politiką ir mažiau — apie šou verslą, teišgirdo užuojautos kupinus atodūsius.

„Mes esame muzikos savaitraštis, seni“, — mykdavo jie, tarsi muziką apskritai būtų galima atskirti nuo to, kas vyksta gatvėje, tarsi muzika nebūtų šio pasaulio dalis, o tik žaisliukas, kuriamas lengvai pramogai.

Leonas tikėjo, kad naujoji muzika gali būti stipri jėga, galinti įvykdyti visuotinį perversmą. Ugnis dar teberuseno. Publiką tiesiog reikėjo radikalizuoti. Muzikantus tereikėjo apšviesti. Trūko tiek nedaug: tik pakeisti... viską iš pagrindų.

Dauguma naujųjų muzikantų to tiesiog nesuprato. Jie svajojo apie tą patį šlamštą, kaip ir kiti: seksualines orgijas ir laisvę narkotikams, nuosavus rūmus ir žvilgančius rolsroisus, pramogai skandinamus plaukymo baseine. Jiems antifašizmas buvo tik pelningas prekinis ženklas, žodis, kurį pravartu nuolat linksniuoti žurnalistams, dar viena poza — tokia pat bergždžia, kaip ir Miko Džagerio marširavimas priešais JAV ambasadą septintajame dešimtmetyje protestuojant prieš Vietnamo karą.

Bet Leonas nujautė augančią grėsmę. Leiboristų vyriausybė ilgai nepratemps. Džimas Kalagenas neišsilaikys poste tiek, kiek jam norėtųsi. Ir kas bus tada? Susirėmimai gatvėse. Klasių kova. Pilietiniai neramumai. Dar daugiau riaušių. Pasiskaitykite istorijos vadovėlį. Pasiklauskite istorikų. Pažiūrėkite, kas nutinka, kai sistema tampa per silpna, kad atsilaikytų. Luišamas kiekvieną metų dieną.

Ir kai viskas pasibaigs, iš pelenų iškils geresnis pasaulis, kuriame rasizmas bus nugalėtas, o Leono plaukai klusniai vykdys tai, kas jiems liepta.

TREČIAS SKYRIUS

— Sakau jums, Dago Vudo penis ilgesnis už arklio, — pasakojo Teris. — Išsitraukęs savo daiktą, jis tampa panašus į — na, nežinau — į gyvačių užkalbėtoją... ar į jūreivį su virve... Pirmiausia jis turi jį išvynioti.

Tai buvo vienas nuostabiausių dalykų šiame darbe. Grįžti namo ir pasakoti draugams visas įdomybes, kurių negalėjai parašyti laikraštyje, pardavinėjamame saldainių krautuvėse. Teris tiesiog netilpo savo kailyje. Jis žvilgtelėjo į Miglą, sėdinčią ant jo stalo, ir ji padrąsinamai nusišypsojo. Jis mokėjo papasakoti istoriją.

— O... tu tikras, kad tau nepasirodė? — paklausė Leonas, kuris Miglos draugijoje visą laiką jautėsi šiek tiek nejaukiai. Jis tik pastaruoju metu pramoko neraudonuoti šalia jos. Jis sėdėjo ant savo stalo, pritraukęs kelius prie krūtinės, ir šypsojosi, o Teris stovėjo jų „dėžutės“ viduryje, išskėtęs rankas tarsi žvejys, demonstruojantis, kokio dydžio laimikis atitrūko.