Тони Парсонс - Mūsų istorijos

Mis Belgijos Kongas , devyniolikmetė kosmetologe , kurios svajonė — keliauti po pasaulį , nutraukti visus karus ir susitikti su Saša Distelu.

— Tai parsivilkai, — užriaumojo tėvas nuo televizoriaus. — Kas čia tau, prakeiktas viešbutis?

Tai buvo teisybė. Savo tėvų priemiesčio name Rėjus jausdavosi kaip viešbutyje: jis sugrįždavo čionai kada panorėjęs ir išeidavo niekam nieko nesakęs. Tėvų namuose jis niekada per ilgai neužsibūdavo. Juokingiausia buvo tai, kad namus jam atstodavo kaip tik viešbučiai. Pastarąsias dvi naktis, kurias praleido Birmingamo „Holiday Inn“ ir Lesterio „Travel Lodge“, Rėjus netgi pats pasiklojo lovą. Tarsi jo namai būtų buvę kažkur tenai.

Rėjus laiptais užbėgo į savo kambarį, nė žodžio netardamas jaunesniajam broliui, kuris drybsojo ant lovos ir skaitė žurnalą apie futbolą.

Numetęs krepšį į kampą, Rėjus priklaupė prie stereoaparatūros, stovinčios jo kambario pusėje. Taip klūpantis jis panėšėjo į elgetaujantį maldininką, tačiau, vos tik jo pirštai palietė albumų kolekcijos nugarėles, jis kaipmat pavirto švelniu mylimuoju: pažįstamu, intymiu, dėmesingu, gebančiu išlaisvinti visas jos lobių paslaptis.

Albumai kolekcijoje rikiavosi abėcėlės tvarka. „A“ skyrelis buvo apytuštis ir beveik neklausomas: „Argent“, „Abba“, „Atomic Rooster“. Užtat „B“ reiškė Baltąjį albumą, „Abbey Road“, „Revolver“, „Rubber Soul“, „Let It Be“, „A Hard Day’s Night“... „B“ reiškė neišsemiamus bitlų aruodus.

Jis išsitraukė „Abbey Road“, ir vaikinai pėsčiųjų perėjoje atgijo, sugrąžindami Rėjaus atmintin porą dešimčių neužmirštamų melodijų. Rėjus pažinojo tą Sent Džons Vudo kelią geriau negu gatvę, kurioje gyveno jis pats.

Ant šaligatvio stovintis baltas folksvagenas, smalsūs praeiviai tolumoje ir vaiskus vasaros dangaus mėlis. Ir jie keturi — kiekvienas su savo vaidmeniu. Džordžas džinsiniu kostiumu — duobkasys. Polas basas — lavonas. Ringo juodomis, ilgais skvernais drapanomis — laidojimo biuro atstovas. Ir nuo galvos iki kojų baltai apsirengęs Džonas — angelas.

Rėjus sugrąžino „Abbey Road“ į vietą. Jo smilius pamažu nuslydo „D“ skyrelio link, jame snaudė niūrusis Dylano „Blood on the Tracks“, dorsų „Morrision Hotel“ ir „L. A. Woman“, Donovano auksinių hitų ir Bo Didlio geriausių dainų rinktinės bei „For Your Pleasure“. „For Your Pleasure“? Dailus Rėjaus veidas susiraukė, vos tik jis pamatė sulankstytą kartoninį plokštelės voką. Įdomu, ką „Roxy Music“ veikia prie „D“?

Rėjus rūsčiai nužvelgė Robį.

Jo dvylikametis brolis, įsitaisęs ant lovos, vartė naujausią „Shoot!“ numerį. Antradienio vakarais jis žaisdavo rungtynėse, ir dabar Robio kakta buvo išmarginta purvo dėmėmis, tarsi indėno veidas — karo spalvų.

— Vėl kišai nagus prie mano plokštelių? — paklausė Rėjus.

— Nejuokink, Chosė, — narsiai atšovė Robis, net nepakeldamas akių nuo straipsnio apie Čarlį Džordžą.

Rėjus pyktelėjęs įgrūdo „Roxy Music“ šalia „Rolling Stones“, kur ir buvo jų vieta. Tada atsisuko į mažąjį broliuką.

— Kad daugiau prie jų nelįstum. O jeigu jau lendi, padėk jas atgal į vietą, aišku? Nekišk „Roxy Music“ prie Bobo Dylano ir dorsų.

Robis apsimetė žiovaująs.

— Aš turiu savo plokšteles, — pasakė jis.

Rėjus nusijuokė.

— Nejaugi? Disnėjaus pasakas ir Alvino Stardasto rinktinę?

Robis įsižeidęs pakėlė akis. Tai buvo skaudi tiesa. Robis teturėjo dvi plokšteles.

— Per Kalėdas aš dar gausiu „In the City“. — Jo brolis visai neseniai išvydo „The Jam“ per „Top of the Pops“. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. — Mama pažadėjo ją man nupirkti.

Rėjus nebesiklausė jo. Ginčytis su vaiku buvo beprasmiška. Jis išsitraukė „Steely Dan“ albumą „Pretzel Logic“ su nusenusio riestainių pardavėjo nuotrauka šalčiu dvelkiančiame Amerikos didmiesčio skvere ant voko. Paveikslas buvo įsirėžęs Rėjaus atmintyje taip pat giliai, kaip ir šis miegamojo vaizdas. Jo albumų kolekcija buvo tarsi realus pasaulis, kuriame jis gyveno, vieta, į kurią jį nešdavo vaizduotė.

Jam patiko tai, kaip jo albumai reikalaudavo dėmesio. Jam patikdavo laikyti juos abiem rankom, leisti užvaldyti jo mintis, leisti jų grožiui skleistis prieš akis. Akimirką jis prisiminė vakarykštę merginą.

Albumo „Pretzel Logic“ viršelyje taip pat buvo mergina. Mergina ilgais plaukais ir plačiomis kelnėmis — ji ėjo tolyn ir atrodė panaši į Ali Makgrou „Meilės istorijoje“. Jis užsisvajojo apie vakar matytą merginą: apie tai, kokį gyvenimą jį gyvena, kokius žmones myli ir kaip jis galėtų dar kartą ją pamatyti. Rėjui Kyliui iki skausmo norėjosi turėti merginą. Laikydamas rankose albumą, Rėjus jautėsi taip, lyg laikytų ją savo glėbyje.

— Rėjau! Robi! Arbata ant stalo, — šūktelėjo motina nuo laiptų apačios. Rėjus dėkingas atsiduso ir įkišo plokštelę atgal į voką.

Apačioje tėvas, lyg koks priemiesčio sultonas, sėdėjo savo mėgstamame krėsle, o motina nešiojo lėkštutes su batonu ir uogiene į svetainę. Rėjaus tėvai buvo visiškos priešingybės. Motina buvo maža, nervinga moterėlė, krūpčiojanti nuo savo pačios šešėlio, tuo tarpu tėvas buvo tokio pat pločio, kaip ir ūgio — tikras jautis, ne vyras, su šlepetėmis, pastaruoju metu nuolat balansuojantis ant pykčio protrūkio ribos.

Ant naujojo dujinio židinio atbrailos (tikrasis židinys buvo ne per seniausiai išdraskytas ir pakeistas pigia židinio imitacija su dirbtinėmis anglimis ir netikroviškomis liepsnomis) stovėjo nuotraukos sidabriniuose rėmeliuose.

Rėjaus tėvai vestuvių dieną. Rėjus su abiem broliais Džonu ir Robiu Honkongo uoste ant turistinės džonkos denio — visi trys linksmai prisimerkę nuo ryškių atogrąžų saulės spindulių.

Ir tėvas — išdidus, besišypsantis — šviesia Honkongo policininko uniforma, it koks peraugęs skautas su šortais, vilnonėmis kojinėmis ir baltomis blauzdomis.

Septintojo dešimtmečio viduryje nuotraukos iš nespalvotų virto spalvotomis. Tarp jų buvo ir viena Džono fotografija — aštuoniolikos metų, tamsesne Didžiosios Britanijos ginkluotųjų pajėgų uniforma. Ji buvo daryta prieš pat jo žūtį Arma pietuose, sprogus IRA bombai. Tai buvo paskutinė jo fotografija. Nuo tos dienos jų namuose viskas sugriuvo.

Televizoriaus ekraną okupavo jaunos moterys maudymosi kostiumėliais ir su aukštakulniais, sustingusiomis šypsenomis ir padėrusiomis akimis. Tarp jų tarsi žuvis vandenyje nardė Matas Monro ir dainavo „Thank Heaven for Little Girls“.

Rėjus su mama susėdo ant sofos, o Robis susirangė ant grindų šalia jų. Visi gėrė skiestą apelsinų gėrimą, išskyrus tėvą, kuris turėjo pasistatęs aprasojusį stiklą naminio alaus.

— Kaip galima lyginti kažkokią apdegėlę iš Bongo Bongo šalies su mūsiškėmis šliundromis? — paklausė jis. — Tai nėra teisinga jų atžvilgiu, tų tamsiaodžių. Visiškai skirtingi grožio standartai.

Rėjus tik pavartė akis. Ir vėl tas pat per tą patį. Vėl tas pat šūdas, be galo, be krašto. Kažkas yra pasakęs, kad kelionės praplečia akiratį. Tam kažkam, matyt, nenusišypsojo laimė sutikti jo tėvą.

— O ką, jeigu aš vesčiau juodaodę? — iškošė Rėjus pilna burna. — Ir tavo anūkai būtų mulatai? Ką apie tai manai, tėti?

Tėvo veidu nuslinko šešėlis.

— O kaip tada būtų su vaikais? Ar pagalvojai apie juos? Nepriklausantys jokiai rasinei grupei. Kaip jie turėtų jaustis?

— Jeigu mes visi susimaišytume, pasaulyje nebeliktų rasizmo, — atsakė Rėjus. — Nes tada mes visi taptume vienodi. Gal turi dar uogienės, mama?